Karą Ukrainoje palaikantis, tačiau V.Putino valdžia ir karine vadovybe nepatenkintas Maskvoje kalinamas buvęs karininkas, 2014 m. vadovavęs Maskvos remiamiems separatistams Rytų Ukrainoje, ketvirtadienį išreiškė norą kandidatuoti į Rusijos prezidentus ir tikino esąs geresnis karinis strategas nei V.Putinas, neturi jokių ryšių ar įsipareigojimų Rusijos oligarchų klanui ir, skirtingai nei V.Putinas, „niekada nepasitikėjo Vakarais“. Be to, jis pažadėjo pradėti kovą su korupcija Rusijos gynybos ministerijoje, kuri, jo nuomone, yra atsakinga už įstrigusią karinę kampaniją Ukrainoje.
Atrodytų, kad tai dar vienas akiplėšiškas iššūkis Kremliaus geležiniam kumščiui, praėjus vos kiek daugiau nei savaitei po mįslingos V.Putino režimui bandžiusio pasipriežinti Jevgenijaus Prigožino lėktuvo katastrofos. Tačiau, pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Andžejaus Pukšto, I.Girkino kandidatūra greičiausiai jau buvo palaiminta pačios Maskvos ir netgi galėtų būti naudinga V.Putinui.
„Jeigu žiūrime į opozicijos tarpą, į V.Putino kritikų tarpą, I.Girkinas yra žymiai arčiau V.Putino, jo požiūris yra žymiai artimesnis V.Putinui, negu kitų opozicionierių, tokių kaip Garis Kasparovas ar Michailas Kodorkovskis. Čia net nėra, ką lyginti.
Ko gero I.Girkinas atliks vadinamosios sisteminės opozicijos vaidmenį, žinoma, jeigu jis neperžengs tam tikrų linijų. Jis turi elgtis atsakingai ir jausti ribą, kiek jam galima kritikuoti Kremlių, bet, ko gero, jis yra pretendentas į sisteminės opozicijos atstovus, kuriuos mėgsta V.Putinas“, – lrytas.lt sakė politologas.
I.Girkino pranešimas apie planus kandidatuoti prezidento rinkimuose buvo paskelbtas kitą dieną po to, kai Rusijos teismas jo nepaleido iš kardomojo kalinimo. Pranešama, kad už grotų Rusijos ikiteisminio sulaikymo centre jis bus laikomas bent iki rugsėjo 18 d., o jei bus pripažintas kaltu, jam gresia iki penkerių metų laisvės atėmimo ir jam nebus leidžiama dalyvauti rinkimuose.
Tačiau A.Pukšto mano, jog V.Putinui būtų pravartu bent laikinai išlaisvinti I.Girkiną ir leisti jam kandidatuoti – visgi Maskvos statomas rinkiminis spektaklis turi būti nors kiek įtikinamas.
„Esu linkęs manyti, kad tai bus dar vienas sisteminis aktorius, nepaisant to, ar jis tai supranta, ar ne. Gal jau net ir buvo kažkokios derybos su juo. Manau, kad jis gali būti netgi lygtinai paleistas iš kalėjimo, nes V.Putinui vis tiek reikia sukurti rinkiminės kampanijos butaforiją.
Čia visgi nėra Sovietų Sąjungos laikai, kai rinkimuose startuoja vienas kandidatas ir surenka 99 proc. balsų, pavyzdžiui kaip tada, kai Sovietų Sąjungos Komunistų partijos suvažiavimas rinko Leonidą Brežnevą.
Čia vis tiek reikia sukurti visuotinių rinkimų imitaciją, reikia turėti tris, keturis kandidatus, reikia, kad tie kandidatai būtų pasiruošę diskutuoti tarpusavyje, kažkiek kritikuoti V.Putiną ir jo administraciją. Taigi tą butaforiją Kremliui reikia sukurti“, – paaiškino ekspertas.
Politologas atkreipė dėmesį, kad per 2018 m. Rusijos prezidento rinkimus panašų vaidmenį atliko praėjusiais metais iš Rusijos neva nuo sulaikymo pabėgusi ir Lietuvoje viešėjusi bei galiausiai į gimtinę sugrįžusi garsi rusų žurnalistė ir televizijos laidų vedėja Ksenija Sobčiak.
2018 metais K.Sobčiak dalyvavo prezidento rinkimuose Rusijoje ir užėmė ketvirtą vietą, bet opozicijos atstovai aršiai kritikavo jos dalyvavimą, nes jų teigimu, K.Sobčiak kandidatavimas buvo „Kremliaus projektas“, kuriuo siekta suskaldyti liberaliojo sparno elektoratą.
„Per praėjusius rinkimus labai naudingą darbą V.Putinui atliko K.Sobčiak. Ji net dalį inteligentijos, net dalį opozicijos užsienyje suklaidino, kad ji iš tiesų yra ambicinga opozicionierė, nebijanti V.Putino ir t.t. Bet čia viskas buvo labai puikiai iš anksto paruošta, suplanuota ir tos sisteminės opozicijos tradicija Rusijoje yra labai gili.
