Šimtas metų Raudonojoje aikštėje: kodėl likęs tik ketvirtadalis Lenino kūno vis dar nepalaidotas (3)

Iš mauzoliejaus tribūnos ištisą amžių sveikinti šventiniai ir kariniai paradai, V.Lenino palaikai būdavo evakuojami ir vėl sugrąžinami. Greta paguldytas ir SSRS diktatoriaus Josifo Stalino kūnas, bet po kelerių metų išneštas.

8-ajame dešimtmetyje virš sarkofago teko įrengti neperšaunamą stiklą, kad būtų užkirstas kelias bandymui mesti akmenį ar „Molotovo kokteilį“. 10-ajame dešimtmetyje reikalauta palaidoti V.Lenino kūną.

Dabar valdžios institucijų ir Rusijos stačiatikių bažnyčios pozicija yra tokia: laikas pats nuspręs, kada bolševikų vado palaikus bus galima atiduoti žemei.

Rusija yra vienintelė ne socialistinė pasaulio šalis, kurioje pačiame sostinės centre eksponuojamas balzamuotas politiko kūnas, kad jį galėtų apžiūrėti žmonės.

Rusų publicistai Aleksejus Abramovas ir Nikolajus Zenkovičius savo darbuose, skirtuose V.Lenino mauzoliejaus istorijai, rašo, kad 1923 m. lapkritį J.Stalinas sušaukė partijos vadovų pasitarimą, kuriame pirmą kartą aptarinėta bolševikų stabo mirtis – jis tebebuvo gyvas, bet beviltiškai sirgo.

J.Stalinas pareiškė, kad V.Lenino kūną reikia balzamuoti ir išsaugoti.

Prieš pasisakė opozicija, kurios visi nariai bus sunaikinti 3-iajame dešimtmetyje.

Levas Trockis aiškino, kad relikvijos ir marksizmas neturi nieko bendra.

Nikolajus Bucharinas tvirtino, jog „revoliucijos vado“ mumifikavimas būtų jo atminimo įžeidimas.

V.Lenino žmona Nadežda Krupskaja taip pat prašė nepaversti kūno garbinimo objektu.

Tačiau jau tada J.Stalinas, ėjęs į absoliučią valdžią, pasirodė atkaklesnis.

Jis rėmėsi „darbo kolektyvų“ laiškais (ar tai tikrai buvo žmonių iniciatyva, ar laiškus inspiravo J.Stalino aplinka, dabar jau neįmanoma nustatyti), kuriuose pagrindinė mintis buvo tokia: V.Leninas visada turi būti su mumis.

Pirmoji mauzoliejaus versija, vos 3 metrų aukščio, buvo pastatyta V.Lenino laidotuvėms per mažiau nei tris paras.

Projekto autorius buvo architektas Aleksejus Ščiusevas, kuris taip pat suprojektavo būsimuosius variantus.

V.Leninas mirė 1924 metų sausio 21 dieną, o atsisveikinimo su juo ceremonija vyko iki kovo mėnesio pabaigos: manoma, kad per pirmąjį mauzoliejų perėjo milijonai žmonių.

Taip ir susiformavo mauzoliejaus ideologija: eilė ir nuolatos pro karstą slenkantys žmonės simbolizuoja atsisveikinimą, trunkantį metus ir dešimtmečius.

1924 m. vasarą idėja balzamuoti V.Leniną ir jo kūną rodyti viešai galutinai įsitvirtino.

A.Ščiusevas pradėjo projektuoti naują pastatą, o mokslininkas Aleksejus Vorobjovas su kolega Borisu Zbarskiu ėmė kurti V.Lenino balzamavimo technologiją, kuri leistų kūną išsaugoti dešimtmečius.

Tų pačių metų rugpjūčio 1-ąją mauzoliejus atidarytas. Jis buvo medinis, tačiau savo dydžiu ir forma jau priminė dabartinį variantą. Mauzoliejus iš granito iškilo 1930-ųjų rudenį.

Būtent ši panteoninė atminties forma pasirodė artimiausia J.Stalinui – ji esą pabrėžė sovietinės šalies nepaprastumą ir didybę.

V.Lenino mirties dieną sovietų nomenklatūra minėjo net labiau nei jo gimtadienį balandžio 22 d. Ši tradicija pasikeitė praėjus vos keleriems metams po paties J.Stalino mirties 1953-iųjų kovą.

Mauzoliejus Raudonojoje aikštėje greitai tapo vienu iš SSRS simbolių.

Iš jo tribūnos J.Stalinas su savo aplinka priimdavo šventinius, sportinius ir karinius paradus.

Vykstant Antrajam pasauliniam karui ir Vokietijos armijai veržiantis gilyn į Rusiją, nuo 1941 m. liepos iki 1945 m. žiemos V.Lenino kūnas prabuvo evakuacijoje Tiumenės mieste Sibire, kur specialistai kūrė dar ilgaamžiškesnius kūno balzamavimo receptus.

Mokslininkas A.Vorobjovas mirė 1937 m., B.Zbarskis 5-ajame dešimtmetyje pusantrų metų kalėjo nuteistas „gydytojų byloje“ – tai buvo paskutinė J.Stalino kampanija persekiojant vadinamuosius liaudies priešus. O specialistų komanda, kuri stebėjo V.Lenino kūno būklę, nuo trijų žmonių 1924 m. išaugo iki ištisos laboratorijos, veikiančios iki šiol.

1953 metais po J.Stalino mirties buvo nuspręsta, kad jo palaikai taip pat bus laikomi Raudonojoje aikštėje.

