Į Lenkijos premjero postą grįžusio D. Tusko laukia audros: koją pakišti gali įgyti priešai ir „lenkų karas su lenkais“

Prie Lenkijos vyriausybės vairo stojo vienas labiausiai patyrusių ir išprususių politikų ne tik savo šalyje: dabar 66-erių D.Tuskas prieš tai šalies premjero postą užėmė 2007–2014 m., o paskui penkerius metus buvo Europos Vadovų Tarybos pirmininkas.

Jo grįžimas iš Briuselio į Varšuvą tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip posūkis žemyn. D.Tusko atėjimas į valdžią užbaigė aštuonerius metus trukusį 74-erių Jaroslawo Kaczynskio vedamos konservatyvios partijos „Teisė ir teisingumas“ nepertraukiamo valdymo Lenkijoje laikotarpį, kurio metu demokratija šalyje sunyko.

Platesniame kontekste D.Tusko pergalė gali būti simbolis, kad Europa toli gražu nėra pasmerkta vis didesniam populistų ir euroskeptikų triumfui.

Koks žmogus yra D.Tuskas, kaip klostėsi jo politinė karjera ir kokie iššūkiai laukia senose-naujose pareigose?

D.Tuskas gimė 1957 m. Gdanske. Jis mėgsta pabrėžti, kad yra etninis kašubas, priklausantis nedidelei vakarų slavų tautai, gyvenančiai Šiaurės Lenkijoje.

Būsimojo politiko motina Ewa visą gyvenimą dirbo sekretore Gdansko medicinos akademijoje.

Tėvas, Donaldas vyresnysis, buvo stalius ir griežto būdo: sūnų auklėjo diržu dažniau ir smarkiau negu kaimynų tėvai savo vaikus.

Kaip vėliau pasakojo E.Tusk, jos sūnus buvo tikras padūkėlis: tai užkurdavo laužą tėvų namo rūsyje, tai per langą šliūkštelėdavo jam nepatikusią sriubą, tai kamuoliu išdauždavo langą.

Vaikystėje D.Tuskas daug sportavo: boksavosi, bėgiojo trumpas distancijas, žaidė rankinį ir futbolą. Sportiniai pomėgiai išliko iki šių dienų: įvairiuose interviu politikas mini, kad gali nuplaukti daug kilometrų, reguliariai žaidžia futbolą ir sugeba daugiau kaip 900 kartų paspirti kamuolį nenuleisdamas jo ant žemės, o per savo 65-ąjį gimtadienį pirmą kartą nubėgo maratoną.

„Bėgant lengviausia suprasti, kuo skiriasi vienatvė ir buvimas vienumoje. Ir kad pastarasis dalykas yra labai geras, o pirmasis – priešingai“, – sako D.Tuskas.

Paklaustas, su kokiu šiuolaikiniu rašytoju norėtų susitikti, jis atsako – su japonu Haruki Murakami: „Pasikalbėtume su juo apie bėgimą.“

Knygos – atskira D.Tusko gyvenimo dalis. Jis prisiminė, jog tėvai piršdavo jam knygas, kad atitrauktų dėmesį nuo futbolo ir kiemo muštynių, ir tai pasiteisino.

Būtent knygos nemaža dalimi nulėmė D.Tusko ateitį. Būdamas 12 metų jis per Kalėdas gavo dovanų didelį albumą apie senovės Graikiją, kuris atsiėjo beveik pusę tėvo atlyginimo. Susižavėjimas antikos pasauliu paskatino jaunuolį po mokyklos įstoti į Gdansko universitetą, istorijos specialybę.

D.Tusko studijų metai – karštas laikotarpis Lenkijoje, ypač Gdanske. Šalyje stiprėja protesto nuotaikos. Visos Lenkijos pasipriešinimo komunistiniam režimui centras yra Gdansko laivų statykla, kurioje gimsta charizmatiškojo Lecho Walęsos vadovaujama profesinė sąjunga „Solidarumas“.

