Emmanuelio Macrono bandymas užkirsti kelią Marine Le Pen ir jos kraštutinių dešiniųjų iškilimui per pirmalaikius rinkimus virto košmaru – nei viena partija neužsitikrino aiškios daugumos. Dabar Prancūzijos politika įžengė į pavojingą nežinomybės laikotarpį, kuris gali turėti pražūtingų pasekmių šalies stabilumui ir tarptautinei reputacijai, rašo Briuselio leidinys „Politico“.
Po nesėkmingų Europos Parlamento (EP) rinkimų E. Macronas birželio mėnesį paskelbė pirmalaikius rinkimus, siekdamas sustabdyti M. Le Pen sparčiai augantį kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinį sambūrį“. Visgi jos partija sustiprino savo profilį ir laimėjo 50 mandatų daugiau nei 2022 m., o pačio prezidento liberali koalicija atsitraukė.
E. Macrono ministras pirmininkas Gabrielis Attalis paskelbė, kad atsistatydins, tačiau išlieka neaišku, kas galėtų jį pakeisti.
Visa tai, matyt, nesugadino Prancūzijos prezidento nuotaikos. Sekmadienio vakarą privačiame susitikime su savo sąjungininkais E. Macronas buvo nusiteikęs optimistiškai.
„Mūsų idėjos vis dar gyvos ir [mes] nepraradome rinkėjų“, teigė jis, pasak vieno iš dalyvavusių asmenų.
Dabar valdyti Prancūziją bus velniškai sunku
577 vietų Nacionalinėje asamblėjoje, Prancūzijos įstatymų leidžiamosios valdžios žemuosiuose rūmuose – susiskaldymas tarp kairiųjų, centro ir kraštutinių dešiniųjų. Nė viena frakcija nėra net arti daugumos – visoms joms trūksta 200 parlamentarų.
Remiantis oficialiais rezultatais, kairiųjų aljansas užsitikrino 188 vietas Nacionalinėje Asamblėjoje. Antroje vietoje – E. Macrono centristų aljansas, turintis 161 vietą. Trečiąją vietą užėmė kraštutinių dešiniųjų Nacionalinis sambūris (RN) ir jo sąjungininkai, kurie pirmajame ture laimėjo aiškią persvarą, su 142 vietomis.
„Neįmanoma valdyti Prancūzijos, jei neturi 240–250 įstatymų leidėjų, – svarstė E. Macrono partijos „Renesansas“ parlamento narys Sylvainas Maillard’as. – Aš buvau „Renesanso frakcijos“, kurios koalicijoje buvo 250 parlamentarų, pirmininkas, ir tai jau buvo labai sudėtinga.“
Kairiųjų aljansas ir E. Macrono liberalai susitarė bendradarbiauti ir balsuoti taktiškai, kad neleistų laimėti M. Le Pen „Nacionaliniam sambūriui“. Tačiau gilesnė šių dviejų frakcijų koalicija valdant Prancūziją atrodo mažai tikėtina.
Viena iš kairiųjų aljanso partijų, kraštutinių kairiųjų veterano Jean-Luco Mélenchono partija „Nenugalėtoji Prancūzija“ į koaliciją neįsitraukė ir atmetė galimybę valdyti kartu su prezidento liberalais.
Taip pat E. Macrono ministras pirmininkas G. Attalis pareiškė, kad jo partija niekada nesidalytų valdžia su J.Mélenchonu.
Sekmadienio vakarą G. Attalis atvėrė galimybę vadovauti laikinajai vyriausybei, kuri užtikrintų tam tikrą stabilumą per vėliau šį mėnesį vyksiančias olimpines žaidynes.
Nepriklausomai nuo to, kokia vyriausybė bus suformuota po šios netvarkos, ji vargu ar ilgai išliks stabili.
Šį rudenį vyksiančios derybos dėl biudžeto bus pirmas galimas konflikto taškas. Prancūzija patiria spaudimą sumažinti savo deficitą, nes anksčiau šiais metais nepasiekė tikslų.
Apskritai, yra daug idėjų, dėl kurių kairieji, liberalai ir kraštutiniai dešinieji niekada nesusitars. Fiskalinė politika yra beveik sąrašo viršuje.
M. Le Pen krito, bet neišėjo
Po pirmojo balsavimo turo M. Le Pen „Nacionalinis sambūris“ pirmą kartą savo istorijoje galėjo laimėti valdžią, tačiau sekmadienio vakarą ši svajonė dužo.
E. Macrono centristai bendradarbiaudami su kairiųjų aljansu neleido kraštutiniams dešiniesiems patekti į rinkimus ir tuo nudžiugino pagrindinius proeuropiečius.
„Nacionalinio sambūrio“ rinkimų renginyje vyravo niūri nuotaika: aktyvistai plūdo J. Mélenchoną, o partijos pirmininkas Jordanas Bardella pasmerkė „nenatūralią centro ir kairės sąjungą“, vadindamas ją elito suktybe.
Nepaisant viso kartėlio, partija smarkiai padidino savo įstatymų leidėjų skaičių Nacionalinėje asamblėjoje.
„Tai politinis sukrėtimas, net jei „Nacionalinis sambūris“ galiausiai ir nevadovaus šaliai“, – „Politico“ teigė Paryžiaus Panteono-Assaso universiteto politologas Benjaminas Morelis.
M. Le Pen judėjimas yra „didieji rinkimų nugalėtojai, – kalbėjo B. Morelis. – Milijonai balsų virsta dideliu finansiniu netikėtumu“, – teigė jis, turėdamas omenyje valstybės finansavimą, kuris atsiras po rezultatų.
