J. Bideno sprendimas nekandidatuoti 2024 m. prezidento rinkimuose privertė daugelį žmonių iš Amerikos ir viso pasaulio susiimti už galvų – o kas dabar? Dabar, kai jis nusileido ir nustūmė šalin savo užsispyrimą, daug kas priklausys nuo to, kaip jo partija tvarkysis ieškodama jį pakeisiančio žmogaus, rašo leidinys.
Išgyvenęs pasikėsinimą nužudyti ir pasidžiaugęs pergalingu suvažiavimu, buvęs prezidentas Donaldas Trumpas išlieka dideliu favoritu tapti 47-uoju Amerikos prezidentu. Tačiau didelę įtaką gali turėti J. Bideno pasitraukimas – dėl to jis vis dar gali būti įveiktas.
Teigiama, kad įtikinti užsispyrusį senuką atsitraukti buvo lengviausia dalis. Demokratų suvažiavimas prasideda rugpjūčio 19 d. Norėdami padidinti savo šansus, demokratai dabar turi greitai veikti, išsaugoti vienybę ir rasti geriausią įmanomą kandidatą.
Atrodo, kad kai kurie partijos senbuviai nusprendė sutelkti dėmesį į greitį, remdami J. Bideno viceprezidentę Kamalą Harris. Tai neatitinka nei Demokratų partijos, nei K. Harris interesų, vertina „The Economist“. Pasak leidinio, ji dar neįrodė, kad yra stipri kandidatė. Kuo labiau atrodys, kad ji buvo primesta savo partijai, tuo sunkiau jai bus laimėti.
Visą gyvenimą atsisakęs priimti „ne“ kaip atsakymą, J. Bidenas kovojo iki galo. Tačiau, nepaisant daugybės pasirodymų televizijoje, jam nepavyko išsklaidyti suklupusio ir sutrikusio vyruko, netinkamo dirbti antrąją kadenciją, įvaizdžio.
Apklausos rodė, kad jis atsilieka visose vietose, kuriose jam reikėjo laimėti lapkričio 5 d. Netgi tokioms tariamai saugioms valstijoms kaip Virdžinija ir Meinas grėsė pavojus, kad rinkimus laimės respublikonai. Kai gubernatoriai, senatoriai ir kongresmenai pamatė, kad J. Bidenas mažina jų pačių galimybes likti poste, partija pradėjo burtis prieš jį.
Prezidento atsisveikinimo laiške kalbama apie jo paties pasiekimus, kurių yra daug, įskaitant klimato politiką, stiprią ekonomiką ir paramą Ukrainai. Taigi jis ne tik atkakliai laikėsi valdžios net D. Trumpo pergalės kaina, bet ir nuveikė daug darbų – dėl to verta jį prisiminti.
Dabar, kai jis parodė lyderystę, nors ir pavėluotai, jam tenka paskutinė pareiga – padėti savo partijai rasti pamainą, kuri galėtų laimėti. Taip pat svarbi jo užduotis – padėti partijai išvengti ginčų dėl to, ką daryti toliau.
Jis, kaip ir buvęs prezidentas bei valstybės sekretorė Billas ir Hillary Clintonai, jau parėmė K. Harris. Buvusi parlamento pirmininkė Nancy Pelosi ir buvęs prezidentas Barackas Obama to nepadarė, bet dar gali padaryti.
Labai svarbu, kad abu jie pasisakė už atvirą procesą. Jei vyresnieji asmenys priešinsis, gali kilti destruktyvi kova dėl valdžios, kaip elgtis toliau. Demokratai jau sugaišo tiek daug laiko, kad jo liko nedaug.
Kadangi susiskaldžiusiai partijai bus sunku laimėti rinkimus, kai kurie nori, kad K. Harris būtų pasiūlyta be konkurencijos. Ji turi žinomumą, patirtį dirbant Baltuosiuose rūmuose ir kai kurių svarbių demokratų paramą.
Ji taip pat būtų pirmoji moteris, einanti Amerikos prezidento pareigas, ir pirmoji Afrikos bei Azijos kilmės. Daugelis partijos narių mano, kad jos nepastebėti būtų neteisinga ne tik iš principo, bet ir išstumtų juodaodžius bei moteris rinkėjus.
Iš tiesų, jos paskyrimas be varžybų būtų antras geriausias variantas. Tikras konkuravimas suteiktų vertingą žiniasklaidos dėmesį, legitimumą ir padidintų partijos vienybę. Jei viskas būtų atlikta teisingai, tai galėtų sužadinti naują energiją partijoje ir stiprinti kitų rinkimų kampanijas.
K. Harris turėtų ką laimėti iš tokio konkurso. Ji pradėtų tapti didžiule favorite, bet vėliau būtų pripažinta, kad ji gavo nominaciją dėl savo politinių įgūdžių. Tai būtų naudinga tiek jai kampanijoje, tiek rinkėjams.
Idealiu atveju demokratai turėtų surengti trumpą ir atvirą konkursą tarp savo geriausiųjų ir ryškiausiųjų. J. Bidenui priėmus sprendimą pasitraukti, maždaug 4,7 tūkst. delegatų į suvažiavimą gali laisvai balsuoti už tai, ką pasirinks tapti savo partijos kandidatu.
Pretendentų netrūksta: Mičigano gubernatorė Gretchen Whitmer, Kolorado gubernatorius Jaredas Polisas, Kentukio gubernatorius Andy’is Beshearas ir Pensilvanijos gubernatorius Joshas Shapiro – ir visi jie daro neblogą įspūdį.
Iš kabineto verti dėmesio – Gina Raimondo ir Pete’as Buttigiegas. Senate – buvęs astronautas Markas Kelly’is ir pamokslininkas Raphaelis Warnockas – įdomiai kontrastuotų su D. Trumpu.
Demokratų problema nėra talentų trūkumas. Problema yra tai, kaip iš visų jų pasirinkti vieną per trumpą laiką, kol jo dar liko. Kai kuriems iš šių kandidatų gali kilti pagunda dalyvauti šiuose rinkimuose, manant, kad tai padidins jų galimybes 2028 m. Jei demokratai iš tikrųjų būtent tai ir turėjo omenyje, tai būtų smerktinai ciniška.
Bus sunku rasti pusiausvyrą tarp greičio, vienybės ir teisėtumo, tačiau praeityje demokratai pernelyg dažnai pasiduodavo pragmatizmui ir pagarbai, kurie abu palankūs K. Harris. Primesti ją taip greitai, nuslėpus J. Bideno negalias, nebūtų naudinga nei jiems, nei Amerikai.
Parengta pagal „The Economist“ inf.
