Europai energetinis saugumas visuomet buvo kompromisas: pigi importuojama energija yra susijusi su priklausomybės nuo šalių, iš kurių ji gaunama, rizika.
Kalbant apie Rusiją ir jos gamtines dujas, pareigūnai iš pradžių spėliojo, kad ilga ir šalta 2022–23 m. žiema gali priversti Europą sušvelninti savo bausmes Maskvai.
Tačiau sėkmės, planavimo ir europiečių paramos Ukrainai derinys lėmė, kad energetinis karas, kadaise laikytas V. Putino tūzu, tapo antraeiliu veiksniu. Europoje matėme itin švelnią žiemą, o vyriausybės ir piliečiai dėjo bendras pastangas naudoti mažiau dujų.
Toks šiltos žiemos ir mažesnio dujų suvartojimo derinys suteikė galimybę Europai atsisakyti politikos „Wandel durch Handel“ (Pokyčiai per prekybą), pagal kurią buvo tikimasi, kad Rusija už pinigus prisitaikys prie Vakarų vertybių.
Pirmasis žingsnis buvo importo iš Rusijos mažinimas. 2021 m., likus metams iki visiškos invazijos į Ukrainą, 45 proc. visų ES importuojamų dujų buvo iš Rusijos. Vokietijoje šis rodiklis siekė net 52 proc.
Nuo to laiko šie skaičiai smarkiai sumažėjo, tačiau toli gražu nepriartėjo prie nulio ribos. Remiantis ES duomenimis, 2023 m. I ketvirtį Rusijai teko tik 17,4 proc. visų bloko importuojamų dujų.
Antrasis žingsnis buvo pasinaudoti šilta žiema ir papildyti dujų atsargas ruošiantis 2023–24 m. šaltajam sezonui.
Šiemet Europos dujų atsargos jau yra tokios pilnos, kad sutariama, jog Kremliui nepavyks apginkluoti energetikos taip, kad pasikeistų sprendimai dėl paramos Ukrainai. Visa ES pasiekė savo tikslą – 90 proc. atsargų užpildyti rugpjūčio viduryje, likus keliems mėnesiams iki lapkričio 1 d. termino pabaigos.
Be to, Europa gerokai diversifikavo savo energijos šaltinius.
Yra ne tik gerų naujienų
Dabar apie blogąsias naujienas. Nepaisant šių pastangų, pareigūnai ir analitikai baiminasi, kad ir kokie įspūdingi būtų šie pasiekimai, Europos energetika ilguoju laikotarpiu toli gražu nėra saugi.
Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad Europa diversifikavo savo dujų importą, tačiau didžioji dalis šiuo metu rezervinėse atsargose esančių dujų yra suskystintos gamtinės dujos (SGD).
„SGD yra toks akivaizdus sprendimas, kad tapo prioritetu, tačiau kadangi SGD taip pat yra tokios lanksčios ir parduodamos, šiek tiek sunkiau atsekti jų kilmę“, – sako Europos politikos studijų centro mokslo darbuotojas Milanas Elkerboutas.
„Tai reiškia, kad netiesiogiai dalis SGD vis dar gali būti tiekiamos iš Rusijos ir taip prisidėti prie jos pajamų“, – priduria jis.
Nors ES teigia, kad didžiąją dalį SGD perka iš JAV, Kataro ir Nigerijos, jos dažnai parduodamos biržose, kuriose sutartys sudaromos dėl kiekio, nenurodant kilmės.
Antroji – ir tikriausiai svarbesnė – susirūpinimą keliantis dėmuo yra ilgalaikiškumas.
Nors Europa galbūt iš dalies atsisakė „Pokyčių per prekybą“ politikos su Rusija, ji vis dar yra priklausoma nuo kitų energijos šaltinių. O kalbant apie energetinį saugumą, priklausomybė galiausiai mus vėl sugrąžina prie klasikinio kompromiso: ekonomika ir rizika.
Vienas iš būdų, kaip ES tikisi atsikratyti energetinės priklausomybės, yra Žaliasis kursas – didingas planas, pagal kurį Europa iki 2050 m. taps pirmuoju klimatui neutraliu žemynu. Projektas, kuris, remiantis dabartinėmis prognozėmis, kainuos daugiau nei 1 trilijoną eurų, bus įgyvendinamas įvairiomis priemonėmis – nuo 3 mlrd. naujų medžių sodinimo iki efektyvaus energijos vartojimo pastatų renovacijos.
Be abejo, didžiulį vaidmenį atliks ir investicijos į atsinaujinančiąją energiją ir ekologišką transportą.
Pirmasis svarbus Žaliojo susitarimo etapas – iki 2030 m. ES išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis turi sumažėti 55 proc., palyginti su 1990 m. lygiu. Kritikai vis labiau nerimauja, kad dėl lėtos pažangos siekiant šio tikslo ir milžiniškų atskirų valstybių narių išlaidų kai kurios valstybės narės, norėdamos padėti pereiti prie naujos energetikos sistemos, ieškos pagalbos svetur – Kinijos.