Dėl to M. Le Pen atsidūrė įtakingoje padėtyje ir turi puikią progą savo nuoskaudas panaudoti prieš kampaniją. Tikėtina, kad ji sieks tapti Prancūzijos prezidente, kai E. Macronas 2027 m. pasitrauks iš posto.
„Prieš 2027 m. rinkimus jie turi puikų naratyvą: jie gali sakyti, kad jų pergalė buvo pavogta ir kad jie yra tikroji alternatyva“, – svarstė B. Morelis.
E. Macrono žaidimas nepavyko, bet galėjo būti ir blogiau
Prieš savaitę atrodė, kad E. Macronas artėja prie katastrofos, nes jo pirmalaikiai rinkimai ne tik nesugebėjo sustabdyti M. Le Pen, bet ir priartino jos partiją prie valdžios.
Iki sekmadienio vakaro jo centristinė koalicija išvengė blogiausio – išliko kaip parlamentinė jėga, nors ir mažesnė, o M. Le Pen partijai nepavyko.
Bet kokiu atveju, tokia paguoda negali paslėpti tikrovės, kad kraštutiniai dešinieji dabar yra stipresni, o liberalai – silpnesni, ir kad 2027 m. prezidento rinkimų varžybos bus atviros.
Prieš pirmalaikius rinkimus prezidentas vadovavo didžiausiai frakcijai parlamente. Dabar jam greičiausiai teks dirbti su opozicijos politiku premjero poste. Jo autoritetas šalyje ir pasitikėjimas užsienyje nukentėjo.
Paryžiaus HEC profesoriaus Alberto Alemanno nuomone, E. Macronas pasielgė teisingai, paskelbdamas pirmalaikius rinkimus, nors jie ir baigėsi nesėkme.
„Prancūzijoje matau daug užslėptos įtampos, daug klausimų, kurie nebuvo sprendžiami, – teigė jis. – Jis atidarė Pandoros skrynią, šalis nėra patenkinta „makronizmu“ ir šaukiasi naujo politinės priklausomybės jausmo.“
J. Mélenchonas nebus atsakingas
Jei ir buvo vienas laimėtojas, tai kairiųjų radikalų veteranas J. Mélenchonas, kuris laimėjo lenktynes dėl savo žinios skleidimo. Jis užlipo ant scenos per savo partijos mitingą ir pareikalavo, kad E. Macronas paskirtų kairiųjų ministrą pirmininką ir atvestų savo judėjimą į valdžią.
„Esame tam pasirengę“, – pareiškė J. Mélenchonas. Triskart kandidatas į prezidentus yra nurodęs, kad neprieštarautų pats tapti Prancūzijos ministru pirmininku.
Daugeliui politikų šis veikėjas matomas kaip kurstytojas, nes žavisi Lotynų Amerikos „stipruoliais“. Nelieka nepastebėti ir jo pykčio priepuoliai bei įnirtingi išpuoliai prieš oponentus.
Visai neseniai kritikai apkaltino jį dėl ryšio su antisemitizmu, nes jis sumenkino išpuolius prieš žydus Prancūzijoje.
Teigiama, kad J. Mélenchonas net nesugeba įtikinti kitų partijų, priklausančių laisvam kairiųjų aljansui, kad jos deleguotų jį į valdžią.
Platesnė kairiųjų koalicija – po Naujojo liaudies fronto vėliava – jau iširo. Jos lyderiai sekmadienio vakarą siuntė prieštaringus pranešimus apie savo tikslus.
J. Mélenchono teigimu, kairieji taikys „mūsų manifestą, nieką kitą, tik mūsų manifestą“, o europarlamentaras – mažesnės aljanso partijos lyderis Rafaelis Glucksmannas atrodė santūresnis ir siūlė „kalbėtis, diskutuoti ir keisti politinę kultūrą“.
Kas gali paaiškėti iš šios netvarkos?
Kadangi nė viena partija nelaimėjo vienareikšmiškai, gali būti, kad prezidentas pasirinks atvėsimo laikotarpį, per kurį partijos turės laiko surengti derybas dėl koalicijos.
Tuomet E. Macronas galėtų pasitelkti kairiojo sparno veikėją vyriausybei formuoti, nes kairieji tapo didžiausia frakcija parlamente.
Pavyzdžiui, Socialistų partija visiškai neatmetė galimybės sudaryti platesnę koaliciją. Tačiau mažai tikėtina, kad J. Mélenchono „Nenugalėtoji Prancūzija“ sutiktų sušvelninti savo manifestą.
Kitas galimas scenarijus – E. Macronas galėtų paskirti laikinąją vyriausybę, o premjero pareigas toliau eitų G. Attalis. Jis netgi galėtų taikyti Italijos modelį ir paskirti technokratinę ekspertų komandą, vadovaujamą konsensuso principu.
Tokia administracija susilaikytų nuo plataus užmojo planų ir daugiausia dėmesio skirtų valstybės veikimo palaikymui.
Tokia ribota administracija remtųsi tyliu susitarimu tarp visiškai priešingų partijų nesiekti jos nuversti, bent jau tam, kad nuramintų rinkas ir tarptautinius partnerius.
Tačiau laikinoji arba ekspertų vyriausybė „rizikuoja labai nusivilti demokratiniu požiūriu, – perspėjo politikos analitikas B. Morelis. – Prancūzai masiškai balsavo, centras pralaimėjo, ir jei tai baigsis tuo, kad G. Attalis liks premjero poste, tai nebus gerai Prancūzijos demokratijai.“
Parengta pagal „POLITICO“ inf.
