Kroatija labai didžiuojasi ir brangina savo žvilgančią pakrantę. 1000 salų šalimi vadinama valstybė (nors iš tikrųjų jų turi net 1244) nenori dviejų iš jų perleisti kaimyninei Bosnijai ir Hercegovinai.
Nesutarimai dėl Mali Školo ir Veliki Školo salų priklausomybės prasidėjo tuomet, kai šalys paskelbė nepriklausomybę 10-ojo dešimtmečio pradžioje subyrėjus Jugoslavijai.
Pagal 1999 m. pasiektą susitarimą salos priskirtos Bosnijai ir Hercegovinai, tačiau Kroatija to dokumento niekada neratifikavo.
Pastarasis bandymas surasti sprendimą buvo 2012 m., prieš pat Kroatijai įstojant į Europos Sąjungą.
„Tuo metu buvome bombarduojami istorijomis apie Mali Školą ir Veliki Školą, – prisiminė bosnių žurnalistas Almiras Panjeta. – Visi laikraščiai, ypač tie, kurie palaikė vyriausybę, rašė vien apie salas, tarsi tai būtų ginčas dėl didelės teritorijos, pavyzdžiui, Maljorkos.“
Saloje iškėlė vėliavą
A.Panjetą, kaip ir daugelį jo tėvynainių, suintrigavo salos, apie kurias iki tol nebuvo girdėjęs: „Savo redaktoriui savaitraštyje „Slobodna Bosna“ pasakiau, kad norėčiau pamatyti, kas ten yra.
Idėja jam patiko, ir po dviejų dienų jau keliavau kartu su fotografu.“
Tačiau atvykę į Neumą – nuošalų miestelį 22 km ilgio Bosnijos ir Hercegovinos pakrantėje, kuri yra antra pagal trumpumą Europoje po Monako, – reporteriai suprato, kad kažkas negerai.
„Pasiteiravę, kaip patekti į salas, sulaukėme kelių suglumusių žmonių žvilgsnių.
Tuomet nuvykome pas vieną salų savininkų Tihomirą Puticą, kad gautume jo leidimą. Jis iš mūsų tik pasijuokė“, – prisiminė A.Panjeta.
Paaiškėjo, kad salos toli gražu neprilygsta Maljorkai. Mažesnioji, Mali Školo, primena akmenų krūvą, o pakilus vandens lygiui ji visiškai paskęsta.
Veliki Školas yra vos dviejų futbolo aikščių dydžio.
„Atplaukėme į pirmąją salą – Mali Školo. Negalėjome išsilaipinti, nes ji buvo po vandeniu – laivo kapitonas mums pasakė, kad tai įprasta, – pasakojo A.Panjeta. – Paprašėme nugabenti mus į kitą.“
Atsidūrę Veliki Škole reporteriai ten ant lazdos iškėlė Bosnijos ir Hercegovinos vėliavą.
„Pavadinome tai žurnalistiniu spektakliu „Nusileidimas ant Školo“. Net bandėme atkurti garsųjį JAV vėliavos iškėlimo atvaizdą Ivo saloje, – juokdamasis pasakojo A.Panjeta. – Iš tiesų į visa tai žiūrėjome su kruopele satyros. Neturėjome jokio tikslo ką nors provokuoti ar sukelti tarptautinį skandalą. Juokais savo vizitą pavadinę ekspedicija norėjome pabrėžti situacijos absurdiškumą ir parodyti, kad nors svarbu išspręsti pasienio ginčus, visa ši istorija dėl dviejų salų neverta tokio dėmesio.“
Šalyje kilo protestai
Triukas su Bosnijos ir Hercegovinos vėliava Veliki Školo saloje neliko nepastebėtas Kroatijoje.
Šis įvykis sutapo su visoje šalyje rengiamais protestais, kuriuos paskatino tuometis premjeras Zoranas Milanovičius (dabar jis eina šalies prezidento pareigas), pareiškęs, kad Bosnijai ir Hercegovinai gali atitekti šios dvi salos: „Mes nesiginčysime su kaimynais dėl dviejų akmenukų jūroje.“
„Tą pačią dieną keliuose Kroatijos miestuose kraštutiniai dešinieji surengė protestus būtent prieš Z.Milanovičiaus pareiškimą, – teigė A.Panjeta. – Jie praeiviams duodavo po du akmenukus kaip simbolį, rodantį, kad premjeras negerbia Kroatijos žemės.