1980 m. D.Tuskas su bendraminčiais įkūrė Nepriklausomą Lenkijos studentų asociaciją, vėliau tapsiančią savotiška „Solidarumo“ studentų atšaka. Tuo pat metu būsimasis premjeras pradėjo rašyti – žinoma, slapyvardžiu – į pogrindžio leidinius. Judėjimas, kuriam jis priklausė, nevisiškai pritarė „Solidarumo“ idėjoms: taip Gdanske susikūrė jaunųjų liberalų ratelis.

1981 m. Lenkijoje buvo įvesta karo padėtis. Universitetą baigęs D.Tuskas pasekė daugelio to meto opozicionierių pavyzdžiu ir įsidarbino viename kooperatyvų, kuriuos tada įsteiginėjo valdžios priešininkai. Tai buvo kooperatyvas „Jonvabalis“, besispecializavęs aukštalipių darbuose, ypač dažant gamyklų kaminus.

„Aukščiausi kaminai, į kuriuos lipau, buvo 220 metrų“, – yra sakęs D.Tuskas.

Visi „Jonvabalio“ darbuotojai buvo įsitraukę į nelegalias struktūras: D.Tuskas, dirbdamas aukštalipiu, toliau publikavo straipsnius pogrindžio leidiniuose ir mezgė ryšius darbo komandiruotėse po gamyklas visoje Lenkijoje.

„Galbūt tada sumokėjau savotišką kainą: septynerius savo jaunystės metus, nepaisant gero išsilavinimo, praleidau dirbdamas ant kaminų. Jau po trejų metų supratau, kad negalėsiu tuo užsiimti visą likusį gyvenimą. Bet niekur nebuvo parašyta, kad 1989 m. komunizmas žlugs ir ateis atlygis“, – dabar sako D.Tuskas.

Atlygiu D.Tuskui tapo politinė karjera, kuri beveik be pertraukų tęsiasi nuo 1991-ųjų.

Žlugus komunizmui Gdansko liberalų ratelio, kuriam priklausė ir D.Tuskas, pagrindu susikūrė partija Liberalų-demokratų kongresas. 1991 m. per pirmuosius laisvus rinkimus ji pateko į parlamentą ir net dalyvavo dalijantis ministrų portfelius.

Partijos lyderiu tapo jaunas, simpatiškas ir sklandžiai kalbantis D.Tuskas. Kai kurie istorikai teigia, kad jis buvo svarstomas į švietimo ministro postą, tačiau pats nenorėjo įsivelti į vyriausybės darbo rutiną, pirmenybę teikė labiau viešai parlamentinei veiklai.

Bet šis Seimas išsilaikė tik iki 1993 m., o pirmalaikiuose rinkimuose Liberalų-demokratų kongresas neperžengė reikiamo balsų barjero.

D.Tusko biografai tvirtina, kad tuo metu jis rimtai svarstė trauktis iš politikos. Bet 1997 m. rinkimuose Liberalų-demokratų kongresas, priklausęs aljansui „Laisvės sąjunga“, užėmė trečiąją vietą, ir D.Tuskas tapo Senato – Lenkijos parlamento aukštųjų rūmų – pirmininko pavaduotoju.

2001-aisiais „Laisvės sąjunga“ iširo. D.Tuskas įkūrė naują partiją – Piliečių koaliciją. Ji tų pačių metų rinkimuose užėmė trečiąją vietą, o partijos lyderis tapo Seimo pirmininko pavaduotoju.

2005 m. D.Tuskas dalyvavo Lenkijos prezidento rinkimuose: pirmajame ture jis gavo daugiausia balsų, tačiau antrajame ture nusileido „Teisės ir teisingumo“ iškeltam Lechui Kaczynskiui.

Piliečių koalicijos pergalė 2007 m. parlamento rinkimuose atvėrė D.Tuskui kelią į Lenkijos ministro pirmininko kėdę.

2010 m. D.Tuskas buvo laikomas prezidento rinkimų favoritu – Lenkijos valdžios sistemoje šios pareigos yra aukštesnio statuso, bet mažiau įtakingos nei premjero postas. Likus keliems mėnesiams iki rinkimų jis netikėtai paskelbė: „Nenoriu dalyvauti lenktynėse dėl prezidento rūmų ir šlovės. Susitelksiu į kovą už civilizacinę pažangą.“ Tuos šalies vadovo rinkimus laimėjo D.Tusko partijos kolega Bronislawas Komorowskis.

