„Iš tikrųjų pagal profesiją esu greitosios pagalbos medikas ir į Ukrainą atvykau dirbti paramediku fronte, tačiau mūšių metu pačiam niežtėjo griebtis ginklo, todėl išėjau specialius mokymus ir tapau snaiperiu bei „dronų operatoriumi“, – pasakojo vaikinas.
Paramediku Spokas dirbo 2014 metais, kai pirmą kartą atvyko padėti ukrainiečiams kovoti su Maskvos okupantais, o vėliau ir iki dabar derina visas savo specialybes, priklausomai nuo to, kokios paramos būriui tuo metu reikia.
Paklaustas, kodėl būdamas vos 23 metų atvyko 2014 metais į karą Ukrainoje, Spokas pareiškė, kad kariauti svajojo nuo vaikystės, be to, norėjo atkeršyti už skriaudą seneliams. Iš jų pokaryje Maskvos atsiųsti okupantai atėmė visą turtą ir ištrėmė į Sibirą.
„Pats vaikystėje iš rusų irgi patyriau įvairių niekšybių, buvau kelis kartus sumuštas, nes gyvenau rusų dominuojamame mikrorajone Rygoje. Čia jie jautėsi šeimininkais ir latviškai kalbančiuosius niekino, užpuldinėjo latviškų mokyklų moksleivius, o jei gaudavo į kailį, paskui gaujomis mus po vieną užpuldavo ir sumušdavo“, – prisiminė karys.
Nemokėsi latvių kalbos – negalėsi šalyje gyventi
Spokas apgailestavo, kad pokariu į Latviją rusakalbių privažiavo gerokai daugiau nei į Lietuvą, jie sudarė beveik pusę šalies gyventojų, sostinėje Rygoje dominavo, o Daugpilyje jų buvo net 95 procentai. Todėl net po to, kai prieš tris dešimtmečius šalis atgavo nepriklausomybę, rusakalbiai toliau elgėsi nederamai, nesimokė latvių kalbos.
Todėl, kai 2022 metų rugpjūtį Rygoje pagaliau buvo nugriautas 80 metrų aukščio monumentas sovietų kariams Uzvaros parke, šalia kurio gyveno Spokas, karys fronte garsiai džiaugėsi.
„Tik kilus karui Ukrainoje valdžia Latvijoje pagaliau su rusakalbiais ėmė elgtis griežtai – tiems, kas nemoka mūsų kalbos, nepratęsia leidimo gyventi šalyje, o tuos, kas kare atvirai palaiko Rusiją, išsiunčia iš šalies“, – sakė rygietis.
Spoko manymu, valdžia šias priemones privalėtų vykdyti dar griežčiau ir plačiau, nes kraštas turi ruoštis karui su Rusija ir atsikratyti galimų kolaborantų.
Spokas piktinasi ir tuo, kad dėl žaliųjų protesto metams buvo nukeltas šaudmenų fabriko, veikusio sovietmečiu, atkūrimas. Karys spėja, kad po žaliųjų priedanga slepiasi Maskvos įtakoje esantys žmonės.
Buvo išvykęs net į penkias misijas
Rygietis prisipažino slepiantis savo asmenybę ir su žurnalistais labai retai bendrauja, nes prisibijo, kad jo pavardę sužinoję rusakalbiai ką nors negero gali padaryti giminaičiams.
Apie tai, kad 2014 metais Kijeve kilo protestai prieš prezidento Viktoro Janukovyčiaus ketinimą šalį susaistyti ne su Europos Sąjunga, o su Rusija, Spokas sužinojo tarnaudamas karinėje misijoje Irake.
„Nutraukti misijos negalėjau, tad kai atskubėjau į Kijevą, demonstracijų čia jau nebuvo, tačiau buvo prasidėjusios kovos su separatistais Donbase, ten ir išvykau“, – pasakojo latvis.
Po dvejų kovos metų mūšiams aprimus, rygietis pasirašė naują kontraktą tarnybai Irake, buvo išvykęs net į penkias misijas. Ten jį kolegos po vieno mūšio praminė Šešėliu, nes per kovinę operaciją buvo sužeisti visi bendražygiai, išskyrus jį.
„Įdomiausia tai, kad mes ėjome vorele, visi kariai įsikibę į priekyje einančio kolegos petį, o aš ėjau pats pirmas, pavojingiausioje pozicijoje, tačiau talibų šūviai mane stebuklingai aplenkė. Niekas iš mūsiškių nežuvo, tačiau visi juokavo, kad kulkos pro mano kūną praskriejo nepadarydamos žalos, o kraują praliejo vien jiems“, – šypsojosi tai prisiminęs Spokas.
Latviui dar teko tarnauti Afganistane, o per tarnybą privačiose sukarintose formuotėse vykti į užduotis Lotynų Amerikos šalyse. Pirmąjį priešą nušovė Irake per sunkias kovas su ISIS fundamentalistais Mosulo mieste.
