„Luna-25“ startavo rugpjūčio 11 dieną iš „Vostočnyj“ kosmodromo Amūro srityje Tolimuosiuose Rytuose. Minkštasis nusileidimas Mėnulio pietiniame ašigalyje turėjo įvykti rugpjūčio 21 d.
Tai buvo pirmoji posovietinės Rusijos istorijoje ekspedicija į Žemės palydovą prasidėjus naujoms „Mėnulio lenktynėms“, kuriose dalyvauja kelios šalys.
Pagal skrydžio programą, rugpjūčio 19 d. į „Luna-25“ buvo numatyta pasiųsti impulsą pradėti formuoti elipsinę orbitą nutūpimui Mėnulyje. Bet ryšys su erdvėlaiviu nutrūko. Dvi dienas vykdytos paieškos buvo bevaisės.
Rusijos kosmoso agentūra „Roskosmos“ pranešė, kad, pereinant į kitą orbitą rengtis nusileidimui, „Luna-25“ susidarė avarinė situacija, dėl kurios erdvėlaivis negalėjo atlikti manevro pagal nustatytus parametrus. Aparatas įėjo į neapskaičiuotą orbitą ir galiausiai trenkėsi į Mėnulį.
Nusileidimo iššūkiai
„Luna-25“ stotis svėrė 1,8 tonos, o pats mėnuleigis su moksline įranga – 31 kg, atsidūręs Mėnulio paviršiuje jis turėjo būti valdomas iš Žemės.
Pagrindinis misijos tikslas atrodė ne itin ambicingas – nuskristi iki Mėnulio, atlikti minkštą nusileidimą ir po to metus ten dirbti. Be to, stotyje turėjo būti atlikta nemažai mokslinių eksperimentų, pavyzdžiui, siekiant nustatyti, ar Žemės palydove yra vandens.
Vis dėlto pagrindinė užduotis – pasirengti kitų mėnuleigių nusileidimui ateityje.
Atrodytų, kad Rusija, save vadinanti SSRS teisių perėmėja ir kosmoso srityje, turėtų būti įgijusi didelę minkštųjų nusileidimų Mėnulyje patirtį.
Bet pažvelgus į pastarųjų metų Mėnulio tyrimų istoriją tampa aišku, kad vien sklandžiai nutūpti yra ne tokia jau paprasta užduotis.
Pavyzdžiui, 2023-iųjų balandžio pabaigoje nepavyko pirmoji privačios bendrovės surengta Mėnulio misija. Likus kelioms minutėms iki suplanuoto nusileidimo nutrūko ryšys su moduliu „Hakuto-R“, kurį į kosmosą buvo pakėlusi Japonijos bendrovė „iSpace“.
2019 m. Indijos stoties „Chandrayaan-2“ nusileidimo modulis taip pat nustojo siųsti duomenis likus kelioms sekundėms iki paliečiant Mėnulio paviršių. Jis turėjo tūpti netoli Pietų ašigalio – maždaug ten, kur planavo ir rusų „Luna-25“.
Tais pačiais metais Izraelio mėnuleigis „Beresheet“ nusileidimo metu irgi sudužo.
Tiesa, 2020-aisiais Kinijos stotis „Chang’e-5“ su sugrįžimo moduliu nusileido Audrų vandenyne matomoje Mėnulio pusėje.
Aparatas surinko grunto mėginius ir pristatė juos į Žemę.
Rusijos kosmoso politikos instituto vadovas Ivanas Moisejevas BBC sakė, jog nusileidimą komplikuoja tai, kad iš Žemės neįmanoma nustatyti Mėnulio paviršiaus kokybės tame taške, kur tūps mėnuleigis: „Avarijos paprastai būna susijusios su paties proceso planavimu ir programavimu. Ir ankstesnes nesėkmes nulemdavo tai, kad reljefas buvo nežinomas: tarkime, jei stoties viena pusė nusileidžia ant didelio akmens, kraterio ar ko nors panašaus, – viskas, misija nepavyko.“
„Roskosmos“ vadovas Jurijus Borisovas buvo užsiminęs, jog „Luna-25“ ekspedicijos sėkmės tikimybė – 70 proc. Šį modulį sukūrusi Rusijos raketų ir kosmoso pramonės įmonė – Lavočkino mokslo ir gamybinis susivienijimas – liepą 80 proc. garantavo, kad misija pavyks. Tiesa, nemažai kitų ekspertų sėkmės tikimybę vertino tik 50 proc.
