Šią savaitę taifūnas „Goni“ suniokojo Filipinus ir Japoniją. Siautėjanti audra sužeidė dešimtis žmonių, sutrikdė traukinių eismą ir užliejo milžiniškas teritorijas.
Tačiau ši stichija Azijos pagailėjo – skirtingai nei prieš dešimtmetį visiškai nepasiruošusiai Amerikai smogęs uraganas „Katrina“.
Per vieną 2005 metų rugpjūčio dieną dauguma Naujojo Orleano gyventojų liko be nieko.
Keturi penktadaliai miesto buvo užlieti vandeniu, o vėlesnės valdžios klaidos paliko skausmingų prisiminimų ir tiems, kurie sugebėjo atsitiesti.
Nuo tos akimirkos, kai „Katrinos“ jėga nuvertė prastai pastatytus pylimus ir miestas tiesiog patvino, Naujasis Orleanas visam pasauliui tapo Amerikos valdžios aplaidumo simboliu.
Kiekvienoje srityje – nuo statybų kontrolės iki socialinės politikos – buvo padaryta klaidų prieš, po ir per uragano apsiaustį.
Praūžus „Katrinai“ mieste liko mažiau negu pusė gyventojų. Dabar Naujasis Orleanas jau baigia atsigauti, tačiau didžiulę nelaimę atsimena puikiai.
Japonija nuo seno garsėja atsparumu stichijoms, todėl tikėtina, kad 180 kilometrų per valandą stiprumo „Goni“ vėjai šalies nenustebino. Tačiau „Katrina“ amerikiečiams smogė į pačią skaudžiausią vietą.
Neturėjo kur trauktis
2005 metų vasara stebino uraganų skaičiumi. „Katrina“, susiformavusi virš Bahamų, turėjo būti jau vienuoliktas tais metais Vakarų pusrutulyje pasirodęs uraganas.
Pasisukiojusi Floridos valstijoje, „Katrina“ pasuko į Meksikos įlanką.
Šilti įlankos vandenys dar labiau sustiprino uraganą ir jis tuomet pasiekė penktąją – pačią didžiausią – kategoriją pagal Saffiro-Simpsono tropinių audrų skalę.
Tada jau buvo akivaizdu, kad Luizianos valstijai „Katrina“ kirs visa savo jėga. Vėjai vietomis siekė 280 kilometrų per valandą greitį.
Kai Naująjį Orleaną pasiekė pirmieji lietaus debesys, miesto meras Ray Naginas įsakė visiems evakuotis.
„Greitai susidursime su audra, kurios visi ilgai bijojome. Tai nutinka vieną kartą gyvenime“, – drebančiu balsu tada įspėjo meras.
Iš Luizianos vedantys greitkeliai užsikimšo automobiliais – žmonės mėgino ištrūkti iš valstijos.
Kamščiuose stovinčios mašinos išdegindavo visus degalus. Vienas liudininkas pasakojo matęs moterį, kuri kūkčiodama turėjo palikti savo automobilį kelkraštyje ir toliau tęsti kelionę pėsčiomis.
Tačiau daugiau kaip 100 tūkst. miesto gyventojų tiesiog neturėjo kur išvykti.
Jie užsidarė savo namuose arba pradėjo rinktis į stadioną „Superdome“, kuriame nusprendė palaukti, kol praeis audra.
Prislopusi iki trečiosios kategorijos uragano „Katrina“ krantą palietė ankstyvą rugpjūčio 29osios rytą.
Pamiršti viso pasaulio
Nors uragano epicentras praūžė rytine Luizianos valstijos pakrantės dalimi, Naujasis Orleanas dėl savo išsidėstymo nukentėjo kur kas smarkiau.
Miestą iš dviejų pusių supa vandens telkiniai – Misisipės upė pietuose ir Pončartreino ežeras šiaurėje. Naujasis Orleanas stūkso žemiau jūros lygio, todėl abiejose pusėse nuo vandens jį skyrė apsauginiai pylimai.
Bet dėl liūčių vandens lygis pakilo mažiausiai keturis metrus ir nekokybiški miestą supę pylimai neatlaikė.
Pylimų griūtis miestą suniokojo kur kas stipriau nei pati audra. 80 proc. Naujojo Orleano atsidūrė po vandeniu – ištisi rajonai buvo panardinti iki pat stogų.
Ant jų glaudėsi šeimos, net kelias dienas laukusios pagalbos.
Visos komunikacijos Naujajame Orleane nutrūko. O valstijos valdžia ir Federalinė katastrofų valdymo agentūra (FEMA) blaškėsi.
Tuometis FEMA vadovas Michaelas Brownas neturėjo jokios katastrofų valdymo patirties. Prieš prisijungdamas prie George’o W.Busho administracijos jis dirbo Tarptautinės arabiškų žirgų asociacijos komisaru.
„Aš nežinau, kur mano žmona. Ji liepė man rūpintis vaikais ir aš ją pamečiau iš akių.
Aš nieko nebeturiu, nebežinau, kur man eiti“, – ašarojančiai CNN žurnalistei pasakojo gatvėje sutiktas vyras.
