Rusijos-Afrikos santykių ištakos ir dinamika
Siekdama įgyti pranašumą ideologinėje konfrontacijoje su Vakarais, XX a. Sovietų Sąjunga rėmė daugelį Afrikos šalių kovoje dėl nepriklausomybės. Šiuo pagrindu suformuotą diskursą Rusija įprastai pasitelkdavo stiprindama prorusiškus ir anti-vakarietiškus naratyvus Afrikoje. Nors Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga buvo laikoma viena įtakingiausių išorės veikėjų Afrikoje, žlugus Sovietų Sąjungai, Rusijos pėdsakas Afrikoje gerokai sumažėjo.
Rusijos-Afrikos santykių atgaivinimo procesas prasidėjo į valdžią atėjus V. Putinui. Po 2014 m. įvykdytos Krymo aneksijos, smarkiai pablogėjus santykiams su Vakarais, Afrikos sąjungininkai Kremliui tapo dar svarbesni. Visgi Afrikos valstybių paramos poreikis dar labiau išaugo po 2022 m. vasario 24 d., kai tarptautinė bendruomenė, reaguodama į karinę agresiją prieš Ukrainą, Rusijai pritaikė plataus masto sankcijas. Paprastai tariant, Kremlius pasitelkia Afriką kaip priemonę siekiant įveikti tarptautinę Rusijos izoliaciją ir kurti jos, kaip didžiosios galios, įvaizdį. Be politinio sverto, sankcijų paveiktą Rusiją traukia šio žemyno naudingosios iškasenos ir galimybė naudotis Afrikos valstybių politiniu nestabilumu.
Verta pastebėti, kad Rusijos ir Afrikos santykių dinamika yra nulemta ekonominių bei saugumo sumetimų. Vienu reikšmingiausių pastarojo meto įvykių Rusijos ir Afrikos santykių istorijoje neretai įvardijamas 2019 m. aukščiausiojo lygio susitikimas Sočyje. V. Putinas pažadėjo atgaivinti Šaltojo karo metais užmegztus santykius su Afrika, įsipareigodamas per penkerius metus padvigubinti Rusijos prekybos su šio regiono šalimis iki 40 mlrd. JAV dolerių. Pavyzdžiui, 2021 m. Rusijos ir Afrikos prekybos apimtys siekė beveik 18 mlrd. JAV dolerių. Tačiau tai yra nedaug, palyginti su didesnėmis prekybos partnerėmis, pavyzdžiui, Kinija, Prancūzija, Indija ir JAV. Kita vertus, Rusijos prekybos santykiai su Afrika yra visiškai asimetriški. Rusija į žemyną 2021 m. eksportavo prekių ir paslaugų už 12,4 mlrd. JAV dolerių, o importavo tik už 1,6 mlrd. dolerių.
Kalbant apie ginklų pardavimą, situacija yra visiškai kitokia. Rusija yra pagrindinė ginklų tiekėja Afrikai: 2017–2021 m. Afrikos valstybės iš Rusijos importavo net 44 proc. ginklų, o 2019 m. buvo sudarytos ginklų sutartys su 30 Afrikos šalių. Tiesa, besitęsiantis karas Ukrainoje gali tapti veiksniu, apsunkinančiu tolimesnį Rusijos ginklų tiekimą Afrikos regionui.
Rusijos užsienio politikos prioritetai Afrikoje
Rusijos strategija Afrikoje apima ginklų pardavimą, politinę paramą autoritariniams lyderiams ir bendradarbiavimą saugumo srityje mainais į kasybos teises, verslo galimybes bei diplomatinę paramą Rusijos užsienio politikai (pavyzdžiui, užsitikrinant Afrikos šalių, kurios JT Generalinėje Asamblėjoje turi net 54 balsus, palaikymą balsuojant dėl svarbiausių JT rezoliucijų). Kaip žinia, net 17 Afrikos valstybių susilaikė 2022 m. kovo mėn. vykusiame JT Generalinės Asamblėjos balsavime dėl Rusijos invazijos į Ukrainą pasmerkimo.
Tačiau ir kai kurios Afrikos šalys ieškojo diplomatinio Rusijos palaikymo Jungtinėse Tautose. Pavyzdžiui, 2019 m. spalį, po to, kai perversmo metu buvo nuverstas buvęs Sudano prezidentas Omaras al-Bashiras, Rusija blokavo JT raginimą jį pasmerkti.
Didesnio Rusijos įsitraukimo į žemyną atspindys yra tai, kad 2015–2019 m. laikotarpiu Maskva pasirašė net 19 karinio bendradarbiavimo susitarimų su Afrikos šalių vyriausybėmis. Vienas iš tokių pavyzdžių – 2018 m. sudaryta CAR ir Rusijos karinio bendradarbiavimo sutartis, pagal kurią Rusijos samdinių grupuotė „Wagner“ remia CAR valdžią, kovojančią prieš šalies sukilėlius, o mainais užsitikrina tiesioginę prieigą prie šalies aukso ir deimantų kasyklų. Pavyzdžiui, siekiant užsitikrinti saugumą 2023 m. liepos mėnesį vykdytam referendumui, suteikusiam galimybes dabartiniam šalies prezidentui Faustinui Archange‘ui Touaderai siekti trečios kadencijos, buvo išsiųsti keli šimtai „Wagner“ samdinių į CAR.