„Jei nusileis, vadinasi, labai pasisekė“, – dar prieš pakylant „Luna-25“ pranašavo Kosmoso politikos instituto vadovas I.Moisejevas.
Kelia didelius tikslus
Naujoji Rusijos Mėnulio misija buvo pavadinta „Luna-25“ siekiant parodyti sovietų programos tęstinumą: pastaroji ekspedicija į Mėnulį vadinosi „Luna-24“ ir tada, 1976 metų rugpjūtį, baigėsi sėkmingai.
Tąsyk pavyko minkštai nusileisti, paimti grunto ir sugrįžimo moduliu pargabenti jį į Žemę. Tačiau nuo to laiko praėjo 47 metai ir technologijos pasikeitė. Taigi naują misiją reikėjo rengti nuo nulio.
Dabar, be mokslinių užduočių, susijusių su Mėnulio grunto tyrimais, turėjo būti išžvalgyta teritorija, kad vėliau galėtų nusileisti nauji erdvėlaiviai.
Kitaip tariant, „Luna-25“ faktiškai buvo modulis, skirtas nusileidimo technologijoms tobulinti ir vietovei tirti, kad galėtų nusileisti sudėtingesni aparatai.
2018 m. patvirtintą Rusijos Mėnulio programą sudaro trys etapai, pavadinti „Išsiveržimu“, „Forpostu“ ir „Baze“.
Iš pradžių buvo numatyta, kad per pirmąjį etapą 2021–2025 m. Mėnulį tyrinės automatiniai aparatai, 2025–2035 m. į Žemės palydovą suplanuoti pilotuojamų erdvėlaivių skrydžiai, įskaitant nusileidimus, o po 2035 metų Rusija ketino Mėnulyje pastatyti bazę, kurioje galėtų lankytis žmonių ekspedicijos.
2021 m. paaiškėjo, kad Rusija drauge su Kinija užsibrėžė Mėnulyje įkurdinti nuolatinę negyvenamą stotį. Nežinia, kaip ji buvo susijusi su rusų Mėnulio tyrinėjimo programa, bet pirmasis etapas – „Išsiveržimas“ – tam neprieštaravo.
Pirmame Rusijos Mėnulio programos etape, kuris turėjo būti baigtas iki 2025 m., numatyta į Mėnulį paleisti tris tyrimų aparatus – „Luna-25“, „Luna-26“ ir „Luna-27“. Šios ekspedicijos turėjo prisidėti įgyvendinant nuolatinės stoties projektą.
Kinija savo ruožtu įsipareigojo dalyvauti projekte paleisdama tris aparatus, įskaitant 2019 m. Mėnulyje nutūpusį „Chang’e-4“, vėliau – „Chang’e-6“ ir „Chang’e-7“.
Tiesa, pirmajame etape Kinija ir Rusija dirba atskirai – kiekviena ėmė konstruoti nuosavus erdvėlaivius gerokai anksčiau, negu buvo suformuluota nuolatinės stoties Mėnulyje idėja.
Tad misijas abi šalys vykdo pagal savąsias programas, bendra jose – tik keitimasis duomenimis.
Todėl sunku vertinti „Luna-25“ kaip tarptautinio projekto dalį – ji iš pradžių buvo sukurta Rusijos programai.
Nuo Marso nusigręžė
„Luna-25“ nuo pat pradžių susidūrė su techninėmis ir finansinėmis problemomis.
Projekto „Luna-Glob“, kaip tada vadinosi stotis, darbai prasidėjo dar 2005 metais.
Šis aparatas buvo kuriamas ant „Phobos-Grunt“ platformos – ambicingo „Roskosmos“ projekto, kuris numatė nusileisti Marso palydove Fobe, paimti grunto mėginių ir grįžti į Žemę.