Faktiškai Borisas Jelcinas buvo pirmasis iš tų, kuris kandidatuodamas antrai kadencijai sukūrė proprezidentinę partiją, pradėjo telkti resursus ir ėmė flirtuoti su kai kuriomis partijomis, bet į valdžią atėjus V.Putinui tie dalykai dar stipriau pajudėjo. V.Putinas vis tiek turi sudaryti bent pusiau padorių rinkimų karkasą.
Ko gero bus įleista ir kažkiek tarptautinių stebėtojų, nes jis turi parodyti, kad tai yra rinkimai ir kad ta kadencija nėra tęsiama automatiškai“, – apie 2024 m. pavasarį vyksiančius Rusijos prezidento rinkimus kalbėjo V.Pukšto.
I.Girkinas išgarsėjo 2014 m., kai vadovavo Kremliaus remiamiems sukilėliams, kovojusiems su Kijevo kariuomene dėl „Donecko liaudies respublikos“ – tarptautinės bendruomenės nepripažįstamo nuo rytų Ukrainos atplėšto regiono.
Be to, 2022 m. Hagos teismas už akių nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos už jo vaidmenį dalyvaujant oro bendrovės „Malaysia Airlines“ reiso MH17 lėktuvo numušime virš rytų Ukrainos 2014 m. liepą, per kurį žuvo visi 298 lėktuve buvę žmonės.
Paklaustas, kuo V.Putinui ateinančiuose prezidento rinkimuose naudinga tokia liūdnai pagarsėjusi asmenybė kaip I.Girkinas, politologas A.Pukšto pažymėjo, kad tai yra gudri ilgamečio Kremliaus šeimininko strategija – tarp išprotėjusių kraštutinių pažiūrų kandidatų atrodyti santūriausiu, labiausiai nuspėjamu.
„Jis yra labai naudingas V.Putinui. Jau savaime V.Putinui yra gerai, kad yra kažkokia opozicija, kad jis ne vienas dalyvauja rinkimuose. Ir tuo pačiu metu jis parodo, kad yra žymiai labiau kraštutinių pažiūrų kandidatų už jį.
Daug kur Vakaruose iki karo ir vyravo tokia nuomonė, kad jeigu ne V.Putinas, tai ateis dar baisesnis, kad V.Putinas yra tas, su kuriuo dar galima tartis, su kuriuo galima išvengti blogiausio. Tad jis parodys, kad už jo dešiniau yra dar labiau autoritarinių, antidemokratinių lyderių. Ir tada V.Putino pozicija tampa labiau centristinė“, – aiškino ekspertas ir priminė daugiau pavyzdžių iš ne itin tolimos praeities:
„Jei pažiūrėtume į ankstesnius rinkimus, turėkime omenyje, kad juose visada būdavo Vladimiras Žirinovskis (2022 m. balandį miręs Rusijos liberaldemokratų partijos steigėjas, politikas pagarsėjęs ultranacionalizmu ir antivakarietiškomis pažiūromis –aut.past.). Dabar ko gero dalyvaus kitas Rusijos liberaldemokratų partijos vadovas, bet gal jis nebus toks kraštutinis kaip V.Žirnovskis; greičiausiai bus ir komunistų partijos atstovas; anksčiau buvo ir toks Sergejus Udalcovas, veikėjas su tokia labai probolševikine programa.
Taigi tų kraštutinių veikėjų fone V.Putinas pradeda atrodyti kaip toks pakankamai racionalus veikėjas, kad jis sugeba surasti kompromisą ir kad iš visų tų blogybių jis yra mažiausia blogybė – prognozuojama, pakankamai adekvati, nes yra blogesnių ir šlykštesnių pasirinkimų.“
Tad I.Girkino kandidatūra veikiausiai išeis tik į naudą ateinantį pavasarį Rusijoje didžiausią teatro numerį per pastaruosius šešis metus rengiančiam Rusijos lyderiui V.Putinui, o paties naujojo kandidato lemtis, anot A.Pukšto, priklausys nuo to, kurioje vietoje jis nubrėš liniją, kritikuodamas esamą valdžią ir karinę vadovybę.
„Šiame fone V.Putinas pasirodo kaip pakankamai švelni, racionali figūra. Galiausiai jis vis dar susitikinėja su diplomatais, su kai kurių šalių lyderiais, tad, mano galva, I.Girkinas čia yra labai naudingas V.Putinui, su sąlyga, kad jis supras, jog negali be galo kritikuoti V.Putino.
Greičiausiai jis turi ir kažkokios pavojingos V.Putinui informacijos dėl Donecko ir Luhansko „respublikų“ finansavimo ir koordinavimo. Tad jeigu jis supras, kad ne viską galimą kalbėti viešai, jis gali labai stipriai pasitarnauti V.Putino labui. Priešingu atveju vieną dieną jis tiesiog bus rastas negyvas kalėjimo kameroje“, – padarė išvadą politologas.