Neturintys kur dėtis gyventojai pradėjo plūsti link stadiono „Superdome“, kur tikėjosi sulaukti pagalbos.
Tačiau ten laukė tolesnė kančia. Penkias dienas 20 tūkst. žmonių, dauguma jų – juodaodžiai, glaudėsi tamsiose stadiono tribūnose, koridoriuose be maisto, vandens ir kitokios pagalbos.
„Atrodė, kad mus jau paskelbė mirusiaisiais. Niekas mums nepadėjo, o tik ruošė maišus, į kuriuos turėjo sukrauti mūsų lavonus“, – „The Washington Post“ žurnalistui vėliau skundėsi 25 metų Tony Cashas.
Nežinoma, kiek žmonių mirė taip ir nesulaukę jokios pagalbos. Valdžios teigimu, mirusiųjų skaičius „Superdome“ siekė dešimt, tačiau liudininkai tvirtina, kad aukų buvo daugiau.
„Mačiau, kaip vienas vilties netekęs vyras tiesiog priėjo prie balkono krašto ir nušoko žemyn“, – po tragedijos kalbėjo stadione buvusi Gloria Guy.
Stadione įstrigę žmonės meldė atsiųsti karius, kurie padėtų sustabdyti vagystes ir prievartavimus, tačiau Nacionalinė gvardija prie „Superdome“ pasirodė tik po penkių dienų.
Audra prikėlė mirusiuosius
„Katrina“ iš savo vietų išjudino ne tik gyvuosius, bet ir mirusiuosius. Daugiau kaip 6 metrų banga iškėlė Luizianos parapijų kapinėse palaidotus karstus į paviršių. Audros vandenys juos nuplukdė dešimtis kilometrų ir paliko laukuose, pelkėse, o kai kada – ir žmonių kiemuose.
Vienas karstas pasirodė ant Šv.Bernardo parapijos teismo medicinos eksperto Bryano Bertucci pievelės. Medikui kaimynas pasiskundė radęs savo močiutės palaikus, išplukdytus iš kapo. Jis ją atpažino iš rausvos suknelės.
„Karstai buvo išplėšti iš kapų kaip žaisliniai kubeliai, – pasakojo gydytojas Louisas Cataldie. – Jų buvo tiek daug. Tai be galo kraupu, ypač šeimoms, kurios neranda savo artimųjų.“
Tačiau atslūgus vandeniui žmonės susidūrė su kita problema. Daugelis karstų, sukaltų po septintojo dešimtmečio, neturėjo jokių identifikavimo ženklų.
Į darbą kibo teismo medicinos ekspertai. Speciali operatyvinė reagavimo grupė (DMORT) valstijos specialistams padėjo ieškoti pasiklydusių karstų ir atpažinti juose gulinčius palaikus.
„Pietinių valstijų žmonėms kapinės yra labai svarbios. Mes rūpinamės savo mirusiaisiais, – sakė paieškoje dalyvavęs L.Cataldie. – Kapinėse žmonės saugo savo prisiminimus. Norime jiems grąžinti motinas, tėvus ir senelius.“
Įžvelgia ir teigiamą pusę
„Katrina“ ypač skaudžiai kirto vargingiausiems miesto rajonams. Žemutinė devintoji apygarda, įsikūrusi šalia pramoninio kanalo, jungusio Misisipės upę ir Pončartreino ežerą, buvo visiškai užlieta triukšmingai sugriuvus pylimams.
Daugelis nepamirštamų, skausmingų nuotraukų, kuriose žmonės mojuoja nuo panirusių namų stogų arba beviltiškai mėgina plaukti į sausumą, buvo padarytos būtent šiame rajone.
Čia užfiksuotas ir didžiausias mirčių skaičius.
Smurto, vagysčių, skurdo ir prieš katastrofą kamuotas juodaodžių rajonas po nelaimės atsitiesė sunkiausiai. Po dešimtmečio jame liko tik pusė žmonių, kurie čia gyveno iki nelaimės.
„Anksčiau šioje vietoje nebuvo tuščio plotelio. O dabar jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau laukinėje gamtoje“, – „The New York Times“ pasakojo kvartale 54 metus praleidęs Wilmeris Dixonas.
„Katrina“ apnuogino giliausias turtinės nelygybės žaizdas. Baltieji turtingų rajonų gyventojai galėjo nuomotis būstą, kol atstatė savo namus, geriau pasinaudojo valdžios parama ir turėjo teisininkus, padėjusius jiems kovoti už savo teises.
Tuo metu Žemutinėje devintojoje apygardoje gyvenę amerikiečiai tegalėjo viltis, kad jiems padės valdžia. O ši reagavo lėtai ir nepakankamai.
„Važinėdavau po šį rajoną kaip turistas, nors ir jausdavausi dėl to kiek kaltas.
Tačiau tai buvo įspūdinga. Ištisos bendruomenės liko tuščios“, – „The New Yorker“ prisipažino sociologas Davidas Kirkas.
