Laimė, atmosferos siaubūnas tik atrodė grėsmingai, o rimtesnių nuostolių nepridarė. Rytinėje Vajomingo dalyje smagiai nulijo, o šiurpusis „motininis žvaigždėlaivis“ netrukus paprasčiausiai išsisklaidė.
Įprastai sūkurinių audrų superakys (angl. supercell) susiformuoja atskirai nuo stambesnių audrų debesų masyvų. Dažniausiai tokie viesulai susisuka šilto oro masėse esant žemam slėgiui, jie juda šiaurės rytų kryptimi.
Sūkurinės audros gali šėlti keletą valandų, o dydžio būna paties įvairiausio. Kartais toks debesų verpetas pakibęs aukštai virš horizonto, o kartais labai arti žemės. Jis neretai atneša ypač smarkias krušas, liūtis, galingus vėjo gūsius. Sūkurinės audros debesų superakys gali transformuotis į tornadus. Tiesa, taip nutinka mažiau nei 30 proc. atvejų.
Jei oro sąlygos tinkamos, įspūdingi sūkuriniai debesys gali susiformuoti bet kuriame planetos kampelyje. Vis dėlto dažniausiai tokios akys „atsimerkia“ Didžiosiose lygumose (JAV centrinėje dalyje) ir pietinėse Kanados teritorijose. Neretai jos stebimos ir pietrytinėje JAV dalyje bei Šiaurės Meksikoje, taip pat rytinėje ir centrinėje Argentinos dalyje, Urugvajuje, Bangladeše, kai kuriuose Indijos regionuose, Pietų Afrikos Respublikoje, Rytų Australijoje. Dažniausiai tokios audros susiformuoja vidutinėse platumose, įskaitant ir Kiniją bei Europą.
