Pernai prasidėjus Rusijos puolimui, Didvyrių alėjoje nebeliko laisvų vietų – per pusantrų metų joje jau iškilo beveik tūkstantis kauburėlių, ir žuvusieji yra laidojami kitose vietose bei kitose kapinėse.
Kartas nuo karto dalyvaudamas karių laidotuvėse, nuolat ateinu parymoti ir prie Igorio kapo, vis tikėdamasis, kad sutiksiu ką nors iš jo giminaičių ar draugų, kurie papasakos apie jauniausią alėjos didvyrį.
Deja, prie kapo neteko nieko pakalbinti, bet užtat neseniai pagaliau pavyko išsiaiškinti, iš kur Igoris yra kilęs bei susisiekti su buvusia jo mokytoja Liudmila Popova. 43 metų moteris tuo metu dirbo socialine pedagoge vaikų namuose Zoločivo miestelyje, tačiau juos uždarius dabar yra pradinių klasių mokytoja kitoje mokykloje.
„Igoris pateko pas mus iš vaikų globos namų, skirtų mažyliams ikimokyklinukams, nes abu tėvai alkoholikai atsisakė jo vos gimusio. Berniukas savo tėvo nematė ir net nežinojo, kas jis, o vieniša motina gyveno netolimame kaime, todėl būdamas paaugliu berniukas ne kartą pas ją važiavo, tačiau motina išgindavo jį iš kiemo, nenorėjo vienintelio savo vaiko net matyti“, – pasakojimą pradėjo pedagogė.
Mokytojos teigimu, berniukas į mokyklos bendrabutį atvyko neaukštas ir smulkutis ir ilgai buvo labai tylus. Užtat labai mėgo piešti ir skaityti, jis tarsi gyveno savo svajonių pasaulyje.
Prisiskaitęs knygučių apie karžygius, Igoris fantazavo ir piešdavo, kad yra riteris, išvaduojantis iš drakono nelaisvės savo tėvus ir visą šalį. Vėliau Igoris vaikų globos namuose apsiprato, su visais susidraugavo ir tapo aktyvus.
Berniukas lankė sporto bei meno būrelius, o ypač jam sekėsi vaidyba, tad vaidino tiek lėlių spektakliuose, tiek dramos būrelio pastatymuose.
„Blogiau Igoriui sekėsi mokytis, priešingu atveju būtų galėjęs studijuoti aktorystę ar literatūrą“, – svarstė L. Popova.
Paaugliui nuotaika labiausiai sugesdavo vasarą, nes nemažai vaikų tuomet išvykdavo aplankyti ir pagyventi pas tėvus ar giminaičius, o jo svečiavimosi motina atsisakė. Būdamas mažesnis berniukas krimtosi ir dėl to, kad jo niekas nepageidavo įsivaikinti, nors nemažai kitų vaikų pateko į kitas šeimas.
„Širdyje jisai buvo labai geros ir jautrios sielos, užtardavo mažesnius ir silpnesnius ir labai norėjo susibičiuliauti su mama, tačiau ši jo kažkodėl nepriimdavo“, – pasakojo mokytoja.
Daugumoje nuotraukų Igoris buvo įamžintas liūdnas, nors greta esantys kiti vaikai tuo metu šypsodavosi.
Pedagogės teigimu, į prasidėjusią 2014 metų revoliuciją Kijeve, kai demonstrantai reikalavo atsistatydinti prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių, Igoris reagavo labai entuziastingai. Vaikinas net klausė mokytojų, ar galėtų ten vykti, bet buvo pasakyta, kad policininkai jį suims ir grąžins į mokyklą arba pasiųs į griežtesnę įstaigą.
„Man susidarė įspūdis, kad su prasidėjusia revoliucija Igoris siejo viltis, kad ne tik šalyje, bet ir jo asmeniniame gyvenime prasidės kardinalūs pasikeitimai, jis prakalbo apie norą keliauti ir dirbti kituose kraštuose“, – kalbėjo buvusi vaikino auklėtoja.
Kai netrukus prasidėjo kovos su Maskvos šalininkais Donecke ir Luhanske, Igoris įdėmiai sekė žinias iš fronto ir entuziastingai reaguodavo į ukrainiečių karių pergales. Vaikinas tada mokėsi dešimtoje klasėje ir savo sąsiuvinių pakraščiuose dažnai piešdavo karo vaizdus bei užrašydavo: „Mes laimėsime!“.
