Tragedijos išvakarėse, rugsėjo 27 d. 19 val. 15 min., keltas „Estonia“ išplaukė iš Talino jūrų uosto. Kelte buvo 803 keleiviai ir 186 ekipažo nariai. „Estonia“ buvo pilnai pakrautas, o dėl prasto svorio paskirstymo – šiek tiek pasviręs į dešinę pusę. Kelte buvo daugybė pramogų: baras, žaidimų aparatai, kavinė. Jūra tą naktį buvo audringa, tačiau buvo tikimasi, kad nekels pavojaus tokio dydžio laivui.
Tiesa, minint 30-ąsias tragedijos metines įrašu socialiniuose tinkluose dalinasi ir hidrologas Gintaras Valiuškevičius, kuris rašė, kad kelto greitį šalia buvę laivai įvardino kaip pernelyg didelį.
„Nepaisant Baltijoje siautėjusios ir vis stiprėjančios audros (vėjo greitis jau prieš išplaukiant viršijo 20 m/s), keltas su 989 žmonėmis dideliu greičiu judėjo nuo Talino link Stokholmo. Panašu, kad greitis nebuvo sumažintas net po 21:00 val., pradėjus smarkiai kilti vėjui: apie 24:00 val. su „Estonia“ prasilenkusio kelto „Mariella“ įgula įvertino jos judėjimo greitį kaip pernelyg didelį esant tokioms meteorologinėms sąlygoms (vėlesni tyrimai parodė, kad galimai tai buvo viena avarijos priežasčių)“, – rašė G. Valiuškevičius.
Išgyvenusios keleivės Siiri Same, kuriai nelaimės dieną buvo 25-eri, teigimu, jūroje šėlusi audra nekėlė baimės ir jai. Ji kelte dirbo buhaltere, namuose jos laukė šešiametis sūnus.
„Matėme ir stipresnių audrų. Būdavo taip, kad tenka laikytis einant, kartais judėdavo lėkštės ir baldai“, – prisiminė ji.
Tačiau apie 1 val. 20 min. nakties, per garsiakalbius pasigirdo tylus estiškai kalbančios moters balsas: „Häire, häire, laeval on häire“ (liet. aliarmas, aliarmas, laive aliarmas).
Atskilo priekiniai vartai
Pirmą nakties S. Same ir kitas išgyvenęs „Estonia“ keleivis Intis Klevinis, kuriam 1994 m. buvo 22-eji, laiką leido savo kajutėse, ruošėsi miegoti. Anot tyrimo, maždaug tuo metu nuo kelto priekio atskilo priekiniai vartai – virš vandens esanti dalis, kuria į keltą įvažiuoja automobiliai. Ši dalis nutraukė už jos esančią rampą.
Tam, kad automobiliai įvažiuotų į keltą, priekinius vartus pakeldavo, o rampą nuleisdavo. Kai priekiniai vartai atitrūko, o rampa atsidarė, kelto priekyje atsivėrė skylė. Į visu greičiu plaukiantį keltą sparčiai pritekėjo vandens, jis ėmė semti denyje esančius automobilius.
„Buvo labai stiprus smūgis, kuris tarsi sukrėtė visą keltą. Nepraėjo nė minutė – buvo kitas smūgis, dar stipresnis už pirmąjį. Po antro smūgio pasigirdo metalo girgždėjimas. Atrodė, kad susidūrėme su kažkokiu didžiuliu daiktu“, – prisiminė I. Klevinis.
Prasidėjus katastrofai laiptų turėklai sulūžo, žmonės krito vieni ant kitų. Keleivius pražudė ir visuotinė panika ir tai, kad dauguma keleivių jau miegojo. Organizuotos evakuacijos nebuvo. Palikti keltą sugebėjo tik apie 250 žmonių, kurie evakuacijai turėjo apie 20 minučių.
Tyrimo komisijos duomenimis, 650 iš dingusiųjų be žinios tiesiog liko įkalinti į dugną skęstančiame laive. Neįtikėtina, bet nemažai išsigelbėjusių buvo iš apatinių aukštų. Jie pirmieji pastebėjo į laivą besiveržiantį vandenį. Tačiau dalis iš jų tiesiog nespėjo pakilti iki viršutinio denio. Labiau pasisekė tiems, kurie dar buvo užsilikę laivo restorane ar viršutiniuose aukštuose.
