Klausimas yra ne tai, ar kanclerio O.Scholzo vyriausybė išsilaikys, o kiek ilgai.
Birželio 9-tosios vakarą vokiečiai stebėjo, kaip drastiškai skirtingai panašias nesėkmes patyrę valdantieji Prancūzijoje ir Vokietijoje sutiko savo pralaimėjimą: Prancūzijos prezidentas E.Macronas, reaguodamas į pralaimėjimą kraštutiniems dešiniesiems EP rinkimuose, pareiškė ketinantis paleisti Nacionalinę Asamblėją ir paskelbė pirmalaikius rinkimus, o jų kancleris „padarė dingau“.
Didžiausias vakaro pralaimėtojas O.Scholzas, prieš išvykdamas iš savo partijos būstinės, pasidarė keletą asmenukių ir paliko neįveikiamą užduotį paaiškinti, kodėl jo socialdemokratai federaliniuose rinkimuose pasirodė prasčiausiai per daugiau nei šimtmetį.
Jei O.Scholzas manė, kad jam pavyks išvengti atsiskaitymo po to, kai jo partiją į žeminančią trečiąją vietą nustūmė kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), jis smarkiai klydo, vertina „Politico“. O.Scholzas sako, kad pirmalaikiai rinkimai nėra svarstomi, tačiau tai greičiausiai priklauso ne nuo jo.
„Faktas yra tas, kad koalicinė vyriausybė buvo išbalsuota lauk, ir Olafas Scholzas turi skelbti naujus rinkimus, kaip E.Macronas“, – po rinkimų per Vokietijos visuomeninę televiziją sakė Bavarijos premjeras Markusas Söderis.
Net kairiosios pakraipos laikraščio „Die Zeit“ komentatorius paragino surengti naujus rinkimus jau šią vasarą. „Kaip ir Prancūzijoje, Europos Parlamento rinkimai buvo balsavimas dėl nepasitikėjimo vyriausybe“, – rašė Alanas Poseneris.
Iš tiesų, nepaisant visų O.Scholzo stovyklos pastangų jį apsaugoti, niekas negalėjo paneigti, kad sekmadienio rinkimų rezultatai, kurie parodė, kad tik 31 proc. vokiečių palaikė vieną iš trijų Vokietijos koalicijos partijų, esant rekordiniam rinkėjų aktyvumui, buvo fiasko.
Praėjus vos dvejiems su puse metų nuo jo kadencijos pradžios, susiskaldžiusi O.Scholzo vyriausybė pasiekė lūžio tašką. Dėl nesutarimų ir, daugelio kritikų nuomone, paprasčiausios nekompetencijos, O.Scholzas vadovavo nepopuliariausiai vyriausybei šiuolaikinėje Vokietijos istorijoje, o daugiau nei du trečdaliai vokiečių išreiškė nepasitenkinimą koalicija. Jo asmeninis palankumo reitingas taip pat pasiekė neigiamą rekordą – daugiau nei 70 proc. vokiečių nepatenkinti jo nuveiktais darbais.
Blogai įvykdžiusi svarbią reformą, kuria siekta pakeisti Vokietijos šilumos tiekimo infrastruktūrą nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančiosios energijos, O.Scholzo vyriausybė patyrė žeminantį pralaimėjimą nuo šalies aukščiausiojo teismo, kuris pripažino jos biudžetą prieštaraujančiu Konstitucijai. Dėl šio sprendimo lapkričio mėn. koalicija neteko dešimčių milijardų eurų, kurių tikėjosi likusiai savo darbotvarkei finansuoti.
Nuo to laiko aljansas nesutaria, o dvi kairiosios partijos – O.Scholzo Socialdemokratų partija (SPD) ir žalieji – nuolat kovoja su finansų ministro Christiano Lindnerio vadovaujama fiskaliniu požiūriu konservatyvia Laisvąja demokratų partija (FDP).
Paprasčiau tariant, SPD ir žalieji nori išleisti daugiau pinigų, o FDP, remdamasi Vokietijos konstituciniu skolos stabdžiu (ir savo fiskaline ortodoksija), – mažiau.
Artimiausiomis savaitėmis koalicijos partijoms pradėjus paskutinį derybų dėl 2025 m. biudžeto raundą, ši priešprieša turėtų išryškėti. Partijos nori pasiekti susitarimą iki liepos pradžios, prieš vasaros atostogas, tačiau, visoms pusėms stengiantis išsaugoti savo politinį likimą, susitarimas atrodo mažai tikėtinas.
Nepavykus pasiekti kompromiso, FDP, kuri nuo pat pradžių koalicijoje buvo partija atsiskyrėlė, gali pasitraukti iš aljanso.