Tačiau „marsiečių“ ekspedicija baigėsi nesėkme: 2011 m. po starto neįsijungė erdvėlaivio varomoji sistema ir jis nukrito į Ramųjį vandenyną.
Po šios avarijos „Luna-Glob“ programa buvo persvarstyta. Perdarius modulį jis buvo pervadintas į „Luna-25“.
Bet projekto nelaimės nesibaigė. Startas nuolat buvo atidėliojamas: iš pradžių „Luna-25“ planuota paleisti 2014-aisiais, tačiau iš tiesų pavyko 9 metais vėliau.
Kosmoso politikos instituto vadovo I.Moisejevo manymu, taip atsitiko dėl prasto darbų organizavimo: „Viena vertus, finansavimo trūkumas: pinigai skiriami dalimis, ištempiami per ilgą laikotarpį ir bendra programos kaina auga. Dėmesio trūkumas, atsarginių variantų stygius. Akivaizdu, kad neskiriama pakankamai dėmesio, todėl taip nusikelia terminai ir toks prastas technikos patikimumas.“
Kūrė naują raketą
Raketos, kurias Rusija ketino paleisti per pirmąjį Mėnulio programos etapą, pradėtos kurti dar prieš ją patvirtinant.
Kitas etapas su pilotuojamais kosminiais laivais ir supersunkiąja raketa turėtų būti aktyviai plėtojamas dabar, bet kilo sunkumų. Finansavimas skiriamas iš 2015-ųjų pabaigoje patvirtintos dešimtmetės Rusijos federalinės kosmoso programos, nes jau tada buvo kuriamas Mėnulio užkariavimo projektas.
Brangiausia programos dalis buvo supersunkiosios klasės raketa. Iš pradžių planuota, kad jos prireiks antrajame etape, kai numatyta žmonių misija į Mėnulį.
Tuometis „Roskosmos“ vadovas Igoris Komarovas teigė nematąs prasmės kurti supersunkiąją raketą, nes jos paleidimo kaina būtų per didelė – siektų apie milijardą eurų.
2016 m. „Roskosmos“ vadovo pirmasis pavaduotojas Aleksandras Ivanovas apskaičiavo, kad tokios raketos konstravimo ir gamybos programa kainuos apie 1,5 trilijono rublių (14,6 mlrd. eurų) – daugiau nei Federalinės kosmoso programos 10 metų biudžetas, kuris siekė 1,4 trln. rublių (13,6 mlrd. eurų).
Dmitrijus Rogozinas, perėmęs „Roskosmos“ vadovo pareigas po I.Komarovo, pritarė supersunkiosios raketos ir pilotuojamo erdvėlaivio kūrimui. Kaip jis pats aiškino 2019 m., viskas galėtų kainuoti ne daugiau nei 6,8–7,3 mlrd. eurų.
Gal tai buvo padaryta nurodžius Vladimirui Putinui, kuris 2017 m. gegužę iškėlė užduotį paspartinti naujos raketos kūrimą?
Vis dėlto 2021 m. vasarį supersunkiosios raketos „Jenisej“ projektas buvo pristabdytas „dėl techninių priežasčių“. Bet tai neturėjo jokios įtakos aparatų, kuriuos Rusija suplanavo siųsti į Mėnulį per pirmąjį programos etapą, likimui – juos į orbitą išves „Sojuz“ serijos raketos.
Pinigus ėmė ryti karas
2022-ųjų vasario mėnesį, praėjus metams po projekto „Jenisej“ pristabdymo, Rusija pradėjo plataus masto įsiveržimą į Ukrainą.
Tai jau turėjo įtakos Federalinės kosmoso programos finansavimui ir prioritetams.
Įsivėlusi į didelį karą su kaimynine valstybe Rusija susidūrė su palydovų trūkumu. Apie tai buvo kalbama likus metams iki agresijos pradžios.
