Kraupi aukso kaina: kraujas ten pigesnis už vandenį, už atsisakymą dirbti – grasinimai mirtimi

Naujos tarptautinių žmogaus teisių organizacijų ataskaitos atskleidžia šiurpių faktų apie šį verslą, vadinamą kruvinu Nicolaso Maduro režimo auksu.

Venesueloje yra 8 proc. visų tropinių Amazonės miškų, kurie kasmet sugeria milijonus tonų anglies dioksido ir kol kas gelbėjo visą planetą nuo pražūtingų pasaulinės klimato kaitos padarinių.

Drėgnieji pusiaujo miškai užima apie 60 procentų pietinės šalies dalies, daugiausia Amazonės valstijoje.

Būtent šios žemės Venesueloje tapo pagrindine nelegalios aukso gavybos vieta.

Venesuelos nusikaltėlių grupuotės ir specialiosios tarnybos, dažnai kovojančios tarpusavyje, o kartais sudarančios sąjungas, bei radikalios ginkluotos grupuotės iš kaimyninės Kolumbijos yra perėmusios tauriųjų metalų gavybos Venesueloje kontrolę.

Padėtis tokia kritiška, kad kelia grėsmę vietos indėnų tautų ir Amazonės atogrąžų miškų ekosistemos egzistavimui.

Dabartinio Venesuelos prezidento N.Maduro aplinkos ir įvairių kriminalinių bei teroristinių organizacijų dėmesys pastarąjį dešimtmetį sutelktas į dvi pietines šalies valstijas Orinoko upės baseine – Bolivaro ir Amazonės, kuriose gausu tokių naudingųjų iškasenų kaip auksas, deimantai ir dar brangesnis koltanas – pastarasis naudojamas kiekviename pasaulyje pagamintame išmaniajame telefone.

Tai unikalus gamtos regionas, kuriame gyvena 16 mažų indėnų tautų, taip pat 850 rūšių paukščių, beveik 260 rūšių žinduolių ir daugiau kaip 400 rūšių varliagyvių ir roplių.

2016-aisiais N.Maduro vyriausybė Venesuelos pietryčiuose pradėjo įgyvendinti milžinišką projektą „Arco Minero del Orinoco“ („Orinoko baseino kalnakasybos arka“), turintį įtakos daugiau kaip 112 tūkst. kv. km indėnų žemių – 12 procentų visos valstijos teritorijos, įskaitant vietos gyventojų šventąsias vietas ir nacionalinius gamtos parkus.

Šis planas pradėtas rengti dar 2011 m., kai Venesuelą valdė Hugo Chavezas.

Prasidedant COVID-19 pandemijai, o ypač jos metu šių teritorijų nebekontroliavo netgi pati Venesuelos vyriausybė – jas valdė arba atviri nusikaltėliai, arba įvairūs susivienijimai, kriminalinę veiklą dangstantys politiniais šūkiais.

Vietiniai Venesuelos indėnai, kurių šalyje liko vos 2 proc., bergždžiai stengiasi ginti savo žemes nuo šios invazijos, o N.Maduro režimo šalininkai verčia juos dirbti šachtose griebdamiesi žiauraus smurto ir bauginimų.

2016–2021 m. Venesueloje išnyko daugiau kaip 1,4 mln. hektarų pusiaujo miškų – didžioji dalis dėl aukso, deimantų ir kitų brangiųjų medžiagų kasybos valstybinėje žemėje tos pačios „Orinoko arkos“ apylinkėse.

Ypač didelį susirūpinimą kelia naujos JAV nevyriausybinių organizacijų ataskaitos, kuriose atskleidžiama, kaip Venesuelos Japakanos nacionaliniame parke banditų ir valstybinių kasybos įmonių veikla naikina ir paverčia pliku šventąjį čiabuvių kalną. Barbariškai teršiamos visos aplinkinės upės ir upeliai.

Karakaso režimas formaliai įsipareigojo saugoti Japakanos nacionalinį parką nuo bet kokios naudingųjų iškasenų gavybos.

Bet valdžiai oponuojančios civilinės aplinkosaugos organizacijos „SOS Orinoco“ ir Vašingtone įsikūrusios grupės Amazonės apsaugos asociacijos palydovinės nuotraukos neseniai atskleidė, kad čia yra mažiausiai 8500 kasybos stovyklų ir įrangos.

„Jie pavertė mūsų kalną dykuma. Ten niekada neaugs joks medis“, – laikraščiui „Washington Post“ sakė vienas buvęs kalnakasys.

Japakanos kalne ne tiktai vešėjo medžiai, bet ir buvo daugybė nykstančių gyvūnų rūšių bei retų augalų, kurie, ekologų nuomone, dabar tikriausiai prarasti visiems laikams.

Maždaug nuo 2016-ųjų vietos vyrus pradėta masiškai versti dirbti aukso kasyklose, už atsisakymą grasinama nužudyti ne tik juos pačius, bet ir visus jų šeimos narius.

2022 m. liepą Amazonės valstijos sostinėje buvo nušautas vietos aktyvistų lyderis Virgilio Trujillo Aranas, kuris priešinosi ginkluotoms grupuotėms, kontroliuojančioms nelegalią kasybą, ir pasisakė už džiunglių išsaugojimą.