2011 m. parlamento rinkimuose vėl triumfavo Piliečių koalicija – tai buvo pirmas kartas Lenkijos istorijoje, kai ta pati partija laimėjo dvejus rinkimus iš eilės. D.Tuskas, išsaugojęs premjero postą, išdidžiai aiškino, kad Lenkijoje jam tiesiog nėra kam pralaimėti.

2014 m. D.Tuskas iškeitė Varšuvą į Briuselį: tą vasarą jis buvo išrinktas Europos Vadovų Tarybos pirmininku. Šis sprendimas nustebino net daugelį jo bendražygių.

Lyderio išvykimas skaudžiai atsiliepė Piliečių koalicijai. Jau 2015 m. valdžia Lenkijoje pasikeitė: pirmiausia B.Komorowskis, nepaisant daugumos prognozių, pralaimėjo prezidento rinkimus tuomet mažai žinomam Europos Parlamento nariui Andrzejui Dudai iš partijos „Teisė ir teisingumas“.

Kiek vėliau tais pačiais metais „Teisė ir teisingumas“ nugalėjo parlamento rinkimuose. Lenkijoje prasidėjo demokratijos nuosmukio laikotarpis.

O D.Tuskas 2017 m. buvo perrinktas Europos Vadovų Tarybos pirmininku. Pasibaigus kadencijai, nepaisant sklandžiusių gandų, jis nekandidatavo į Lenkijos prezidentus, o liko Briuselyje ir pradėjo vadovauti Europos liaudies partijai.

2021 m. vasarą D.Tuskas paskelbė ketinantis grįžti į Lenkijos politiką. Šis sprendimas buvo pavadintas drąsiu. Tuo metu jo įkurta Piliečių koalicija skendėjo vidiniuose prieštaravimuose, jos rinkėjai aktyviai suko link naujų politinių jėgų, o patį D.Tuską daugelis laikė pensininku, atitrūkusiu nuo Lenkijos realijų.

Nepaisant to, 2021 m. spalį jis tapo Piliečių koalicijos vadovu ir paskelbė pagrindinį savo tikslą – pašalinti „Teisę ir teisingumą“ iš valdžios.

Susivienijusi su keliomis mažesnėmis partijomis ir visuomeniniais judėjimais Piliečių koalicija tapo bendros opozicinės koalicijos branduoliu ir šiemet spalį vykusiuose parlamento rinkimuose užėmė antrąją vietą.

Kartu su sąjungininkais – „Trečiuoju keliu“ ir „Naująja kaire“ – buvo suformuota parlamentinė dauguma, iškėlusi D.Tuską į premjerus.

D.Tusko pergalė žymi aštuonerius metus trukusio J.Kaczynskio konservatyvios, dažnai vadinamos nacionalistine, partijos „Teisė ir teisingumas“ valdymo pabaigą.

Nuo 2015-ųjų Lenkija tapo tradicinių vertybių bastionu su autoritarinėmis tendencijomis: vien ko verti vyriausybės inicijuotas faktinis abortų draudimas ar teismų reforma, dėl kurios teisingumo sistema tapo tiesiogiai priklausoma nuo valdžios vertikalės.

Lenkijos visuomeninė žiniasklaida virto „Teisės ir teisingumo“ propagandos ruporu. Pastaraisiais metais įprastos tapo provyriausybiškai nusiteikusių politikų kalbos apie galimą Lenkijos pasitraukimą iš ES.

„Ir vėl papūtė permainų vėjai. D.Tusko rezultatas penktoje pagal dydį ES šalyje parodė, kad net ir netobuloje sistemoje įmanoma kovoti su įsitvirtinusiais populistais pasitelkiant grįžimo prie normalumo idėją“, – teigė leidinys „Politico“.

Tuo pat metu naujosios D.Tusko vyriausybės nesėkmės kaina yra labai didelė. Publicistas Bartoszas Wielinskis dabartinę situaciją vadina pistoletu su viena kulka: „Jei ji neiššaus, į valdžią sugrįš „Teisė ir teisingumas“, o demokratija Lenkijoje bus visiškai sunaikinta.“

Iš tiesų D.Tusko vedama koalicija toli gražu nėra pasmerkta sėkmei.

