Užsienio santykių srityje jis buvo aistringas „realizmo“ šalininkas, apdovanotas Nobelio taikos premija, tačiau taip pat griežtai pasmerktas kaip karo nusikaltėlis. Būdamas JAV nacionalinio saugumo patarėju ir valstybės sekretoriumi, jis energingai vykdė „détente“ politiką, kuri atšildė santykius su Sovietų Sąjunga ir Kinija.
Jo diplomatinės pastangos padėjo užbaigti 1973 m. arabų ir Izraelio konfliktą, o derybos dėl Paryžiaus taikos susitarimų ištraukė Ameriką iš ilgo košmaro Vietname. Tačiau dėl to, ką jo šalininkai vadino „Realpolitik“, kritikai smerkė už amoralumą. Jis buvo kaltinamas bent jau tylia parama kruvinam perversmui, per kurį buvo nuversta kairiųjų vyriausybė Čilėje, ir užmerktomis akimis į Argentinos kariuomenės purviną karą prieš savo žmones.
Išgirdęs, kad H. Kissingeriui paskirta Nobelio premija, komikas Tomas Lehreris garsiai pareiškė, kad „politinė satyra tapo atgyvena“.
Bėgimas iš nacistinės Vokietijos
H. Kissingeris gimė 1923 m. gegužės 27 d. Bavarijoje viduriniosios klasės žydų šeimoje. Šeima pabėgo iš šalies nuo nacių persekiojimo, o jau 1938 m. įstojo į Niujorko vokiečių žydų bendruomenę.
Henris, kaip jį vadino artimieji, buvo iš prigimties drovus paauglys, niekada nepraradęs akcento ir meilės futbolui. Vidurinę mokyklą jis lankė naktimis, o dieną dirbo skutimosi peiliukų gamykloje. Jis planavo studijuoti buhalteriją, bet buvo pašauktas į kariuomenę. Paskirtas į pėstininkus, jo protas ir kalbų mokėjimas buvo panaudoti karinėje žvalgyboje.
H. Kissingeris dalyvavo mūšyje dėl Bulge ir vadovavo užimtam Vokietijos miestui, nors turėjo tik eilinio laipsnį.
Karo pabaigoje jis prisijungė prie kontržvalgybos. 23-ejų metų jaunuoliui buvo paskirta grupė, turėjusi medžioti buvusius gestapo pareigūnus ir turėjusi absoliučius įgaliojimus suimti ir sulaikyti įtariamuosius.
Mažieji branduoliniai karai
Grįžęs į Jungtines Valstijas, Harvarde studijavo politikos mokslus ir kilo akademinėmis kopėčiomis.
1957 m. jis išleido knygą „Branduolinis karas ir užsienio politika“ („Nuclear War and Foreign Policy“), kurioje teigė, kad ribotą atominį karą galima laimėti. Jis teigė, kad „taktinis“ ir „strateginis“ naujos rūšies mažesnių raketų naudojimas gali būti racionalus. Žinoma, knyga sulaukė dėmesio.
Prasidėjo ilgas H. Kissingerio žygis į šlovę ir įtaką, o „nedidelio branduolinio karo“ teorija tebėra įtakinga.
Jis tapo Niujorko gubernatoriaus ir prezidento posto siekiančio Nelsono Rokfelerio padėjėju. Kai 1968 m. Richardas Nixonas laimėjo Baltuosius rūmus, H. Kissingeriui buvo pasiūlytos itin svarbios pareigos – nacionalinio saugumo patarėjo.
Santykiai su Baltųjų Rūmų šeimininku nebuvo paprasti.
Kaip rašo apžvalgininkai, prezidentas jautėsi priklausomas nuo H. Kissingerio patarimų tarptautinių santykių klausimais, tačiau buvo linkęs į antisemitinius pasisakymus ir įtariai vertino Amerikos žydus.
Tuo metu Šaltasis karas buvo pačiame įkarštyje: buvo vos išvengta atominio karo dėl Kubos, amerikiečių kariai tebebuvo Vietname, o Rusija neseniai įsiveržė į Prahą.