„Dėl ginkluotų nevalstybinių subjektų ir nusikalstamų grupuočių buvimo Venesueloje, ypač pasienyje su Kolumbija, kalnakasybos regionuose ir miestų centruose, smurtas vėl išaugo, – praėjusiais metais sakė Jungtinių Tautų vyriausioji žmogaus teisių komisarė Michelle Bachelet. – Raginu valdžios institucijas tirti visus pranešimus apie žmogaus teisių pažeidimus ir piktnaudžiavimus, ypatingą dėmesį skiriant vietinių tautų teisėms.“

Tuo metu pasaulio rinkose už vieną gramą aukso iš Venesuelos šiandien mokama vos 70–90 JAV dolerių (63–80 eurų).

Organizacija „Human Rights Watch“ (HRW) kelerius metus rinko Venesuelos aukso kasėjų ir kalnakasių miestelių Bolivaro bei Amazonės valstijose gyventojų liudijimus.

HRW ataskaitose rašoma, kad, pavyzdžiui, daugelį kasyklų Bolivaro valstijoje visiškai kontroliuoja Venesuelos kriminaliniai sindikatai, susiję su slaptąja policija SEBIN, arba Kolumbijos kairieji sukilėliai iš nenusiginklavusio Kolumbijos revoliucinių ginkluotųjų pajėgų (FARC) sparno ir Nacionalinio išsivadavimo armijos (ELN).

Valdininkai, SEBIN pareigūnai, N.Maduro Bolivaro gvardija, Kolumbijos teroristai, įvairios privačios ir pusiau privačios įmonės, susijusios su oficialiuoju Karakasu ir tarptautine narkotikų mafija, verčia kalnakasius atiduoti jiems beveik visą išgautą auksą.

Kone visų šio regiono miestų ir kaimų gyventojai, nepriklausomai nuo užsiėmimo, kad jų neliestų, turi atsilyginti ginkluotoms grupuotėms brangiuoju metalu. Vietos ir užsienio banditai gąsdina žmones reikalaudami laikytis jų nustatytų taisyklių.

Anot liudininkų, išdrįsusių duoti interviu HRW ataskaitos autoriams, nusikalstamų gaujų nariai dažnai apkaltina šachtininkus ir niekuo dėtus piliečius vagystėmis, siaubingai kankina ir žiauriai žudo.

Sykį, kai kalnakasiai pietavo, iš vieno jų kažkas pavogė telefoną. Vietos kasyklą valdančios grupuotės smogikai dėl to apkaltino darbininką, kuris ilgai juos erzino savo pernelyg savarankišku elgesiu. Anot liudininkų, banditai užkimšo nelaimėliui burną ir mačete nukirto ranką. Paskui žmogus buvo įgrūstas į automobilį ir nuo to laiko apie jį nieko nežinoma.

Po savaitės į kasyklą atvykusi dingusio vyro šeima paprašė padėti jį surasti, bet iš baimės niekas iš liudininkų nenorėjo su jais kalbėtis. Išvykus žuvusiojo artimiesiems kovotojai klausinėjo visų kalnakasių, ką šie papasakojo, ir grasino: „Jei prasitarsite ką nors, kas mums pakenks, jūs taip pat dingsite.“

Maždaug po mėnesio mergina, taip pat aukso plovėja, iš kito kovotojo, savo buvusio meilužio, paėmė kelis gramus tauriojo metalo, kad sumokėtų už maistą savo motinai.

Banditai ją sučiupo, pririšo prie medžio, grandininiu pjūklu nupjovė galvą, o paskui visų kaimo gyventojų akivaizdoje supjaustė kūną į kelias dalis.

Anot vietinių, prieš nubausdami tuos, kurie pažeidžia jų nustatytas taisykles, gaujų nariai priverčia juos eiti gatvėmis su užrašu ant krūtinės „Mirsiu už tai, ką pavogiau“.

Liudininkas sakė matęs, kaip vienos aukso kasybos bendrovės pasamdyti banditai suėmė ir nuvedė gilyn į mišką vyriškį, apkaltintą direktoriaus įžeidimu. Jis girdėjo grandininio pjūklo skleidžiamą garsą, šauksmus ir daugiau to žmogaus neregėjo.

17-metis jaunuolis matė, kaip banditai aukso vagyste apkaltintam kalnakasiui pjovė pirštą po piršto, o paskui nurėžė ir plaštakas kitų darbininkų akivaizdoje, kad visi matytų.

Dar vienas vyras pasakojo, jog kitas 17-metis vaikinas buvo surištas taip, kad jo rankos buvo sudėtos ant krūtinės, lyg jis melstųsi, ir 7 kartus iššauta jam į riešus. Tuomet nusikaltėliai paliepė: „O dabar bėk, kol tave pasivysime ir pribaigsime.“

Darbas Venesuelos aukso kasyklose ir šachtose labai pavojingas gyvybei bei sveikatai ir dėl medicininių priežasčių.

Aukso rūdai valyti naudojami dideli kiekiai nuodingo gyvsidabrio, tačiau nesiimama jokių saugos priemonių, nors tokia technologija Venesueloje yra oficialiai uždrausta.

Netgi nedaug gyvsidabrio gali sukelti rimtą nervų, virškinimo ir imuninės sistemų apnuodijimą, taip pat pakenkti plaučiams, inkstams, odai ir akims.

„Tai krauju išgautas auksas“, – sako Venesuelos pilietiniai aktyvistai.

Kraujas Venesueloje, matyt, iš tiesų tampa pigesnis už vandenį.

Vietos opozicinės organizacijos „Medicos por la Salud“ („Gydytojai už sveikatą“) duomenimis, politinė ir ekonominė šalies krizė toliau gilėja. Dėl to, be kita ko, beveik žlugo sveikatos priežiūros sistema: 2022 m. 78 proc. Venesuelos ligoninių neturėjo net elementarios prieigos prie švaraus vandens.