Šių metų parlamento rinkimuose pirmąją vietą užėmė „Teisės ir teisingumo“ partija, kurią ir toliau remia maždaug trečdalis lenkų. Šalies prezidentas tebėra šios partijos šalininkas A.Duda, kuris vargu ar stengsis padėti naujajai vyriausybei jos siekiuose.

Todėl vietos apžvalgininkai jau dabar tvirtina, kad pagrindinis D.Tusko iššūkis bus įveikti giliausią Lenkijos visuomenės susiskaldymą ir užbaigti lenkų karą su lenkais.

Tai padaryti bus labai sunku.

Pirma, todėl, kad buvusios valdžios atstovų patraukimas atsakomybėn buvo vienas pagrindinių naujosios vyriausybės rinkimų pažadų ir jau dabar aišku, kad D.Tusko pirmtakai kalbės apie politinį persekiojimą ir apeliuos į savo šalininkus.

Antra, visuomenės nuotaikų stabilizavimui nepadeda tai, kad sulig parlamento rinkimais Lenkija įžengė į politinių neramumų laikotarpį: kitų metų pavasarį laukia savivaldos rinkimai, vasarą – rinkimai į Europos Parlamentą, o 2025 m. lenkai rinks naują prezidentą. Tai reiškia, kad politinė poliarizacija šalyje neišvengiamai didės, o dviejų pagrindinių šalies politikos veikėjų – D.Tusko ir J.Kaczynskio – kova tęsis.

D.Tusko ir J.Kaczynskio konfrontacija yra visiškai unikalus reiškinys Europos, o gal net ir pasaulio mastu. Beveik 20 metų besitęsiančio konflikto ideologinės linijos sudėtingai susipynusios su asmeninėmis.

D.Tuskas pažįsta brolius Kaczynskius (Jaroslawo brolis dvynys Lechas 2005 m. tapo Lenkijos prezidentu – Red.) nuo 9-ojo dešimtmečio, antikomunistinės opozicijos laikų. Jų tarpusavio santykiai klostėsi nevienareikšmiškai.

D.Tuskas yra pasakojęs, kad kartą 10-ajame dešimtmetyje Lenkijos Seimo lifte J.Kaczynskis išsitraukė iš kišenės pistoletą, parodė jam ir pasakė: „Man nužudyti žmogų – kaip nusispjauti.“ Tiesa, pats J.Kaczynskis tvirtino, kad tokio dalyko neprisimena.

Kita vertus, prieš 2005 m. parlamento rinkimus D.Tusko Piliečių koalicija ir brolių Kaczynskių įkurta „Teisė ir teisingumas“ atvirai vedė koalicines derybas ir aptarė bendrą platformą, kuria remdamiesi reformuos Lenkiją.

Lūžio taškas šiuose santykiuose buvo lėktuvo katastrofa prie Smolensko Rusijoje 2010 m., per kurią žuvo Lenkijos prezidentas L.Kaczynskis. Jo brolis Jaroslawas ne kartą kaltino – be jokio faktinio pagrindo – tuometį ministrą pirmininką D.Tuską, kad būtent pastarojo veiksmai atvedė prie šios tragedijos. Politinės konkurencijos jausmas iš J.Kaczynskio pusės tada virto asmenine neapykanta, o šios emocijos didele dalimi persikėlė į jų politinių stovyklų atstovų santykius.

Net po to, kai D.Tuskas išvyko iš Lenkijos į Briuselį ir į valdžią šalyje atėjo J.Kaczynskio partija, „Teisė ir teisingumas“ dėl visų savo sunkumų ir klaidų kaltino D.Tuską, kuris esą sudarė antilenkišką sąmokslą su Vokietija, Rusija arba su jomis abiem. 2019 m. Lenkija buvo vienintelė ES šalis, kuri nepalaikė D.Tusko perrinkimo Europos Vadovų Tarybos pirmininku.

Pastaraisiais metais D.Tuskas buvo pagrindinis valstybinės televizijos naujienų antiherojus. Frazė „Tuskas kaltas“ Lenkijoje jau tapo memu: apie ją satyrikas Wojciechas Mlynarskis net parašė eilėraštį, kuriame D.Tuskas kaltinamas dėl vėluojančių traukinių ar blogų orų.