2021 m. vasario 15 d. Rusijos Federacijos Tarybai parodytame pristatyme teigta, kad tuo metu Rusija neturėjo nė vieno komercinio nuotolinio Žemės stebėjimo palydovo, o JAV turėjo apie 240.
Ekstremaliose situacijose Rusija gali naudotis 12 nuotolinio stebėjimo aparatų, kurie visi yra valstybiniai.
JAV vyriausybės struktūroms prieinami daugiau nei 270 valstybinių ir komercinių palydovų.
Dabartinis „Roskosmos“ vadovas Jurijus Borisovas, kuris pareigas pradėjo eiti pernai liepą pakeitęs D.Rogoziną, šių metų vasario 10-ąją sakė: „Su tokiu skaičiumi palydovų, kuriuos dabar turime orbitoje, mes negalime visapusiškai aprūpinti šalies kosminėmis paslaugomis – ryšių, navigacijos, nuotolinio Žemės stebėjimo.“
Šiais palydovais gali naudotis ir civilinės organizacijos, ir kariuomenė, nes duomenyse apie Žemės paviršių gali būti, pavyzdžiui, informacijos apie karinius objektus. Ryšiai ir navigacija taip pat labai reikalingi armijai.
Atsižvelgiant į šią problemą 2022 m. Federalinė kosmoso programa buvo persvarstyta. Prieš palikdamas „Roskosmos“ vadovo postą D.Rogozinas spėjo patvirtinti naują planą, kuriame, anot jo, prioritetas skirtas palydovų grupuotei.
Rusijos vyriausybei pateiktame Federalinės kosmoso programos dešimtmečio projekte nuo 2025 m. taip pat numatoma plėtoti antrąjį Mėnulio programos etapą su nuolatine stotimi, supersunkiąja raketa ir kosminiu laivu.
Pasak J.Borisovo, problemų dėl „Luna-25“ misijos įvykdymo jau 2023 m. vasarį nekilo, nes techniškai šis aparatas tuo metu jau buvo parengtas. „Roskosmos“ vadovas aiškino, kad kiti startai pagal programą – „Luna-26“, „Luna-27“ ir „Luna-28“ – įvyks.
Tačiau apie būsimos Rusijos ir Kinijos stoties ateitį J.Borisovas kalbėjo ne taip užtikrintai: „Išsamiai aptarsime Rusijos vaidmenį ir vietą bendroje programoje, kad būtume oriai atstovaujami, o ne tik būtume šalimi, kuri pasidalys savo įdirbiu ir sukaupta kompetencija.“
O kaip bus dėl tolesnio Mėnulio programos finansavimo, kol kas sunku pasakyti.
Rusija kariauja didelį karą, kuriam reikia išleisti daug pinigų.
O dabartinės kosmoso programos vykdymui suplanuotos lėšos jau mažinamos.
2022 metams Mėnulio programai buvo numatyta 110,8 mlrd. rublių (1,08 mlrd. eurų), tačiau realus finansavimas sumenko iki 75,2 mlrd. rublių (732 mln. eurų).
Indijos erdvėlaivis sėkmingai nusileido
Indijos erdvėlaivis „Chandrayaan-3“ (nuotr.) praėjusį trečiadienį sėkmingai nutūpė Mėnulyje netoli pietinio ašigalio. Per visas ankstesnes misijas kosminiai aparatai leisdavosi greta pusiaujo, o iki šiol tik buvusiai SSRS, JAV ir Kinijai buvo pavykę sklandžiai pasiekti Mėnulio paviršių.
Prieš beveik šešias savaites pakilęs „Chandrayaan-3“, kurio pavadinimas sanskrito kalba reiškia „Mėnulio vežimas“, atgabeno Saulės energija varomą mėnuleigį „Pragyan“. Jis dvi savaites tyrinės Žemės palydovo paviršių, siųs nuotraukas ir mokslinius duomenis.
2014 m. Indija tapo pirmąja Azijos šalimi, iškėlusia palydovą į orbitą aplink Marsą, o kitais metais planuoja paleisti trijų dienų pilotuojamą misiją aplink Žemės orbitą.
Parengta pagal BBC inf.
