Po 9 mėnesius Azerbaidžano vykdytos Kalnų Karabacho blokados čia išseko maisto atsargos. Buvo rugsėjo pabaiga. Nonos Pagosian vaikai ėjo iš mokyklos, kai į Stepanakertą smogė Azerbaidžano raketos. Jos vyras rado vaikus pakelėje ir nuvedė į bombų slėptuvę.
Kitą dieną Arcacho Respublika, kaip armėnai vadino separatistinį regioną, pasidavė. Etninių armėnų likimai lūžo per naktį.
Sprendimas – akimirksniu
Gyventojai privalėjo masiškai trauktis pasiimdami tik reikalingiausius daiktus.
„Tiesą sakant, nenorėjau likti šiame pasaulyje. Jei būtų buvusi galimybė nuskristi į kosmosą ir gyventi ten, tikrai būčiau pasirinkęs tokį variantą“, – sakė Azatas Adamianas.
Priėmęs sprendimą palikti viską, ką tik turi, ir trauktis į Armėniją jis pirmiausia nuvažiavo į savo nuosavą barą.
Kalnų Karabacho sostinėje, kurią armėnai vadina Stepanakertu, o azerbaidžaniečiai – Chankendi, A.Adamianas barui „Bardak“ vadovavo nuo 2016 m. Nuo sienos jis nuėmė kelias smulkmenas: Viskonsino valstijos automobilio numerio ženklą su užrašu „Bardak“ ir medžio raižiniais išraižytą susijungusios Armėnijos bei Kalnų Karabacho žemėlapį.
„Galėjau pasiimti kur kas daugiau, automobilyje buvo daug vietos, – sakė jis, tačiau galiausiai to nepadarė. – Buvo akimirka, kai supratau, kad viskas prarasta. Jei ką nors išsivešiu, tai nepalengvins skausmo. Taigi pasiėmiau vieną lagaminą, ir viskas.“
Atidarė barą Jerevane
Vienu metu išvykti bandė daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių, tad vienintelis kelias, jungiantis Kalnų Karabachą su Armėnija, buvo katastrofiškai užkimštas. Maždaug 80 km atstumą žmonės važiavo 24 valandas ir dar ilgiau.
Kai A.Adamianas su žmona ir mažamečiu sūnumi pagaliau kirto Armėnijos sieną, jį pasitiko savanoriai, siūlantys maisto, arbatos ir laikinų nakvynės vietų.
Šis dosnumas vyrą palaužė. Jis sakė per blokadą tapęs stipresnis nei anksčiau, bet pasienyje pradėjo verkti kaip vaikas.
„Anksčiau aš buvau tas, kuris padeda žmonėms, o dabar kažkas padeda man“, – sakė A.Adamianas.
Šeima tęsė kelionę iki pat Armėnijos sostinės Jerevano.
Pirmąjį rytą A.Adamianas patraukė pasivaikščioti. Anksčiau jis pyko, nes manė, jog armėnai abejingi savo tautiečių Kalnų Karabache likimui. Bet priėmimas, kurio sulaukė Armėnijoje, pakeitė nuomonę: „Dėl tokio dėmesio ir rūpinimosi nusprendžiau, kad galbūt pasiliksiu čia.
Grįžau namo ir pasakiau: „Mes pasiliekame. Niekur toliau nevažiuosime.“ Tą pačią dieną pradėjau ieškoti vietos savo barui.“
Naujasis Jerevano „Bardak“ atidarytas pernai gruodžio 8-ąją. Jis puošnesnis už senąjį Stepanakerto „Bardak“ – 10 kartų didesnis plotas ir, kitaip nei jo pirmtakas, turi virtuvę, kur gaminamas maistas.
„Norėjosi padaryti viską, kad bent čia jaustųsi pergalė, – sakė baro šeimininkas. – Jei šis „Bardak“ nebus geresnis už ankstesnį, jausiuosi pralaimėjęs.“
Sostinėje daugiau darbų
Armėnija palyginti sklandžiai priėmė didelį ir staigų pabėgėlių srautą, kuris sudarė apie 4 proc. visų šalies gyventojų.
Čia nereikėjo statyti stovyklų, visi žmonės apgyvendinti su šeimomis, valstybinėse prieglaudose arba patys susirado naują būstą. Dauguma jų apsistojo sostinėje arba netoli jos. Oficialiais Armėnijos duomenimis, 38 proc. pabėgėlių šiuo metu gyvena Jerevane, o dar 15 proc. – kaimyninėse Kotaiko ir Ararato srityse.
Būstas sostinėje ir jos apylinkėse yra daug brangesnis nei bet kur kitur šalyje. Jerevano nekilnojamojo turto kainos šoktelėjo dėl didelio rusų, kurie paliko savo šalį po įsiveržimo į Ukrainą 2022 metais, antplūdžio. Nepaisant didesnių nuomos kainų, Armėnijos sostinė vilioja dėl geresnių galimybių susirasti darbą.