Įstengusieji pasiekti aukštutinį denį iš įgulos narių gavo gelbėjimosi liemenes. Tikėdamiesi nepaskęsti jie turėjo šokti į ledinį (10–12 laipsnių), nakties tamsos gaubiamą audringos jūros vandenį. Bangų aukštis tuo metu buvo nuo 6 iki 10 metrų, o gylis toje vietoje – 80 metrų.
Tik nedaugelis sugebėjo pasiekti jūroje išmėtytus pripučiamuosius plaustus, kurie susidarius kritinei situacijai automatiškai iškrenta į vandenį, prisipučia ir mirksint lemputei plūduriuoja. Tačiau ne vienas į plaustus patekti sugebėjęs žmogus mirtinai sušalo.
„Tu – niekas. Absoliučiai niekas. Nieko negali padaryti, – BBC papasakojo I.Klevinis, kuris keltu „Estonia“ plaukė į Švediją pas sužadėtinę. – Skraido sraigtasparniai, niekas mūsų nemato, naktis, bangos.“
Iš maždaug 250 žmonių, sugebėjusių išsigauti iš kelto, ant plaustų atsidūrė tik 160. Dauguma iš jų laukė pagalbos apie šešias valandas.
„Pajutau, kad tai gali būti paskutinės mano gyvenimo akimirkos“, – teigė S.Same.
„Apie ketvirtą valandą ryto buvo taip šalta, nugarą skaudėjo, atrodė – jau viskas. Mačiau, kad žmonės pradėjo melstis. Pasakiau: Jėzau, jei nori, padėk. Arba tegu tai baigiasi. Skraidė sraigtasparniai, bet tarp bangų niekas mūsų nematė“, – pasakojo I. Klevinis.
Masyvaus kelto „Estonia“ skendimą ženklino nesusipratimų virtinė.
Suomijos gelbėjimo tarnyba klaidingai suprato pagalbos šauksmą ir jį išplatino ne kaip laivo katastrofą. Švedų gelbėjimo sraigtasparniai buvo techniškai netvarkingi, todėl irgi negalėjo laiku suteikti visos reikiamos pagalbos.
Pirmasis iš penkių į pagalbą skubėjusių laivų – keltas „Mariella“ nelaimės vietoje atsidūrė per keliasdešimtį minučių, tačiau pavojaus signalas pagrindinį pagalbos centrą pasiekė tik apie pusę trijų nakties, „Estonia“ jau seniai nugrimzdus į dugną.
Laivai išgelbėjo 34, sraigtasparniai – dar 104 keleivius. Atskubėję penki keltai sunkiai galėjo dalyvauti gelbėjimo operacijoje, nes neturėjo pakankamai reikiamos technikos, kuri padėtų surasti jūroje jau išsibarsčiusius vis dar gyvus „Estonia“ keleivius.
Išsigelbėjo vienas lietuvis
Baltijos jūra amžinojo poilsio vieta tapo „Estonia“ plaukusiems trims lietuviams: Vilkaviškio gyventojai Vitalijai Gudaitienei (40 m.), pas švedų medikus lydėjusiai dukterį Gintarę Gudaitytę (14 m.), taip pat vilniečiui Vytautui Miliauskui (44 m.), tolimųjų reisų vairuotojui, vykusiam darbo reikalais.
Vienintelis iš lietuvių gyvas likęs kitas tolimųjų reisų vairuotojas Artūras Tamašauskas, tada 29 metų panevėžietis, vėliau išvykęs gyventi į JAV, po katastrofos sulaukė nemenko dėmesio.
„Esu gimęs su marškinėliais, – yra sakęs A.Tamašauskas, kuris laiku pastebėjo į laivą besiveržiantį vandenį. – Gerai, kad tada nepanikavau. Nors buvo tokių, kurie sustabarėjo, ant galvos užsidėjo pagalvę ir nieko nedarė, tokių, kurie negalvodami šoko į ledines bangas, tokių, kurie blaškėsi ir nežinojo, ką daryti.“
Žemiausioje kelto vietoje kajutėje lemiamu momentu buvęs A.Tamašauskas iš skęstančio laivo sugebėjo išsikapanoti ant gelbėjimosi plausto, ilgai ten šalo, bet buvo išgelbėtas. Jo, kaip ir kitų likusių gyvų „Estonia“ žūties liudininkų, prisiminimuose užfiksuota, kad pirmuosius keisto dunkstelėjimo ir žvangesio garsus žmonės išgirdo tuoj po vidurnakčio.
