Ant kelio jie trankosi į automobilių stiklus. Tūkstančiai vabzdžių puola ir į patį mažiausią šviesos šaltinį, daužosi į langus ir ropoja stalais.
Tokia – pastarųjų mėnesių sausrą kenčiančios JAV Kalifornijos valstijos gyventojų realybė, skelbia „Associated Press“.
Siera Nevada kalnų rytiniuose šlaituose gyvenantys amerikiečiai kovoja su netikėtai išaugusia Melacoryphus lateralis vabzdžių populiacija.
„Jie yra visur. Nežinome, kaip jų atsikratyti. Jie tiesiog yra čia“, – skundėsi 33 metų Lon Paino gyventojas Blairas Nicodemus.
„Kartais jie kamuoliais puola iš visų pusių. Esu įsitikinęs, kad prarijau bent dvidešimt jų, nes jų pilna ir maiste“, – pasakojo amerikietis.
Tokie vabzdžių protrūkiai jau yra pasitaikę kaimyninės Arizonos valstijos Sonoros dykumoje prie Tuksono.
Tačiau mokslininkų teigimu, tai pirmą kartą pasitaikė Kalifornijoje.
Kenkėjų antplūdį paskatino švelni žiema ir musoniniai vėjai, kurie sudarė palankias sąlygas jiems daugintis, teigia Kalifornijos universiteto entomologas Davidas Havilandas.
Vabzdžiai atskrenda į miestą, kur juos pritraukia namų ir automobilių šviesos. Tačiau tai gali būti susiję ir su augmenijos trūkumu užmiestyje dėl vasariško karščio ir sausros.
Nago dydžio vabzdžiai dabar yra pagrindinė pokalbių tema šiame regione.
Lon Paino motelio fojė dalinami lankstinukai, įspėjantys žmones naktimis laikyti duris uždaras, o automobilių langus – užvertus, ypač jeigu viduje dega šviesa.
Parduotuvės vakare taip pat pritemdo savo šviesas.
„Situacija gan prasta. Jau pusantro mėnesio kambaryje pasikliauju tik televizoriaus skleidžiama šviesa“, – teigė Injokerne gyvenanti Lia Sensanbaugh.
Degalinės, kuriose šviesos dega visą naktį, retai apgyvendinantose dykumų vietovėse yra pagrindiniai spiečių taikiniai.
„Milijonai, dešimtys milijonų – negalime suskaičiuoti. Jeigu naktį atvažiuojate į degalinę, jie seka iš paskos. Jie skraido visur, aplink kūną ir galvą“, – su siaubu prisiminė Soma Praba.
Kas rytą S.Prabos degalinės darbuotojai tris valandas šluoja grindinį ir vėjus nupučiančiu prietaisu stumdo mirusių vabzdžių krūvas.
Darbuotojams šluotos griebtis tenka maždaug 8 kartus per dieną. Vos po dviejų valandų po šlavimo jų darbo rezultato jau nebesimato – žemę ir vėl dengia vabzdžiai.
Insekticidų naudojimas taip pat nepasiteisino. Anot S.Prabos, atokvėpį suteikia tik labai vėjuotos dienos arba užklystantys neseniai prasidėjusių gaisrų dūmai.
„Be galo pavargau. Laukiu, kol iškris pirmasis sniegas“, – atsiduso S.Praba.
Ridžkresto mėrė Peggy Breeden pasakojo, kad kai kurie miesto gyventojai pildamiesi degalus slepiasi po skėčiais, kad jų nekliudytų virš galvos dūzgiantys spiečiai.
R.Breeden jau pasiekė dešimtys išsigandusių miestiečių skambučių. Ji pati teigia nieko panašaus nemačiusi per visus 33 darbo metus.
Merė mieste iškabino pranešimą, kuris lankytojus įspėja, kad vabzdžiai nėra kenksmingi, o tik sukelia nepatogumų, todėl ji tikisi, kad žmonės sugrįš po to, kai dings ši problema.
„Jeigu dabar mus užpuls varlės, tada visi dingsime iš čia“, – nusijuokė biblines nelaimes prisiminusi R.Breeden.