Nepaisant nuolatinės įtampos dėl esminių klausimų, pavyzdžiui, biudžeto, FDP nelinkusi palikti koalicijos, nes baiminasi supykdyti rinkėjus. Tačiau po liūdnų SPD ir Žaliųjų partijos rezultatų ES rinkimuose FDP politinė pusiausvyra gali pasikeisti.
Kaip miršta Vokietijos koalicija
Daugumoje parlamentinių sistemų nerašytos demokratinio elgesio taisyklės verstų šalies vadovą skelbti naujus rinkimus po tokio triuškinančio pralaimėjimo, kokį sekmadienį patyrė O.Scholzas.
Tačiau taip Vokietijoje dalykai neveikia. Gerai tai, ar blogai, Vokietijos vyriausybių nužudyti beveik neįmanoma, rašo „Politico“.
Siekdami, kad nepasikartotų Veimaro epochos politika, kuri prisidėjo prie nacių iškilimo, pokario Vokietijos Pagrindinio įstatymo kūrėjai siekė užtikrinti stabilumą, sukurdami politinę sistemą, kuri reikalauja, kad konfliktai būtų sprendžiami greitai ir su kuo mažiau trikdžių.
Todėl jie nustatė aukštus reikalavimus pirmalaikiams rinkimams. Vokietijoje yra du balsavimo dėl pasitikėjimo būdai. Pirmuoju atveju, vadinamuoju konstruktyviu balsavimu dėl nepasitikėjimo, parlamentas gali atstatydinti kanclerį, tačiau tik tuo atveju, jei per 48 valandas balsuoja dėl jo pakeitimo.
Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė dabartinės koalicijos problema yra partijų nesugebėjimas susitarti dėl svarbiausių politikos krypčių, o ne kancleris, toks sprendimas atrodo mažai tikėtinas.
Pagal antrąjį scenarijų kancleris gali surengti balsavimą dėl pasitikėjimo (pavyzdžiui, jei koalicijos partija išstotų iš koalicijos). Jei jis pralaimėtų, prezidentas nuspręstų, ar skelbti naujus rinkimus.
Tai reiškia, kad net jei O.Scholzas paskelbtų balsavimą dėl pasitikėjimo ir pralaimėtų, prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris, užuot skelbęs naujus rinkimus, galėtų paprašyti centro dešiniųjų krikščionių demokratų (CDU) pabandyti suformuoti vyriausybę, remiantis 2021 m. rinkimų rezultatais, kai ši partija užėmė antrąją vietą. Jei nepavyktų sudaryti koalicijos, tuomet jis galėtų paskelbti naujus rinkimus.
Būtent dėl tokio grandininio proceso pokario Vokietijoje balsavimai dėl pasitikėjimo vyksta retai (jų buvo tik penki) ir paprastai yra taktiniai kanclerių, siekiančių sustiprinti savo politines pozicijas, žingsniai.
Vienintelis atvejis, kai kancleris buvo nušalintas savo noru, buvo 1982 m., kai FDP atsisakė sąjungos su kanclerio Helmuto Schmidto SPD, o konstruktyvų balsavimą dėl pasitikėjimo jis pralaimėjo.
Tačiau tuomet Bundestage buvo tik trys partijos, o FDP atliko karaliaus vaidmenį. FDP perėjo į Helmuto Kohlio CDU ir jis tapo kancleriu be naujų rinkimų. H.Kohlis, norėdamas gauti tvirtą rinkėjų pritarimą, netrukus po to, kai pradėjo eiti pareigas, surengė dar vieną balsavimą dėl pasitikėjimo, užsitikrindamas, kad jį pralaimės ir galės prašyti prezidento sušaukti pirmalaikius rinkimus.
Tokia taktika pasiteisino, H.Kohlio partija laimėjo rinkimus ir jis liko kancleriu iki 1998 m.
Atsižvelgiant į tai, kad krikščionys demokratai šiuo metu apklausose pirmauja 14 punktų persvara, kuri, jei pasitvirtintų per rinkimus, leistų jiems dominuoti bet kokioje koalicijoje, partija greičiausiai imtųsi panašių veiksmų. Partijos lyderis Friedrichas Merzas nepuolė raginti O.Scholzo pradėti šį procesą, tačiau leido suprasti, kad yra pasirengęs perimti postą.
O.Scholzo nuomone, raginimai surengti pirmalaikius rinkimus greičiausiai sustiprės rugsėjį, kai šalies rytuose, kur AfD yra stipriausia, vyks trijų žemių rinkimai; tikėtina, kad partija laimės visus tris konkursus.
Tai tik dar viena priežastis, kodėl O.Scholzo kaip kanclerio dienos gali būti suskaičiuotos, daro išvadą „Politico“.
Parengta pagal „Politico“ inf.