Išvyko pabūgę mirties
„Mūšiai Irake, nors Mosulas tada buvo visiškai sugriautas, o ISIS kovotojai labai rimtai priešinosi, palyginti su tuo, ką dabar tenka patirti Ukrainoje, atrodo kaip lengvas pasivaikščiojimas. Čia vyksta totalus karas, priešas atakuoja lėktuvais, dronais, artilerija ir visko turi žymiai daugiau. Be to, Rusijos kariai išmanumu niekuo nenusileidžia, o jiems dar talkina užsieniečiai“, – aiškino latvis.
Kai 2022 metais kilo karas, Spokas į Ukrainą atvyko po dviejų dienų. Tada čia buvo daug užsienio savanorių, o latvių buvo net trisdešimt.
„Tačiau dauguma tautiečių persigalvojo ir išvyko namo nepabuvę fronte. Mat kai jie buvo mokymų bazėje netoli Lvivo, ten netikėtai atskridus Rusijos raketoms žuvo pusšimtis karių. Nemažai likusiųjų tai išgąsdino, nes suprato, kad iš čia gali nebegrįžti“, – kalbėjo vyriškis.
Spokas tuo metu jau gynė Kijevo prieigas, kovojo Irpinėje ir Bučoje. Po to dalyvavo labai sunkiuose mūšiuose Luhansko bei Donecko regionuose – Rubižnėje, Severodonecke, Bachmute, Avdijivkoje.
Nenori tapti priešo taikiniu
Skeveldros sužeidė Spokui sprandą, kojas, sulaužė porą šonkaulių. Medikai kelių nesugebėjo ištraukti, tai jos liko kūne ir kartais skausmingai save primena. „Lengvesnių kontūzijų neskaičiuoju, jų nutinka beveik per kas antrą išvyką, bet pastebėjau, kad tylią naktį blogiau miegu. Kai per rotaciją išveža poilsiui toliau nuo fronto ir nebesigirdi sprogimų, pasąmonė į tai reaguoja kaip į pavojaus signalą – kad priešas ruošia kažką neįprasto, todėl neužmiegu“, – prisipažino karys profesionalas.
Spokas nei ant mašinos, nei ant aprangos nėra prisisegęs lipduko su Latvijos vėliavos spalvomis specialiai todėl, kad netaptų priešo taikiniu, nes šie garbės reikalu laiko nušauti užsienio legionierių.
Su estų legionieriais Spokui neteko susitikti, tačiau kelis lietuvius regėjo, o Emilis Zingeris parūpino latviui reikalingų medicinos priemonių.
„Jei ne savanorių iš Latvijos, Lietuvos ir kitų šalių atvežama parama – būtų blogai, nes čia visko trūksta“, – sakė rygietis.
Spokui atmintin labai įstrigo keli atvejai fronte, kai gyvas liko tik dėl didžiulės sėkmės.
„Kartą rusai mus apsupo, tad trauktis galėjome vien keliu, kurį jie gerai matė ir apšaudė. Nusprendėme, kad geriau rizikuoti eiti per minų lauką nei tapti lengvu priešo taikiniu. Esame apmokyti pastebėti minas, tačiau visas labai sunku pamatyti, bet tada pasisekė“, – sakė karys.
Kitą kartą greta kovojusi teritorinės gynybos brigada jų neįspėjo, kad apleidžia pozicijas, tad priešai ėmė veržti iš už nugaros. Vos pavyko juos įveikti. Išsigelbėti pasisekė ir tada, kai bomba pataikė į namą ir užmušė prie jo stovėjusius tris bendražygius, o cementinės namo perdangos griuvo žemyn, bet sustojo pusmetrį nuo rūsyje miegojusio Spoko, o kitą karį net lengvai prispaudė.
Apsisprendė kovoti iki galo
Prieš pusantrų metų rygietis susituokė su kare ukrainiete, su kuria susipažino per mūšius Donecke 2015 metais.
„Ji drąsi kaip ir aš, užaugo Donecke, o per karą tame mieste partizanavo, sprogdino strateginius okupantų objektus. Dabar dirba karo žvalgyboje, priešui kenkia kitokiais būdais“, – kalbėjo rygietis.
Visą pokalbį Spokas vieną po kitos rūkė cigaretes, o paklaustas, kodėl tiek daug rūko, sakė, kad priprato fronte, nes dūmai padeda slopinti lavonų tvaiką, sklindantį mūšio lauke, ir kuris jį labai pykina.
„Esu pervargęs, blogiau girdžiu, tapau nervingesnis, naktimis kamuoja košmarai, jaučiuosi pasenęs dešimčia metų, tad kartais kyla mintis grįžti gimtinėn ir įsidarbinti greitosios pagalbos brigadoje. Tačiau to nepadarysiu, nes apsisprendžiau, kad liksiu kovoti iki galo ir vadovausiuosi Latvijos kaimo žmonių posakiu: „Jei dega kaimynų namas, privalai bėgti padėti, o sustoti gali tik ugnį užgesinus“, – sakė rygietis.
