Rytų Europos studijų centro ekspertas Adam Roževič „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ pabrėžė, jog šio konflikto pradžią lėmė keletas aspektų.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad Marcinas Przydaczas, vienas iš vyriausybės atstovų sudalyvavo radijo laidoje, kurios tikslas buvo aptarti grūdų embargą, kurį Lenkija taiko Ukrainai. Per tą laidą tas atstovas užsiminė, kad Ukraina galėtų būti truputėlį labiau dėkingesnė Lenkijai už visą pagalbą ir tas būtent dėkingumo aspektas manau, yra šioje istorijoje labai svarbus ir opus. Aišku, viso to konflikto pagrindinės priežastys ir yra būtent grūdų klausimas, kadangi mes žinome, kad visai neseniai premjeras M.Morawieckis liepos pabaigoje užsiminė, kad Lenkija ketina tęsti embargą ir po rugsėjo 15 dienos, nes buvo susitarimas su Europos sąjunga, kad iki rugsėjo 15 tas grūdų embargas yra galimas, bet po to jau reikėtų būtent atsisakyti tos idėjos.
Na, ir reikia dar pažymėti, kad būtent M.Morawieckio žodžiai buvo pasakyti tą pačią dieną, kai rusai atšaukė savo susitarimą dėl grūdų transportavimo per Juodąją jūrą ir tai buvo tikrai toks signalas, kuris labai nepatiko ukrainiečiams, nes ukrainiečiai tikrai tikėjosi, kad jau greitu metu grūdų eksportas vyks ir per Lenkiją, ir per kitas kaimynines šalis“ , – kalbėjo A.Roževič.
Vis dėlto, kaip pabrėžė A. Roževič, konfliktą iššaukė ne tik grūdų eksporto lygmuo.
„Aš manau, kad pirmiausia per grūdus, bet ir per tą dėkingumą. Lenkai tikrai labai didžiuojasi, kad tai yra viena iš tų tokių lyderiaujančių valstybių, kalbant apie visokeriopą pagalbą Ukrainai, bet ukrainiečiai irgi turi tam tikrą tokį skepsį dėl to dėkingumo“, – tikino ekspertas.
Privalu pabrėžti, jog tai yra emocionalus klausimas, ties kuriuo yra išsiskiriantys požiūriai. Viena pusė prašo didesnės padėkos, tačiau kita atkerta, kad mes ir taip jau jus giname, todėl šie požiūriai, matyt, susikirto.
Istorinis dėmuo
Kovo 11 akto atkūrimo signataras ir ambasadorius Vytautas Plečkaitis patikino, jog konflikte slypi ir gilesnės, istorinės priežastys bei tai, jog ilga karo trukmė alina nepailstantį lenkų visuomenės palaikymą.
„Aš manyčiau, kad čia ir gilesnių priežasčių yra, apie tai rašo ir lenkų spauda. Pasižiūrėjau, ką rašo lenkų „Gazeta Wyborcza“ portalas, tai jis atkreipė dėmesį į tai, kad keičiasi lenkų visuomenės nuomonė apie pagalbą Ukrainai. Varšuvos universitetas padarė sociologinius tyrimus ir aiškiai matosi, kad tos simpatijos, kurios buvo anksčiau jos keičiasi ir keičiasi į neigiamą pusę“, – nurodė V. Plečkaitis.
Ambasadoriaus teigimu, nepaisant to, kad buvo pasiekti susitarimai ir gražūs gestai dėl praeities Voluinės įvykių, lenkų galvose šie istoriniai įvykiai paliko skaudžius prisiminimus.
„Tokie susitarimai, arba tų simpatijų parodymas, vienkartinis, žinoma, negali iš esmės pakeisti to nusistatymo, kuris yra giliai pas lenkus, kurie vienais duomenimis neteko iki 100 tūkst. žmonių 1942–1943 metais. Buvo išskersti ištisi lenkų kaimai“, – pasakojo signataras.
Jam antrino ir Rytų Europos studijų centro ekspertas A. Roževič: „Tai tikrai yra vienas iš tų pagrindinių klausimų istorinės atminties, kuris tikrai turi labai didelę įtaką Lenkijos ir Ukrainos santykiams, ir mes matėme, kaip stipriai prezidentas V. Zelenskis bando laviruoti šiuo klausimu. Jis yra visiškai kitoks nei, pavyzdžiui, buvęs prezidentas P. Porošenko, kuris turi stiprią nacionalistinę retoriką šiuo klausimu ir tikrai buvo ne vienas konfliktas su Lenkija būtent dėl Voluinės klausimo. V.Zelenskis šiuo atveju labai stengiasi parodyti, kad jis yra atviras ir jis yra atviras dialogui nuo aukščiausio lygmens, baigiant iki istorinių komisijų dėl kapų ir taip toliau.“
Lenkijos politikos ekspertas išskyrė ir visame žemyne juntamą karo nuovargio aspektą.
„Tikrai jaučiasi, kad yra nuovargis ir jis geriausiai yra matomas ir per tą patį būtent grūdų klausimą, nes mes matėme, kaip būtent pirmomis savaitėmis, koks buvo stiprus palaikymas. Tačiau praėjus praktiškai daugiau nei pusantrų metų, nėra abejonių, kad tiek ir piliečiai, tiek ir politikai jau yra pavargę. Tas būtent emocinis toks aštrus kampas šito konflikto ir parodo, kad net mažiausia kibirkštis gali sukelti gana rimtą diplomatinį apsižodžiavimą“, – dėstė A. Roževič.