Détente
Tačiau R. Nixonas ir H. Kissingeris kartu ėmėsi mažinti įtampą su Sovietų Sąjunga, atnaujindami derybas dėl branduolinių arsenalų mažinimo.
Tuo pat metu buvo pradėtas dialogas su Kinijos vyriausybe per premjerą Zhou Enlai. Tai pagerino Kinijos ir JAV santykius ir padarė diplomatinį spaudimą Sovietų Sąjungos vadovybei, kuri baiminosi savo didžiosios kaimynės.
H. Kissingerio pastangos tiesiogiai lėmė istorinę R. Nixono kelionę į Kiniją 1972 m., kai jis susitiko su Kinijos lyderiais ir nutraukė 23 metus trukusią diplomatinę izoliaciją ir priešiškumą.
Vietnamas ir Kambodža
Tuo tarpu JAV stengėsi pasitraukti iš Vietnamo. „Taika su garbe“ buvo pagrindinis R. Nixono rinkimų pažadas, o H. Kissingeris jau seniai padarė išvadą, kad bet kokios JAV karinės pergalės yra beprasmės, nes jomis negalima „pasiekti politinės tikrovės, kuri galėtų išlikti po mūsų galutinio pasitraukimo“.
Jis pradėjo derybas su Šiaurės Vietnamu, bet sutiko su R. Nixonu dėl slaptų bombardavimų neutralioje Kambodžoje, siekdamas atimti iš komunistų karius ir atsargas. Iš viso JAV Kambodžoje numetė daugiau kaip 2 mln. tonų bombų ir pasiuntė tūkstančius sausumos karių, o tai sukėlė smurtinius protestus šalyje.
Šalyje, kuri yra maždaug trečdaliu mažesnė už Prancūziją, žuvo daugiau kaip 50 000 civilių, o milijonai žmonių paliko savo namus. Destabilizacija padėjo atsirasti žiauriam Pol Poto režimui ir Raudonųjų khmerų judėjimui, pagarsėjusiam „žudynių laukais“.
Paryžiuje vykusiose kankinančiose derybose su Vietkongu H. Kissingeris – tada jau valstybės sekretorius – susitarė dėl Amerikos kariuomenės išvedimo iš Pietų Vietnamo. Už šį sprendimą jis gavo Nobelio taikos premiją kartu su Šiaurės Vietnamo atstovu Le Duc Tho, tačiau šį sprendimą aršiai užsipuolė taikos kampanijos dalyviai.
H. Kissingeris „nuolankiai“ priėmė apdovanojimą ir paaukojo premijos pinigus per konfliktą žuvusių amerikiečių karių vaikams. Po dvejų metų, kai komunistų pajėgos užėmė Pietų Vietnamą, jis bandė ją grąžinti.
„Realpolitik“
Diplomato tarpininkavimo dėka, pavyko pasiekti paliaubas po 1973 m. arabų ir Izraelio karo. R. Nixono slapta Baltųjų rūmų įrašymo sistema užfiksavo, kaip Izraelio ministrė pirmininkė Golda Meir dėkoja jam ir H. Kissingeriui už tai, kaip jie elgėsi su jos šalimi.
Tačiau jai išvykus, įrašai atskleidė tamsesnę „Realpolitik“ pusę. Nei H. Kissingeris, nei R. Nixonas neketino daryti spaudimo Sovietų Sąjungai, kad ši leistų Rusijos žydams ieškoti naujo gyvenimo Izraelyje.
„Žydų emigracija iš Sovietų Sąjungos nėra Amerikos užsienio politikos tikslas, – kalbėjo H. Kissingeris. – Ir jei Sovietų Sąjungoje žydus sodina į dujų kameras, tai nėra Amerikos rūpestis. Galbūt tai humanitarinis rūpestis.“
Tačiau marksisto Salvadoro Allendės išrinkimas Čilės prezidentu Jungtinėms Valstijoms sukėlė rūpesčių.