„Visgi jis niekada neprasitarė, kad ketina pats vykti kovoti, tad, kai po mūsų mokyklos baigimo įstojo į technikumą, o kiek vėliau, 2016 metų gruodyje, užsirašė savanoriu į kariuomenę, man ir kitiems pedagogams buvo didžiulis netikėtumas, nes jis vis dar atrodė kaip penkiolikametis paauglys, o ne frontui subrendęs vyras“, – pasakojo mokytoja.
L. Popova sakė iš vieno buvusio auklėtinio vėliau sužinojo, kad sprendimą vykti į frontą Igoris priėmė po to, kai, suėjus aštuoniolikai metų jisai pabandė apsigyventi pas mamą. Vaikinas esą nuvyko pas gimdytoją ir šiai pareiškė, kad nori ją globoti, suremontuoti namą, užsodinti daržą ir sodą, įsigyti šunį.
Gimdytoja ir tada jį išvarė, o tai esą vaikiną labai prislėgė. Po kelių dienų apmastymų jisai nuėjo į karinį komisariatą. Ten Igoris pasirašė dvejų metų karinės tarnybos sutartį, o po kiek laiko parašė prašymą būti siunčiamas į karo veiksmų zoną.
„Su manimi jisai nepalaikė ryšio, tačiau susirašinėjo ir susiskambindavo su keliais vaikų globos namų bičiuliais. Ir žinot, jiems pasakojo ne tiek apie kovas, kiek apie tai, kad prisijaukino apleistoje pafrontės gyvenvietėje šeimininkų paliktą šunį“, – kalbėjo mokytoja.
Vaikinas nepaprastai džiaugėsi, kad pagaliau išsipildė jo svajonė turėti savo gyvūną ir gyrė vadą, kuris leido šunį pasiimti su savimi į bazę.
Draugų klausinėjamas Igoris visgi truputį papasakojo ir apie mūšius, minėjo, kad vadas kol kas jo nesiunčia į sunkiausias užduotis, todėl esą nieko pats dar nenušovė ir net neregėjo mirusio kario, tačiau keli jo būrio nariai buvo sužeisti, o vienas liko be kojos.
Mokytoja sužinojo ir tai, kad Igoris prikalbino vieną bičiulį, kad šis nuvežtų gėlių jo mamai ir pasveikintų ją su gimtadieniu. Sužinojusi, kad gėles sūnus siunčia iš fronto, motina esą nusikeikė ir palikuonį išvadino kvailiu, tačiau draugui sėdant į mašiną sušuko, kad perduotų Igoriui, jog grįžęs visgi galės apsigyventi drauge.
Tačiau draugas Igoriui to pasakyti nespėjo, nes karys telefonu daugiau nebeatsiliepė. Po kelių dienų paaiškėjo, kad aštuoniolikametis vaikų globos namų auklėtinis žuvo.
Igoris mirė penktą valandą ryte Krasnogorivkos gyvenvietėje netoli Donecko. Spėjama, jog kažkas iš vietos gyventojų, Maskvos kolaborantas, priešams pranešė tikslias jų bazės koordinates ir į ją atlėkė žudantys minosvadžių sviediniai.
Zoločivo vaikų globos namai buvo nedideli, juose gyveno vien keliasdešimt to rajono vaikų, todėl visi auklėtiniai vieni kitus gerai pažinojo ir buvo sukrėsti Igorio žūties. Miestelis, kuriame iki karo gyveno aštuoni tūkstančiai žmonių, yra vos dešimt kilometrų nuo sienos su Rusija, todėl jame dabar kasdien girdisi mūšių pasienyje aidai ir kas savaitę miestelio kapinėse yra laidojami kare žuvę žmonės.
„Fronte dabar kovoja nemažai vyrų iš Zoločivo ir nemažai jų jau žuvo, tačiau Igoris liko vieninteliu moksleiviu, metusiu mokslus ir išvykusiu ginti tėvynės, jis buvo labai geros širdies vaikinas ir turėjo gražių planų. Gerai, kad nusprendėte apie jį parašyti, tai kartu bus priminimas ir apie mūsų vaikų globos namus, į kuriuos per karą pataikė bomba, ir iš jų nedaug kas liko“.
