Šiais laikais, lygiai, kaip ir anais, tas regionas išlieka pačia atkampiausia ir labiausiai izoliuota Žemės rutulio vieta. Čia gali be pėdsako pradingti tiek ištisa sala, tiek „Boeing 777“, rašo foreignpolicy.com.
Kovo 24 d. Malaizijos ministras pirmininkas Najibas Razakas pranešė, kad dingusio „Malaysia Airlines“ lėktuvo , kovo 8 d. iš Kvala Lumpūro išskridusio į Pekiną, skrydis „pasibaigė Indijos vandenyno pietuose“.
Vieta, artima „niekur“
MH370 dingimas pirmą kartą atkreipė viso pasaulio dėmesį į šį regioną – pakankamai didelį, kad jame tilptų dvi Rusijos, bet tuščią, negyvenamą ir pasmerktą nežinomybei.
Lėktuvo nuolaužų, jau nekalbant apie 239 juo skridusių žmonių, paieškas ypač sunkino šitos zonos atokumas ir atšiaurus klimatas. Kaip taikliai pažymėjo Australijos ministras pirmininkas Tony Abbottas, ši vieta „taip artima „niekur“, kaip tik įmanoma“.
Šie dykrai amžiams paslėpė priežastis ar asmenis, dėl kurių įvyko lėktuvo katastrofa. Indijos vandenyno pietinę dalį aplenkia įprastiniai laivybos keliai, komercinių skrydžių trajektorijos. Čia užklysta tik vienas kitas žvejybinis laivas, čia nėra jokių salų.
Tai – didžiausias viso pasaulio vandens masyvas, bet vienas iš mažiausiai ištyrinėtų. Pasimesti šioje pasaulio vietoje – lygiai taip pat pražūtinga, kaip pasimesti atvirame kosmose.
Visas pastangas ieškoti lėktuvo žlugdė atstumai. Paieškose dalyvaujantys lėktuvai turėdavo pakilti iš Australijos Perto miesto – tai artimiausias miestas tai vandenyno zonai, kurioje buvo pastebėti objektai, galintys būti MH370 nuolaužomis.
Artimiausias, bet vis vien labai tolimas. Iki numanomos lėktuvo sudužimo vietos, esančios už daugiau kaip 2,5 tūkst. km, lėktuvams tekdavo skristi 4 valandas (ir tiek pat atgal) – taigi, žvalgybos laikas buvo labai ribotas. Artimesnių už Pertą sausumos taškų, jau nekalbant apie gyvenamas salas, praktiškai nėra.
Per žiauru net kaliniams
Artimesnis Žemės kampelis galėtų būti nebent prancūzams priklausantis Kergeleno salynas. Negyvenamas, tačiau čia nuolat keičiasi bene labiausiai pasaulyje nuobodžiaujančių meteorologų ekspedicijos.
XIX a. Prancūzijos valdžia buvo sumaniusi čia įsteigti koloniją, bet šios minties buvo atsisakyta nusprendus, kad net ir kaliniams sąlygos čia būtų per žiaurios.
Vienintelis būdas pasiekti Kergeleno salyną – krovininiu laivu, kuriuo atplaukti nuo artimiausio uosto užtrunka 10 dienų.
Indijos vandenyno pietūs – ne tik atokiausias pasaulio kampelis, bet ir galintis pasigirti pačiais blogiausiais visoje planetoje orais. Skraidyti pažeme trukdo audros, dėl jų mažai naudos ir iš lėktuvo paieškose dalyvaujančių laivų (įskaitant Australijos karinio jūrų laivyno laivus ir Kinijos ledlaužį). Nuolaužos, plūduriavusios vandens paviršiuje, galėjo būti išblaškytos labai plačiai.
Šioje pasaulio dalyje karaliauja audros, jūreivių pramintos „riaumojančiomis keturiasdešimtosiomis“ - nesibaigiantys stiprūs vėjai, besisukantys aplink 40 laipsnių pietų platumos lygiagretę.
Kalbant apie orus, būtina atsižvelgti ir į faktą, jog ši zona yra į šiaurę nuo Antarktidos, ir tai vienintelė vieta, kur vanduo gali cirkuliuoti aplink Žemės rutulų nesusidurdamas su sausuma. Tai reiškia, kad bangos čia – vienos aukščiausių pasaulyje.
Tikimybę surasti dingusio lėktuvo juodąsias dėžes mažina ir aplinkybė, jog tai – vienos giliausių Indijos vandenyno dalių, su nelygiu vulkaniniu dugnu. Atsižvelgiant į laiko ribas, misija rasti juodąsias dėžes atrodo neįmanoma – jų baterijos veikia ribotą laiką, apie mėnesį po sudužimo, ir signalą nustos skleisti apie balandžio 7 dieną.
Siaubo istorijų rinkinys
Pradingusio MH370 paslaptis neabejotinai papildys nedidelį istorijų, siejamų su pietiniu Indijos vandenynu, rinkinį. Be optimistiškos Juleso Verne'o fantastikos (šeima iš sudužusio laivo į negyvenamą salą atneša tvarką ir pažangą), žinoma viena labai reali siaubo istorija.
XVII a. olandų laivas „Batavia“ įstrigo Hautmano Rifuose – rifų ir salų telkinyje už vakarinės Australijos pakrantės. Maištininkų grupė terorizavo kitus išsigelbėjusius, daugiau kaip 100 jų nužudė, bet po to patys buvo nubausti mirties bausme gelbėtojų laivu atplaukusių pareigūnų.
Lyg būtų maža šios nešlovės, 1727 m. tuose pačiuose rifuose sudužo olandų Rytų Indijos kompanijos laivas „Zeewijk“. 28 vyrai iš 208 sugebėjo iš „Zeewijk“ nuolaužų pasistatytu plaustu pasiekti dabartinės Indonezijos krantus.
Olandai nuolat leisdavosi šiuo pavojingu maršrutu, nes pasirinko plaukdami į savo kolonijas Rytų Indijoje verčiau kovoti su vėjais „riaumojančiose keturiasdešimtosiose“, o ne leistis tiesesniu, bet lėčiau įveikiamu maršrutu arčiau Indijos krantų. Iškrypę iš savo trajektorijos, laivai suduždavo į uolas ir rifus prie vakarų Australijos. Sakoma, kad pirmasis vaiduoklių laivas – Skrajojantis Olandas – taip pat pražuvo per smarkią audrą šiame regione.
Laikui bėgant jūreiviai išmoko laikytis atokiau nuo pietinės Indijos vandenyno dalies – atkampiausios vietos, kurioje niekas nenorėtų atsidurti. O ką čia veikė „Malaysia Airlines“ lėktuvas „Boeing 777“, tūkstančius kilometrų nukrypęs nuo maršruto ir pasukęs į Antarktidos pusę? Kol kas tai – viena iš daugybės pietinio Indijos vandenyno paslapčių.
Parengė Jurgita Noreikienė