Mažai kas Briuselyje pasakys, kad šiuo metu ES santykiai su Pekinu yra geri. ES Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen neseniai pakeitė savo požiūrį į Kiniją ir ėmė laikytis griežtesnės pozicijos, išsamiai kalbėdama apie būtinybę „sumažinti riziką“ Europos santykiuose su šia šalimi. Tačiau ji taip pat sutinka, kad daugelį ilgalaikių Europos planų būtų geriausia įgyvendinti bendradarbiaujant su Kinija, įskaitant jos užmojus kurti ekologišką Europą.
U. Von der Leyen pozicija atspindi skirtingas 27 ES valstybių narių nuomones. Kai kurios iš jų yra itin aršiai nusiteikusios ir laiko Kiniją autoritariu režimu ir egzistencine grėsme saugumui. Kai kurios ją laiko akivaizdžiu pigių saulės baterijų, vėjo turbinų ir akumuliatorių šaltiniu. Kitos nemato alternatyvos bendradarbiavimui su Kinija, tačiau nori elgtis atsargiai.
Kai kurie mano, kad grėsmę kelia tai, jog Kinija strategiškai jau tapo pagrindine žaidėja daugelio technologijų ir svarbiausių žaliavų, kurios būtinos ekologiškam perėjimui, srityje.
„Kinija maždaug prieš 15 metų pradėjo įgyvendinti žaliosios energijos pramonės strategiją. Jie tai padarė labai gerai, užsitikrindami gamtinius išteklius, pavyzdžiui, ličio akumuliatoriams, plieno vėjo turbinoms, ir jau sukūrė gamybos pajėgumus, kad galėtų gaminti visus šiuos įrenginius“, – pasakojo buvęs Jungtinės Karalystės vyriausybės energetikos pareigūnas Adamas Bellas.
„Tuo tarpu Europa delsė, ir dabar tikriausiai neišvengiama, kad Kinija atliks svarbų vaidmenį Europos žaliojoje ateityje, jei nebus imtasi radikalių veiksmų“, – priduria jis.
Kaip visa tai susiję su geopolitika ir saugumu?
„Kinijos valstybės subsidijuojamas kapitalizmas ir didelio kiekio svarbiausių žaliavų kontrolė suteikia Kinijos pramonei didelį konkurencinį pranašumą, su kuriuo Europos bendrovėms bus vis sunkiau susidoroti“, – sako pirmaujanti Europos saugumo ekspertė Velina Čakarova.
„Kinijos taktika suskaldyti ir susilpninti JAV sąjungininkių Europoje vienybę, taip pat jos regioninės ambicijos tokiose vietose kaip Taivanas gali tapti spaudimo tašku, kur Kinija, siekdama geopolitinių tikslų, pasinaudos savo geoekonomine įtaka dėl priklausomybės nuo naudingųjų iškasenų ir retųjų žemių“, – sako V. Čakarova.
Keli Vakarų pareigūnai atkreipė dėmesį į tiesiogines Pekino keliamas grėsmes saugumui, jei Europa iš tiesų priklausys nuo Pekino, kai bus pereinama prie ekologiškos ekonomikos. Šios grėsmės apima tiek tiekimo pažeidžiamumą, kaip Europa matė su Rusija, tiek tiesiogines kibernetines atakas dėl Kinijoje sukurtų technologijų.
Nors Europos pareigūnai dažnai gėdijasi apie tai kalbėti viešai, vyresnieji ES šaltiniai anksčiau CNN sakė, kad Kinija vis dar yra pagrindinis kibernetinių atakų ES šaltinis, dažniausiai nukreiptas į įmonių šnipinėjimą.
Kinija ne kartą neigė, kad yra susijusi su kibernetinėmis atakomis.
Kinija nėra vienintelė grėsmė, kai kalbama apie energetinį saugumą Europoje. ES importuoja energiją iš daugelio šalių, kurių nei demokratiniai, nei geopolitiniai tikslai nesutampa su Briuselio tikslais: Kataras, Saudo Arabija, Kazachstanas, Libija ir, žinoma, Rusija.
Europa deda daug pastangų, kad išspręstų šią problemą, o tempas, kuriuo ji reagavo į Rusijos krizę, yra įspūdingas, turint omenyje, kad kažkada buvo galvojama, jog tai neįmanoma. Tačiau dideliam Europos gyventojų skaičiui, kuris sensta, ir stagnuojančiai ekonomikai vis dar reikia didžiulių energijos kiekių, jei norima išlaikyti dabartinį gyvenimo būdą.
Kaip sakė vienas ES diplomatas: „Vienas iš gyvenimo ironijų yra tai, kad šalys, kurios turi kortas energetikos srityje, kartais būna geriausiu atveju nepatikimos partnerės, o blogiausiu – būsimos priešės.“