Konflikto rimtumas
Paklaustas apie ambasadoriaus iškvietimo svarbą tarptautiniame lygmenyje, V. Plečkaitis sutiko, jog tai tarsi indikatorius, signalizuojantis ne itin stabilius tarpvalstybinius santykius, tačiau patvirtino, jog tai dar nėra kritinė riba.
„Na taip, iš tikrųjų ambasadoriaus iškvietimas pasiaiškinti jau yra toks ženklas, kad ne viskas yra gerai tarp tų šalių, bet tai nėra dar kraštutinis toks atvejis, neatšaukiamas joks ambasadorius, nepaskelbiama nota.
Aš dar norėčiau atkreipti dėmesį, į kurį atkreipė Varšuvos universiteto mokslininkai, kad daugumos lenkų simpatijas pakeitė ukrainiečių baimė. Kai klausiama, kodėl jūs bijote ukrainiečių? Tai atsakymas yra toks: nes yra skirtingos kultūros. Taigi, lenkai, gana didelė valstybė, vis tiktai galvoja apie tai, kad 1 mln. 200 tūkst. emigrantų invazija į Lenkiją turės įtakos ir lenkų kultūriniam identitetui. Jau nekalbu apie tai, pavyzdžiui, kas atsitiktų Lietuvoje“, – kalbėjo V. Plečkaitis.
Ambasadorius taip pat sutiko su tuo, jog Lenkija pakankamai aiškiai rodo, kad jie gina savo nacionalinius interesus, bent jau ūkininkų interesus.
„Kiti nedrįsta to pasakyti, bet tą sako ir Amerikos prezidentai, ir kitų šalių lyderiai. Tiktai Lietuva čia kažkaip labai kuklinasi šito klausimo. Aišku, kad savos valstybės interesai yra aukščiau visko, ar jie tą skelbia, ar neskelbia. Aš manau, kad Lietuvos interesai yra pirmiausia. Nors šitą frazę paleido D.Trumpas, bet ji aktuali visiems. Lenkijai ypač aktualu tai parodyti savo valstiečiams, juk 40 proc. gyventojų gyvena iš žemės ūkio, tai jų balsas yra labai svarbus ir todėl šitas, ko gero, naratyvas dar labiau skambės prieš artėjančius rinkimus“, – tvirtino ambasadorius.
Konfliktas bus užglaistytas
Apžvelgdamas tolimesnes šio konflikto atomazgas A.Roževič tikino, jog rizikos yra tiek Ukrainos, tiek Lenkijos pusėje, ypatingai žvelgiant į įvairias šių šalių reakcijas.
„Reakcijos tikrai buvo labai karštos. Mes matėme, kad iš ukrainiečių pusės buvo siunčiami keisti signalai. Ir kiti politikai aštriai sureagavo. Man atrodo, kad tai yra tam tikras jau būtent ukrainiečių diplomatijos ir ukrainiečių komunikacijos tęsinys, nes per karą mes matėme tikrai labai karštus tokius pasisakymus iš Ukrainos. Iš vienos pusės tikrai galima suprasti, nes tai yra valstybė kuri ginasi ir kuri veikia karo sąlygomis. Mums galbūt yra sunku tai suprasti, bet ukrainiečiai tai išgyvena kiekvieną dieną jau pusantrų metų“, – Kijevo retoriką komentavo ekspertas.
Kylant pavojui, jog vieni iš artimiausių sąjungininkų, artėjant rinkimams, karo fone gali susipykti, V. Plečkaitis atviravo tikintis, kad ši įtampa bus užglaistoma.
„Aš manau, kad po truputį bus užglaistoma šita įtampa, vis tiktai svarbus partneris. Tačiau ateityje Lenkija ir Ukraina ne kartą tarpusavyje, matyt, susikirs. Abi didelės valstybės, abi pakankamai ginkluotos, Lenkija kur kas turtingesnė, – lygino ambasadorius. - Ateityje tai yra užprogramuota, nors jos ir bus Europos sąjungos sudėtyje ir NATO sudėtyje, bet dabar matome, kad iš tikrųjų buvimas aljansuose dar nebūtinai iš karto pagerina santykius su valstybėmis, pavyzdžiui, Turkija su Rusija prekiauja, nepaiso sankcijų ir panašiai.“
Artėjantys rinkimai
A.Perednio teigimu, rinkimai skatina komunikuoti politikus daug aštriau, daug kiečiau. Tai pastebima visame pasaulyje, neišskiriant ir Lenkijos, tai vis dėlto tas kritinis komunikacinis aspektas. Vis dėlto, V.Plečkaičio įsitikinimu, konfliktas įsiplieskė ne nuo atsitiktinio žodžio, tačiau nuo gilesnės minties.
„Taip, tai tiesa, bet aš nemanau, kad tai lėmė atsitiktinis žodis ir aš nemanau, kad patarėjas viską pats sugalvojo ir tą paskelbė, – spėjo ambasadorius, prabilęs ir apie galimą surežisuotą valdančiųjų planą. – Tai buvo daugiau adresuota vis tiktai savo publikai, kad mes čia nesam kokie nors kitos šalies interesų vykdytojai, mes turim savo užsienio politiką, mums savo žmonės yra svarbiausi ir panašiai. Čia yra valdančios daugumos ir pačio J. Kaczynskio mintys, jie to nesako, bet tą pasako patarėjai, padėjėjai.“
„Būtent iš savo patyrimo galiu tai pasakyti, kad iš tikrųjų kartais labai svarbius pranešimus daro ne patys pirmieji asmenys, o tai padaro patarėjai ir padėjėjai“, – pridūrė V.Plečkaitis.