Tačiau nuo pat pradžių viskas vyko nesklandžiai: diktatoriaus kūno ir ypač veido oda buvo labai blogos būklės, o tai neleido jo balzamuoti.

Naujas užrašas „Leninas Stalinas“ buvo uždėtas ant senojo, kartais lietūs jį nuplaudavo ir išryškėdavo istorinės raidės „Leninas“.

Po naujojo SSRS vadovo Nikitos Chruščiovo pranešimo apie J.Stalino asmenybės kultą ir masines represijas 1961 m. jo kūnas buvo išgabentas iš mauzoliejaus ir palaidotas prie Kremliaus sienos.

Iki pat SSRS žlugimo mauzoliejus buvo savotiškos piligrimystės vieta, kurią lankė ir užsienio delegacijos, ir sovietų moksleiviai.

1945 metais per pergalės Antrajame pasauliniame kare paradą sovietų kariai priešais mazoliejų ant žemės mėtė nugalėtos nacistinės Vokietijos vėliavas.

7-ajame dešimtmetyje N.Chruščiovas mauzoliejaus tribūnoje priėmė pirmąjį kosmonautą Jurijų Gagariną.

Po dar vieno SSRS lyderio Leonido Brežnevo mirties 1982 metais sovietų žmonės akimirksniu sugalvojo ir išplatino pokštą: užrašą „Leninas“ ant mauzoliejaus dabar pakeis užrašas „Lioninas“ – rusų kalboje Leonido vardo trumpinys yra Lionia.

Laikotarpiu nuo 6-ojo dešimtmečio iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos sovietine sistema nepatenkinti žmonės daugiau nei dešimt kartų į sarkofagą su V.Lenino kūnu mėtė akmenis, plaktuką, kūjį ir butelius su padegamuoju skysčiu. Paprastai tai baigdavosi kaltininko sulaikymu ir pasiuntimu priverstinai gydytis.

1973 metais mauzoliejaus viduje sprogus užtaisui žuvo keli lankytojai. Stiklas virš sarkofago buvo pakeistas neperšaunamu.

1989 m. SSRS liaudies deputatų suvažiavime pirmą kartą viešai nuskambėjo siūlymas palaidoti V.Lenino kūną.

Iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo šią idėją palaikė labai ryškūs to meto politikai ir visuomenės veikėjai: persitvarkymo ideologas Aleksandras Jakovlevas, Leningrado (vėliau Sankt Peterburgo) meras Anatolijus Sobčiakas, kino režisierius Markas Zacharovas, dainininkas Igoris Talkovas bei daugelis kitų.

Tada kova dėl mauzoliejaus ir V.Lenino kūno išsaugojimo tapo vienu pagrindinių Rusijos komunistų partijos – Sovietų Sąjungos komunistų partijos įpėdinės – uždavinių.

Nugriauti mauzoliejų iš pradžių reikalavo Maskvos meras Jurijus Lužkovas, o vėliau – ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, kuris nekentė komunistų ir Raudonojoje aikštėje kalbėjo ne iš mauzoliejaus tribūnos, o nuo specialiai įrengtos pakylos šalia jo.

V.Lenino kūną prižiūrėjusiai laboratorijai 10-ojo dešimtmečio pradžioje baigėsi finansavimas ir ji tapo Rusijos vaistinių ir aromatinių augalų instituto dalimi.

Nuo 10-ojo dešimtmečio vidurio Rusijos televizijos kanalai ir internetinė žiniasklaida rodė kelis dokumentinius filmus ir specialius projektus apie mauzoliejų ir V.Lenino palaikų saugojimą.

Iš jų buvo galima sužinoti, pavyzdžiui, kad per beveik šimtmetį išliko 23 proc. originalaus kūno, o kitą pakeitė dirbtinės detalės. Tarp pagrindinių balzamavimui naudojamų medžiagų yra formalinas, alkoholis ir glicerinas.

Per pastaruosius du dešimtmečius bolševikų vado mumija nepatyrė jokių pastebimų fizinių pokyčių.

10-ojo dešimtmečio pabaigoje V.Lenino kūno perlaidojimo idėja tapo ne tokia aktuali. Kremliuje šeimininkaujantis Vladimiras Putinas bent tris kartus – 2001 m., 2010 m. ir 2016 metais – pakartojo mintį, kad dėl mauzoliejaus negalima imtis jokių veiksmų, kurie galėtų sukelti visuomenės susiskaldymą.

2017 metais Rusijos stačiatikių bažnyčia, anksčiau dažnai pasisakydavusi už V.Lenino palaidojimą, išreiškė panašią poziciją: istorija pati nuspręs, kada kūną reikėtų išnešti iš mauzoliejaus ir užkasti.

Rusijos komunistų partija ir dabar stengiasi apsaugoti mauzoliejų, net kai jo niekas nepuola.

2024 metų gegužę šios partijos pirmininko pavaduotojas Jurijus Afoninas pasisakė prieš laikiną mauzoliejaus uždengimą teigdamas, kad pastatas esą tapo kovos su fašizmu simboliu ir kad dabar, kai Rusija kovoja su „šiuolaikiniu fašizmu“, uždengti mauzoliejų yra „maksimaliai absurdiška“.

V.Lenino mauzoliejų toliau lanko žmonės. „Google Maps“ ir kelionių tinklalapyje „Tripadvisor“ objektas vidutiniškai vertinamas daugiau nei 4 balais iš 5 galimų.

Atsiliepimų būna įvairiausių: nuo „mano vaikas išsigando, koks geltonas jo veidas“ iki „čia verta apsilankyti visiems, kurie ne iš nuogirdų žino arba bent jau iš savo senelių ar tėvų yra girdėję, kas buvo ta sovietinė epocha“.