Kita vertus, nuolatinė kritika valstybinėje žiniasklaidoje lėmė tai, kad D.Tuskas šiandien turi didžiulį neigiamą reitingą: tik apie 30 proc. lenkų mano, kad jis bus geras ministras pirmininkas.

Pagrindiniai Lenkijos politikos veikėjai negaili vienas kitam aštrių žodžių.

„Nepamirškite šio „ryžo“, nes jis šiuo metu yra didžiausia grėsmė Lenkijai“, – J.Kaczynskis kreipėsi į savo šalininkus per vieną savo rinkiminių mitingų. „D.Tuskas – grynas blogis“, – sakė jis kitame renginyje.

„Amoralus cinikas“, – apie J.Kaczynskį rašė D.Tuskas vienoje savo knygų. „Kaczynskis mus visus pavertė savo įkyrių idėjų įkaitais“, – sakė dabartinis premjeras per vieną susitikimą su rinkėjais.

Politine prasme D.Tuskas dažnai vadinamas klasikiniu liberalu, tačiau tai labai supaprastinta. Tik politinės karjeros pradžioje jis buvo absoliutus laisvosios rinkos ir valstybės vaidmens mažinimo šalininkas. Lenkijos politikos analitikai mano, kad D.Tuskas savo dabartinę partiją Piliečių koaliciją sukūrė būtent kaip masinę politinę jėgą, neapsiribojančią viena ideologija.

„D.Tusko ambicija buvo sukurti politinio „sveiko proto“ kategoriją, – rašė filosofas Wieslawas Wladyka. – Piliečių koalicijos ideologijoje D.Tuskas įkūnijo savo viziją, kokios yra vidutinio lenko politinės pažiūros: tolerantiškas, bet be kraštutinumų; šiuolaikiškas, bet ne beprotis; religingas, bet ne klerikalas; iniciatyvus, bet besitikintis iš valstybės neįkyrios pagalbos.“

Pats D.Tuskas pagal savo asmenybę ir charakterį nėra radikalių sprendimų šalininkas. Viename pranešimų Lenkijos parlamentui jis išsamiai apibūdino savo valdymo stilių: „Siekiame ilgalaikių taikos ir ramybės metų, gerų santykių su kaimynais, galimybių vystytis, naudotis Europos pinigais ir savęs įtvirtinimo Vakarų kultūroje.“

D.Tuskas didžiavosi, kaip jo vadovaujama Lenkija įveikė 2008 m. ekonomikos krizę: šalies ekonomika vienintelė ES nors ir minimaliai, mažiau nei 2 proc., bet augo. Tuo laikotarpiu premjeras mėgo kalbėti Europos žemėlapio, kuriame buvo pavaizduoti atskirų valstybių ekonominiai rodikliai, fone: Lenkija atrodė kaip žalia sala, palyginti su kaimyninių šalių raudonumu.

Lenkai – o ir jis pats ne be pasididžiavimo natos balse – D.Tusko valdymo metus vadino „šilto vandens iš čiaupo“ era: ši politika 100 proc. užtikrino pagrindinius gyventojų poreikius ir paslaugas, gerai susitvarkė su krizinėmis situacijomis, bet neskelbė ambicijų ir nesiekė proveržio.

Vis dėlto būtent D.Tusko ekonominė politika nemaža dalimi lėmė jo partijos pralaimėjimą 2015 m. Ataskaitose pateikiami bendrojo vidaus produkto augimo skaičiai, masinis investuotojų atėjimas į šalies ekonomiką nebuvo juntami kaimuose ir mažuose miesteliuose.

Piliečių koalicija laiku nepastebėjo ir nereagavo į prašymą ekonominę sėkmę paversti papildomu sviesto sluoksniu ant vidutinės lenkų šeimos sumuštinio.

Užtat šį pageidavimą visiškai įvykdė „Teisė ir teisingumas“: jos ekonominės programos flagmanas ir tolesnės politinės sėkmės pagrindas buvo projektas „500+“: 500 zlotų (apie 115 eurų dabartiniu kursu) išmoka už kiekvieną vaiką.