Tačiau, tiesą sakant, dauguma Kroatijos žiniasklaidos priemonių puikiai žinojo, kad mūsų vėliavos iškėlimas buvo tik pokštas, ir netgi spausdino šią situaciją pajuokiančias antraštes, simbolizuojančias mūsų ekspedicijos rezultatus.“
Dokumento neratifikavo
Iširus Jugoslavijai sienų klausimą nominaliai išsprendė arbitražas, žinomas kaip Badinterio komisija, – pagal jos pirmininko, buvusio Prancūzijos teisingumo ministro Robert’o Badinterio pavardę.
1992 m. sausį komisija nusprendė, kad kai Jugoslavijos federacinės respublikos paskelbė nepriklausomybę, jų sienos pripažįstamos tarptautinėmis ir gali būti keičiamos tik susitarimu, o ne jėga.
Bet ginčai dėl tikrųjų sienų tęsėsi visą 10-ąjį dešimtmetį.
1998 m. dėl nesusipratimo pasienyje ties Martin Brodo miestu vos neįvyko konfliktas tarp Kroatijos policijos ir tarptautinių taikos palaikymo pajėgų Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Pirmiausia kroatai atsitraukė, bet šalies prezidentas Franjo Tudjmanas įsakė sieną saugoti jėga, o tai galėjo sukelti tiesioginę kaktomušą su NATO. Tarptautinei bendruomenei pavyko sušvelninti situaciją.
Galiausiai 1999 metais dėl dviejų Školų buvo pasiektas susitarimas, kurį sudarė tuometis Bosnijos ir Hercegovinos trišalės prezidentūros narys bosnis Alija Izetbegovičius ir F.Tudjmanas.
Nors Bosnijos ir Hercegovinos pusė buvo pasirengusi ratifikuoti dokumentą, Kroatija niekada nebaigė šios procedūros, nes F.Tudjmanas mirė praėjus keliems mėnesiams po susitarimo pasirašymo ir prieš jo tvirtinimą parlamente.
Pasak buvusios Kroatijos užsienio reikalų ministrės Vesnos Pusič, ir šiandienos politikams nepavyksta pajudinti reikalo iš mirties taško: „Nematau, kad abi šalys ateityje susėstų ir pasiektų naują susitarimą arba kad valstybių prezidentai turėtų pakankamai autoriteto, ypač tarp vietinių dešiniųjų, kad apskritai ryžtųsi ratifikuoti esamą dokumentą.“
Kad ir kokie banalūs būtų nesutarimai dėl dviejų salų, taip pat dėl demarkacinių linijų ties Martin Brodo ir Chrvatska Kostainicos miestais, jie gali paaštrinti nacionalistines nuotaikas.
„Jeigu į susitarimą žvelgtume racionaliai, geriausias variantas Kroatijai būtų jį ratifikuoti, – kalbėjo V.Pusič. – Ši situacija labai kursto nacionalistus, nes būtent sienų klausimas suteikia jiems erdvės siekti dėmesio.“
Kroatija turi atvirų klausimų dėl sienų su visomis savo kaimynėmis Vakarų Balkanuose.
Serbai ir kroatai vis dar neišsprendė sienos dalies palei Dunojų klausimo, į ginčą įveltos dar dvi salos.
Kroatija reiškia pretenzijas į kitą pusiasalį – Prevlaką, kurio dalis Juodkalnija laiko savomis, nes jos yra prie vartų į Juodkalnijos Kotoro įlanką.
Saugomos kaip paveldas
Vienas iš dviejų brolių, kuriems priklauso Mali Školas ir Veliki Školas, T.Putica sakė, kad jam nerūpi dešimtmečius besitęsiantys klausimai, kuriai šaliai jos priklauso: „Mūsų jau tūkstantį kartų klausė, ar norėtume, kad salos priklausytų Kroatijai, ar Bosnijai ir Hercegovinai. Jei atvirai, norėčiau, kad jos priklausytų Australijai.“
Abu broliai neplanuoja kokių nors objektų didesnėje saloje, nes neturi reikiamų leidimų ir prieigos prie infrastruktūros.
Bet vienintelės dvi Bosnijai ir Hercegovinai priklausančios salos, kurias supa Kroatija, yra Puticų šeimos pasididžiavimas.
„Ten tikrai negalima prišvartuoti laivo. Kartais nuplaukiame patikrinti, ar kas nors neprišiukšlino, bet tai ir viskas, – teigė T.Putica. – Salos – mūsų seno palikimo dalis, jas paliksime savo vaikams, kad jie galėtų sakyti, jog yra vieninteliai vienintelių dviejų Bosnijos ir Hercegovinos salų savininkai.“
Parengta pagal „Euronews“ inf.