Naujoji vyriausybė buvo prokubietiška ir nacionalizavo Amerikos įmones. CŽV vykdė slaptas operacijas Čilėje, siekdama padėti opozicijos grupėms nuversti naująją vyriausybę. H. Kissingeris vadovavo komitetui, kuris davė leidimą šiems veiksmams.
„Nesuprantu, kodėl turime stovėti ir stebėti, kaip šalis dėl savo žmonių neatsakingumo tampa komunistine, – gynėsi jis. – Šie klausimai yra pernelyg svarbūs, kad Čilės rinkėjams būtų leista patiems spręsti.“
Galiausiai įsikišo kariuomenė, o S. Allende mirė per smurtinį perversmą, kurio metu valdžią perėmė generolas A. Pinočetas. Paaiškėjo, kad daugeliui jo karių mokėjo CŽV.
Vėlesniais metais diplomatui pačiam teko bylinėtis keliuose teismuose, tiriančiuose žmogaus teisių pažeidimus ir užsienio piliečių žūtis karinio režimo metu.
Po metų H. Kissingeris stebėjo, kaip ašarojantis Ričardas Nixonas paliko Baltuosius rūmus, kuriuos buvo apėmęs „Watergate“ skandalas. Vis dėlto, naujasis šalies prezidentas Geraldas Fordas, paliko jį valstybės sekretoriumi.
Galia – didžiausias afrodiziakas
Po to, kai 1977 m. H. Kissingeris paliko postą, jį persekiojo kontroversijos. Pavyzdžiui, po studentų protestų buvo atšauktas pasiūlymas dirbti Kolumbijos universiteto katedroje.
Jis taip pat tapo aštriu Jimmy Carterio ir Billo Clintono užsienio politikos kritiku, tvirtindamas, kad prezidentai norėjo per greitai siekti taikos Artimuosiuose Rytuose. H. Kissingerio nuomone, tai galėjo įvykti tik žingsnis po žingsnio.
Po Rugsėjo 11-osios įvykių tuometinis prezidentas George'as W. Bushas paprašė jo vadovauti Niujorko ir Vašingtono išpuolių tyrimui, tačiau po kelių savaičių jis buvo priverstas atsistatydinti, nes atsisakė atskleisti savo konsultacinės bendrovės klientų sąrašą ir atsakyti į klausimus apie interesų konfliktus.
Po 2003 m. invazijos į Iraką jis susitiko su prezidentu G. Bushu, kad patartų jiems dėl politikos Irake.
„Pergalė prieš sukilėlius, – patikino jis jiems. – yra vienintelė išeities strategija“.
Po Donaldo Trumpo išrinkimo 2017 m. jis informavo jį užsienio reikalų klausimais, be kita ko, siūlydamas pritarti Rusijos prezidento Vladimiro Putino įvykdytai Krymo okupacijai.
Nors iki 2023 m., kai jam sukako 100 metų, jis pakeitė savo požiūrį į Ukrainą. Po Rusijos invazijos jis teigė, kad prezidento Volodymyro Zelenskio šalis turėtų prisijungti prie NATO karinio aljanso, kai tik bus užtikrinta taika.
H. Kissingeris turėjo platų kontaktų sąrašą ir pasižymėjo savo šmaikštumu. „Galia – yra didžiausias afrodiziakas“, – tapo viena populiariausių jo frazių.
Akivaizdu, kad H. Kissingeris tapo kitokio pobūdžio ikona. Jis atsidūrė valdžios centre per svarbiausius praėjusio šimtmečio įvykius. Daugelio pykčiui, jis ir toliau neatsiprašinėjo už tai, kad kryptingai siekė JAV interesų ir gynė savo priimtos šalies gyvenimo būdą.
„Šalis, kuri užsienio politikoje reikalauja moralinio tobulumo, nepasieks nei tobulumo, nei saugumo“, – kartą pareiškė jis.
Parengta pagal BBC inf.