Šiandien atėjęs į valdžią D.Tuskas, atrodo, įsisąmonino praeities klaidas. Jis paskelbė, kad ne tik neatšauks savo pirmtakų socialinių projektų, bet ir papildys juos naujais: įves kredito atostogas ir padidins neapmokestinamąjį minimalų gyventojų pajamų dydį.

D.Tuskas laikomas stipriu vadovu, balansuojančiu ties griežtosios linijos riba. 2009 m. jis pateikė specialų ieškinį Lenkijos konstituciniam teismui siekdamas, kad ministras pirmininkas – jis pats – turėtų teisę į didesnę autonomiją nuo prezidento. Jo vyriausybės Lenkijoje vadinamos autorinėmis: D.Tuskas itin nenoriai daro nuolaidas koalicijos partneriams ir alternatyvių grupių įtakai savo partijos viduje.

Vyriausybė, kurią šią savaitę patvirtino Lenkijos parlamentas, – itin įvairi. Joje susipina kairiųjų ir dešiniųjų pažiūrų politikai, politikos naujokai ir patyrę veikėjai, kuriuos vienija nebent troškimas kuo greičiau panaikinti aštuonerius metus trukusio „Teisės ir teisingumo“ valdymo padarinius.

Šioje situacijoje D.Tuskui teks papildoma funkcija – subalansuoti kraštutinumus savo ministrų kabinete ir neleisti, kad koalicija subyrėtų dėl daugybės joje jau dabar matomų skirtumų.

Galbūt šioje srityje jam padės bendravimo įgūdžiai, kurie dažnai įvardijami kaip stipriausia D.Tusko, kaip politiko, savybė.

„D.Tuskas pasižymi politine ir socialine nuojauta, geba užčiuopti temas ir nuotaikas, kurios tuo ar kitu momentu labiausiai rūpi lenkams. Kita vertus, jis sugeba tvirtai, net brutaliai atsakyti į atakas, jei mano, kad tai būtina, demonstruodamas kiemo vaikio kietumą“, – apie rašė D.Tuską savaitraštis „Polityka“.

Gyvas protas, polinkis į improvizaciją ir humoro jausmas yra D.Tusko stiprybė tiesioginiame dialoge su oponentais. Manoma, kad Piliečių koalicijos sėkmę 2007 m. parlamento rinkimuose smarkiai nulėmė įtikinama D.Tusko pergalė rinkimų kampanijos debatuose su J.Kaczynskiu: kalbama, kad „Teisės ir teisingumo“ lyderis vis dar išgyvena dėl šio pralaimėjimo.

Apžvalgininkai pabrėžia D.Tusko politinę intuiciją – beveik visi jo sprendimai dėl to, kokiuose rinkimuose ir kokiu formatu dalyvauti, kokiuose debatuose ir su kuo diskutuoti, netgi kokiu momentu grįžti iš Briuselio į Lenkijos politiką, pasirodė esą teisingi.

Jau dabar ekspertai ima nedrąsiai svarstyti, ar D.Tuskui verta 2025 metais balotiruotis į Lenkijos prezidentus, – tai būtų jo politinės karjeros viršūnė. O galbūt Piliečių koalicijos kandidato į šalies vadovus misiją geriau atliktų jaunas ir populiarus Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis.

Kitame D.Tusko kaip politiko vertinimų poliuje – atsiliepimai apie jį kaip apie individualistą, susitelkusį tik į savo įvaizdį.

„Daug kalbėta ir apie D.Tusko tingumą – kad jis mieliau rinkdavosi paplepėjimus, gurkšnodavo vyną ir žiūrėdavo futbolą, užuot užsiėmęs valstybės reikalais. Jį vargino rutina ir ilgi posėdžiai. Kai 1997–2000 m. D.Tuskas buvo Senato pirmininko pavaduotojas, pasitaikydavo, kad per posėdžius jis užsnūsdavo“, – yra rašiusi „Gazeta Wyborcza“.

Bet Lenkijos apžvalgininkai pastebi, kad Briuselyje praleisti metai neabejotinai pakeitė šį politiką, ir D.Tuską dar teks pažinti naujai jo jau išbandytoje Lenkijos premjero pozicijoje.