Nauji tyrimai
Jau kitą dieną po katastrofos Suomijos mieste Turku susitiko Estijos, Suomijos ir Švedijos premjerai, „Estonia“ žūties priežastims nustatyti sukurta jungtinė tarptautinė komisija, kuri iškart energingai kibo į darbą ir jau 1995 m. balandį buvo paskelbtas pirminis pranešimas.
Jame iš esmės nagrinėti tik techniniai avarijos aspektai. Nustatyta, kad pagrindinė katastrofos priežastis – silpni priekinių vartų, pro kuriuos į keltą įvažiuoja transporto priemonės, užraktai. Jiems sulūžus buvo nuplėštas išorinis skydas, o per atsivėrusią skylę ėmė veržtis vanduo.
Tačiau pastaraisiais metais žiniasklaida aptarinėjo sprogimo, narkotikų pervežimo versijas, versijas apie tai, kad komanda pati atidarė priekinius vartus, kad išmestų nelegalų krovinį – visa tai nebuvo oficialiai patvirtinta.
Apie keltą pasirodęs dokumentinis filmas, atskleidęs, kad laivo korpuse žiojėjo ilga skylė, paskatino atlikti naują tyrimą. Beveik šešias dienas Estijos, Švedijos ir Suomijos tyrėjai dirbo netoli nuolaužų vietos Baltijos jūroje, povandeniniu aparatu tyrinėdami laivo denį, korpusą ir kitas laivo vietas.
Galiausiai šių metų liepos 25 d. kelto „Estonia“ priekinė rampa buvo iškelta iš jūros dugno ir mokslinių tyrimų laivu „Viking Reach“ atgabenta į Estijos šiaurėje esančio Paldiskio pietinį uostą. Estijos saugos tyrimų centro (OJK) vadovas Martas Otsas sakė, kad tikisi, jog tyrimas pateiks atsakymus ir pagaliau padės žmonėms suprasti katastrofos priežastis. Kol kas tyrimo išvados dar nepasirodė.
Dėl nelaimės 1997 m. pirminė jungtinė avarijų komisija kaltinio priekinio skydo gedimą. Skydas tuo metu buvo surastas, tačiau transporto priemonės pakrovimo rampa liko pritvirtinta prie laivo jūros dugne. Oficialioje ataskaitoje teigiama, kad priekinis skydas atsilaisvino jūroje, atsiremdamas į rampos viršų ir ją ištraukdamas. Jūros vanduo užliejo automobilių denį, todėl „MS Estonia“ pakrypo ir galiausiai nuskendo.
Giminaičių ir išgyvenusiųjų šis paaiškinimas niekada netenkino, o vėliau 2020 m. televizijos komanda paskelbė vaizdo įrašą, kuriame matyti 40 metrų ilgio skylė laivo korpuse. Sausio mėnesį atlikę pirminį aptiktų daiktų vertinimą, tyrėjai atmetė sprogimo ar susidūrimo su kokiu nors kitu laivu galimybę ir mano, kad skylė galėjo atsirasti dėl jūros dugne esančių uolienų.
„Estonia“ vokiečių bendrovė „Meyer Werft“ baigė statyti 1980 metais. Kai jį 1993 m. įsigijo estai, šios kategorijos beveik 16 tūkst. tonų talpos keltas tuo metu buvo vienas didžiausių ir šiuolaikiškiausių Baltijos laivininkystės istorijoje.
Keltas su dešimčia denių buvo 157 metrų ilgio, 24 m pločio, jo grimzlė siekė 5,6 m. „Estonia“ varė keturi 24 tūkstančių arklio galių dyzeliniai varikliai. Šis keltas buvo tarsi plaukiojantis miestas, kuriame telpa 2 tūkst. keleivių ir 460 automobilių. Iki lemtingosios nakties „Estonia“ plaukiojo beveik 20 tūkst. 500 valandų.