Jis buvo vienas mokslininkų, stebėjusių „natūralų eksperimentą“, kurį sukūrė „Katrina“. Per vieną dieną tūkstančiai amerikiečių turėjo išsikraustyti iš rajonų, kuriuose praleido visą savo gyvenimą.
„Žinoma, audra buvo siaubinga, nes žuvo daug žmonių. Tačiau daugeliui tai buvo geriausias dalykas, koks tik galėjo nutikti. Jiems buvo suteikta galimybė viską pradėti iš naujo ir persikelti iš prastų rajonų į geresnius“, – tikino sociologas.
Ne visos istorijos džiugios
Po „Katrinos“ siautėjimo viso pasaulio žiniasklaida įsikibo šios temos. Iš pradžių rodę tragediją, televizijų kanalai netrukus pradėjo transliuoti vilties ir geresnio gyvenimo paieškų kupinas istorijas.
Pirmoji šalies ponia Laura Bush taip pat prisidėjo prie šio įvaizdžio kūrimo.
„Girdėjau, kad daugelis evakuotųjų nenori palikti Teksaso (į šią valstiją buvo perkelta daug Naujojo Orleano gyventojų. – Red.). Daugelis čia atvykusių žmonių buvo vargingi, todėl jiems sekasi geriau“, – pareiškė B.Bush.
Tačiau vėliau kameros išvažiavo, o už tūkstančių kilometrų nuo namų atsidūrusiems amerikiečiams teko toliau bandyti kabintis į gyvenimą.
„FEMA iš paskutiniųjų bandė žmones evakuoti kur tik galėjo. Jeigu bažnyčia Aliaskoje paskelbdavo galinti priimti kelis žmones, FEMA juos įsodindavo į lėktuvą“, – „The Daily Beast“ teigė Pietų universiteto Teisės centro ekspertė Gail Stephenson.
Dešimtys tūkstančių Luizianos gyventojų pasklido po visą JAV. Kai kuriems agentūra įdavė lėktuvo bilietus ir apgyvendinimo čekį, o tada daugiau niekada su nukentėjusiaisiais nebesusisiekė.
Nėra žinomas ir tikslus „Katrinos“ iš namų išvarytos diasporos skaičius.
Penkias dienas stadiono „Superdome“ košmare praleidusi Kathy Phipps pagaliau atsidūrė Naujojo Orleano oro uoste. Įlipusi į lėktuvą su seserimi, ji iš kitų keleivių sužinojo, kad orlaivis skris į San Antonijų Teksaso valstijoje.
„Tik nusileidus mus pasveikino: „Sveiki atvykę į Jutos valstiją.“ Aš pradėjau šaukti: „Juta? Kur yra Juta? Aš net nežinojau, kad tokia vieta egzistuoja“, – prisimena 49 metų K.Phipps.
Įkurdinta šalia Solt Leik Sičio, moteris mėgino pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau niekaip negalėjo apsiprasti baltaodžių bendruomenėje.
„Bandžiau suprasti, kodėl esu čia. Nuolat klausiau: „Dieve, kodėl tu mane čia atvedei?“ Negalėjau likti čia su baltaisiais. Jie gyveno visiškai kitokį gyvenimą nei aš“, – ašarų negalėjo sulaikyti K.Phipps.
Didžiausia stichinė nelaimė JAV istorijoje
Audra siautė 2005 m. rugpjūčio 23–30 dienomis. Luizianos pakrantę uragano epicentras pasiekė rugpjūčio 29 d. 6 val. ryto.
Įvairiais skaičiavimais, uraganas „Katrina“ pražudė 1245–1836 žmones. Daugiau nei pusei aukų tuo metu buvo per 74 metus. 40 proc. žmonių nuskendo, trečdalis žuvo dėl sužeidimų, o 11 proc. mirė nuo širdies sutrikimų.
Net ir praėjus dešimtmečiui Luizianos valstijoje dingusiais be žinios vis dar laikomi 135 žmonės. Savo namus turėjo palikti daugiau nei milijonas amerikiečių.
Uraganas padarė 108 mlrd. JAV dolerių (95 mlrd. eurų) žalos. Tai pati brangiausia stichinė nelaimė JAV istorijoje.
Draudimo kompanijos išmokėjo 41,1 mlrd. JAV dolerių (36 mlrd. eurų) nuo audros nukentėjusiems gyventojams. Federalinė valdžia keturias nuo „Katrinos“ nukentėjusias valstijas parėmė 120,1 mlrd. JAV dolerių (106 mlrd. eurų).
Didžiausias užfiksuotas vėjo greitis gūsiais siekė iki 280 km/val. Meksikos įlankos vandenys į sausumą išsiliejo 10–19 kilometrų.
Antplūdis siekė 6 metrų gylį. Po vandeniu atsidūrė 80 proc. Naujojo Orleano. Miesto teritorijoje sugriauta arba apgadinta 134 tūkst. – maždaug 70 proc. – namų.
Didžiausias tropinės audros stiprumas virš Meksikos įlankos pasiekė penktąją – didžiausią – kategoriją pagal Saffiro-Simpsono skalę. Krantą pasiekęs uraganas nusilpo iki trečiosios kategorijos.