„Wagner“ grupuotės veikla ir kylantis terorizmo lygis Afrikoje
Nuo 2012 m. Maskva paspartino privačių karinių ir saugumo kompanijų plėtrą. Tuo metu V. Putinas pareiškė, kad šias grupes laiko „priemone nacionalinių interesų“ įgyvendinimui tiesiogiai nedalyvaujant valstybei. Nors šiuo metu Rusijoje samdinių grupės formaliai yra nelegalios (jas draudžia Rusijos Konstitucija), visgi tokios sukarintos grupuotės naudingos Rusijai, nes padeda užtikrinti jos ekonominius, saugumo ir politinius interesus nenaudojant oficialių valstybinių institucijų.
Pavyzdžiui, Blairo globalių pokyčių institutas pažymi, kad nuo 2014 m. Rusija privačias karines kompanijas (angl. private military company, PMC) yra dislokavusi mažiausiai 21 šalyje, daugiausia Afrikos žemyne (jų įtaka ypač sparčiai plėtėsi iki pandemijos pradžios).
„Wagner“ grupuotė – tai vienas iš privačių karinių kompanijų pavyzdžių. Vadovaujama artimo V. Putino bendražygio J. Prigožino, „Wagner“ tapo žinomiausia privačia karine kompanija, nes dalyvavo 2014 m. Rusijos įvykdytoje Krymo aneksijoje. „Wagner“ reikšmė buvo itin didelė 2022–2023 m. Rusijos karo Ukrainoje metu (visai neseniai pasirodė žinia ir apie „Wagner“ grupės samdinių sugrįžimą į karo Ukrainoje lauką).
Itin didelę pažangą ši samdinių grupė, užpildydama saugumo vakuumą, padarė Vakarų ir Centrinėje Afrikoje. Nuo 2010 m., „Wagner“ susikūrimo pradžios, grupuotė veikė net 18 Afrikos šalių. „Wagner“ stengėsi pasinaudoti regione vyraujančiomis anti-prancūziškomis nuotaikomis, kurių šaknys glūdi antikolonializme.
Nors pats J. Prigožinas ne kartą pabrėžė, kad „Wagner“ padeda Afrikos valstybėms tapti laisvesnėmis, vis dėlto akivaizdu, kad Rusijos įsitvirtinimas šiame žemyne kelia vis didesnę riziką pasauliniu mastu. Atsižvelgiant į Pasaulinio terorizmo indekso duomenis, pastebimas augantis terorizmo lygis daugelyje Afrikos šalių. Sahelio regionas Užsachario Afrikoje šiuo metu yra terorizmo epicentras – 2022 m. Sahelyje žuvo daugiau žmonių nei Pietų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje bendrai sudėjus. Bendrai vertinant, 2022 m. Sahelio regione žūtys sudarė 43 proc. visų mirčių pasaulyje dėl teroristinių išpuolių (palyginti su 2007 m. – tik 1 proc.).
Kas laukia „Wagner“ grupuotės po J. Prigožino žūties?
Galima teigti, kad J. Prigožino žūtis yra lūžio taškas Rusijos ir Afrikos santykiuose. Viena vertus, „Wagner“ grupuotė nuo pat jos susikūrimo pradžios buvo siejama su J. Prigožinu. Kaip žinia, J. Prigožinas didino Rusijos įtaką Afrikoje remdamas politiškai izoliuotus ir nepopuliarius autoritarinius lyderius. Dėl „Wagner“ grupės paramos šie Afrikos lyderiai buvo pavaldūs Rusijos interesams. Todėl J. Prigožino žūtis gali būti tapatinama ir su „Wagner“ veiksmų Afrikoje pabaiga arba bent jau prislopinimu. Surasti įpėdinį, kuris galėtų pasiekti tokių pačių rezultatų, kaip kad pavyko J. Prigožinui, būtų nelengvas iššūkis. Visgi paraleliai šis įvykis tampa „galimybių langu“ Vakarams užmegzti dialogą su Afrikos šalių lyderiais ir išplėsti savo įtaką šiame žemyne.
Kita vertus, ekonominė „Wagner“ grupuotės nauda dažnai apibūdinama kaip masinanti ir labai vertinga Kremliaus užsienio politikos priemonė. Siekdama išvengti sankcijų ir nuslėpti savo pajamas, „Wagner“ dažnai reikalauja atsiskaityti auksu, deimantais ir nafta. „Wagner“ nuo 2017 m. uždirbo daugiau nei 5 mlrd. dolerių, daugiausia iš kasybos, nelegalios prekybos auksu ir miškininkystės verslo Afrikos šalyse; taip pat iš Rusijos valstybės finansavimo. Pavyzdžiui, „Wagner“ galimos pajamos iš „Ndassima“ aukso kasyklos CAR, kurią šiuo metu valdo tik „Wagner“, vertinamos maždaug 2,7 mlrd. dolerių. Be to, „Vagner“ saugo dujų ir naftos telkinius Sirijoje Basharo al Assado režimo vardu. Tad šios grupuotės veikla Afrikoje tebėra labai vertinga Rusijai, kuri ja naudojasi plėsdama savo strateginę įtaką ir siekdama gauti svarbių žaliavų.
Stiprus „Wagner“ tinklas įvairiose Afrikos dalyse, sukurtas per dešimtmetį, leidžia daryti prielaidas ne apie grupuotės išformavimo procesą, o veikiau jos pertvarkymą pagal Rusijos užsienio politikos interesus. Po J. Prigožino žūties paaiškėjo, kad didelė dalis „Wagner“ grupuotės samdinių perbėgo į kitą Rusijos privačią karinę bendrovę „Redut“, kuri yra kontroliuojama Rusijos karinės žvalgybos agentūros GRU ir Gynybos ministerijos. Žvelgiant iš šios perspektyvos labiau tikėtinas scenarijus būtų Rusijos privačių karinių bendrovių veiklos tęstinumo Afrikoje užtikrinimas, tačiau kitomis formomis arbe per kitas organizacijas.
