„Dauguma mūsų europarlamentarų labiau galvoja apie užsienio politiką, ji gražiau skamba, daugiau antraščių, yra ką pakalbėti, bet problema yra EP galios ir kompetencija. Parlamentas neturi galios užsienio politikoje. Jie gali priimti rezoliucijas, pasmerkti, diskutuoti, bet realūs sprendimai, sankcijos, kiti veiksmai daugumoje atvejų priklauso nuo valstybių narių.
Mūsų europarlamentarai aktyviai veikia užsienio politikoje. Kai kurie sako, kad užsienio reikalų komitetas yra plepių komitetas, bet tie kas ten dirba teigia, kad tai labai autoritetingas komitetas, kuris formuoja Europos darbotvarke pasaulio politikos tema“, – „Žinių radijo“ laidoje „Gyvenu Europoje“ pastebėjo E. Labanauskas.
Anot žurnalisto, iš esmės Europos Sąjunga, jos institucijos yra itin sudėtingas konstruktas. Išmanyti visus europinius procesus turbūt negali niekas.
„Net ir pats Dievas pasiklystų Briuselio koridoriuose“, – sako pašnekovas. Visgi, patys europarlamentarai labai mėgsta parodyti, kokie jie yra darbštūs, moralūs, bet sureikšmina toli gražu ne pačius svarbiausius tokio darbo aspektus. „Štai vienas europarlamentaras, kuris dirba jau trečią kadenciją, tikina, kad jis yra pateikęs daugiausiai rezoliucijų ir pasiūlymų, o tai nieko nereiškiantis dalykas. Daugiau dėmesio sulaukia koks nors komentaras internete, nei europarlamentaro pareiškimas, vienu ar dvejais sakiniais pasakyti, kad reikia priimti vieną ar kitą rezoliuciją“, – nurodo E. Labanauskas.
Žmonės įsitikinę, kad tie europarlamentarai, kurie žiniasklaidoje yra matomi dažniausiai, Briuselyje dirba daugiausiai, tačiau ir čia vertėtų atsižvelgti, apie ką išties komunikuoja politikas.
„Petras Auštrevičius ir Andrius Kubilius labai daug dirba užsienio politikoje, tačiau sugrįžtame prie to, ar tai turi realų poveikį, ar Europos Sąjunga dėl to priima sankcijas. Galbūt taip – tai daro įtaką dienotvarkei, diskusijoms, bet tai neturi didelės įtakos. Jei koks europarlamentaras dirbtų Pramonės ir tyrimų komitete, kur svarstomi, pavyzdžiui, Žaliojo kurso sprendimai, politikas galėtų stumti pataisas, kurios galėtų būti naudingos Lietuvos pramoninkams, mokslininkams. Ten yra realūs įstatymai, o ne neįpareigojančios rezoliucijos“, – argumentuoja žurnalistas.
Lietuvos delegacijoje turime politikų, kurių niekas nemato, negirdi ir nežino, tačiau yra ir tų, kurie yra aktyvūs, tiesa, dažniausiai tik užsienio politikoje.
„Europos Parlamentą galima suskirstyti į kelias dalis. Pirma dalis – tie kurie dirba smarkiai, žino kaip dirbti, dirba nelabai matomą darbą. Pavyzdžiui, komitetuose posėdžiauja, kad teisės akte įrašytų vieną ar du sakinius, kurie atitiktų jų šalies interesus. Tuomet yra dalis, kuri dirba tik užsienio politikoje. Dar yra tie, kurie ateina, padaro tik tiek, kiek reikia jiems, nei daugiau, nei mažiau, tai yra, aplanko komiteto posėdžius, galbūt pasisako. Ir dar yra dalis žmonių, kurių niekas nemato. Jie galbūt ateina į plenarinius posėdžius, dėl ko gauna dienpinigius“, – pažymi pašnekovas.
Europos Parlamento reikalai nėra itin įdomūs Lietuvos visuomenei, o partijos vis dar nevengia į Briuselio sąrašą įrašyti pasižymėjusius sportininkus, įžymesnius akademikus, asmenis be jokios politinės, ekonominės ar teisinės patirties. Iki šiol Lietuvoje vyrauja naratyvas, kad žmonės į Briuselį siunčiami pailsėti, visgi, jei visuomenė gebėtų iškelti aukštesnius standartus politikams, sprendimų iš Briuselio kiekvienas galėtume tikėtis greičiau ir daugiau.
Šiandien šioje institucijoje mus atstovauja 11 politikų – Petras Auštrevičius, Liudas Mažylis, Rasa Juknevičienė, Aušra Maldeikienė, Andrius Kubilius, Valdemaras Tomaševskis, Vilija Blinkevičiūtė, Juozas Olekas, Viktoras Uspaskichas, Stasys Jakeliūnas ir Bronis Ropė. Birželio 9 dieną rinksime tuos, kurie Lietuvai atstovaus ateinančius penkerius metus.