Glaudžiasi bendrabutyje
Pabėgėliai, neturintys šeimos Armėnijoje ar lėšų mokėti už savo būstą, turi glaustis įvairiuose nenaudojamuose viešbučiuose, sporto mokyklose ir kitose įstaigose visoje šalyje.
Buvusiame bendrabutyje Metsamoro mieste, esančiame į vakarus nuo Jerevano, koridoriuose vėsu, bet Svetlanos Abramian kambaryje, kur ant nešiojamos viryklės kunkuliuoja sriubos puodas, šilta.
Jos daugiavaikė šeima buvo priversta palikti savo kaimą dar per 2020 m. karą, kai Azerbaidžanas perėmė tą teritoriją. Tada jie persikėlė į Stepanakertą, bet rugsėjį vėl buvo priversti bėgti. Dabar S.Abramian su kitais keturiais šeimos nariais įsikūrusi viename bendrabučio kambaryje.
Armėnijos vyriausybė pasiūlė išmokas. Pirmiausia visiems pabėgėliams skirta po 100 tūkst. dramų (apie 230 eurų), vėliau – papildoma 50 tūkst. dramų (114 eurų) parama nuomai tiems, kurie patys moka už butus.
Reikės tapti piliečiu
Kai Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pernai rugsėjo 20 d. paskelbė apie Kalnų Karabacho separatistų valdžios kapituliaciją, jis nupiešė šviesią sambūvio su armėnais viziją.
„Esu įsitikinęs, kad Karabache gyvenantys armėnų tautybės gyventojai netrukus pamatys pokyčius į gerąją pusę, – sakė I.Alijevas. – Mes ketiname kurti bendrą gyvenimą, grindžiamą taika, tarpusavio supratimu ir abipuse pagarba. Neturime jokių problemų su armėnais. Nejaučiame jokio priešiškumo.“
Tik nedaugelis Kalnų Karabacho gyventojų, jei iš viso jų buvo, patikėjo tokiais žodžiais ir beveik visi tenykščiai išvyko. Anklave etninių armėnų liko apie 25.
Armėnijos vyriausybė siekia, kad pabėgėliai turėtų teisę grįžti į Kalnų Karabachą.
Tai derybų dėl taikos susitarimo su Azerbaidžanu dalis. Bet giliai įsišaknijusio konflikto realybė yra gerokai sudėtingesnė.
„Pabėgusieji turi dvi galimybes – arba integruotis į likusį Azerbaidžaną, arba tapti istorija“, – pareiškė I.Alijevas ir pridūrė, kad norintys gyventi Kalnų Karabache privalės tapti Azerbaidžano piliečiais.
„Daug kas įsikabinę iliuzijos, kad gali grįžti į ankstesnį gyvenimą, – sakė iš Kalnų Karabacho persikėlusi žurnalistė Tatevik Chačatrian. – Parlamente jie kalba: turime padaryti viską, kad karabachiečiai galėtų grįžti, ir panašiai. Bet tai tik propaganda ir nieko iš to nebus.“
Viltis į grįžimą daugiausia deda vyresnio amžiaus pasitraukę armėnai, nes jiems likęs vien tikėjimas.
„Bet mes, jaunesni žmonės, gyvename ne tokiomis viltimis, o realybe, suprantame, kad šansų nėra, – sakė T.Chačatrian. – Ilgimės net tų sunkių blokados dienų. Nes gyvenome savo namuose ir buvome kartu.“
Konfliktas trunka ištisus dešimtmečius
Kalnų Karabacho etninių armėnų pralaimėjimas yra naujausias niūrus dešimtmečius trunkančio azerbaidžaniečių ir armėnų konflikto dėl šios teritorijos etapas.
Iširus Sovietų Sąjungai dešimtojo dešimtmečio pradžioje Armėnijos remiami separatistai atkovojo daugiausia etninių armėnų gyvenamą regioną iš Azerbaidžano. Šis karas pražudė maždaug 30 tūkst. žmonių.
Diplomatinės pastangos sureguliuoti konfliktą nedavė didelės naudos, ir 2020 m. abi pusės vėl pradėjo karą, kuris truko šešias savaites. Azerbaidžanas perėmė apie trečdalį teritorijos.
Paliaubos buvo pasiektos tarpininkaujant Rusijai. Bet Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas nepamiršo savo „šventojo tikslo“ – atsiimti visą Kalnų Karabachą.
Po žaibiškos atakos rugsėjį kone visi armėnai turėjo bėgti. Tai priminė 1994 metų įvykius, kai karą dėl teritorijos laimėjo armėnai, o trauktis buvo priversti daugiau kaip 600 tūkst. ten gyvenusių etninių azerbaidžaniečių.
Parengta pagal RFE/RL bei CNN inf.
