XIV a. pradžioje Paryžiaus pakraštyje stūksojusi grėsminga aštuonių bokštų Bastilijos tvirtovė su storomis 30 metrų aukščio sienomis atrodė visai kitaip, nei įprasta matyti vėlesnių laikų piešiniuose.
Įsiplieskus Šimtamečiam karui tarp Prancūzijos ir Anglijos čia iškilo vienas gynybinių Paryžių juosiančios sienos bokštų, netrukus jis perstatytas į uždarą, sunkiai prieinamą tvirtovę.
Pirmas kalinys – statytojas
Paversti Bastiliją Prancūzijos valdovų slėptuve priešo grėsmės atveju sumanė Karolis V Išmintingasis (1338–1380).
Be to, naujai statomi mūrai turėjo stiprinti Paryžiaus gynybą iš rytų pusės, tad karališkojo iždo pinigų naujajam niūrių formų, bet įspūdingam statiniui negailėta.
Teigiama, kad pirmuoju Bastilijos kaliniu tapo jos statytojas, karaliaus patikėtinis Hugues’as Aubriot.
Jis prieš žydus nukreiptų neramumų metu ėmėsi pastaruosius ginti, už tai Bažnyčios buvo apšauktas eretiku ir kalintas ketverius metus.
Svarbiu nusikaltėlių kalėjimu Bastiliją 1420 metais pavertė Paryžių okupavę anglai: tais neramiais laikais tvirtovėje nuolatos budėjo jų įgula.
Absoliučios monarchijos Prancūzijoje pradininku laikomas karalius Liudvikas XI (1423–1483) Bastilijoje pradėjo kankinti savo asmeninius politinius priešus.
Kai kurie jų, kaip antai Verdeno vyskupas Guillaume’as de Haraucourt’as ir didikas Jacques’as d’Armagnacas, ištisus metus laikyti ankštuose narvuose, nežmoniškai kankinti ir žeminti.
Bastilijos sargyba visuomet būdavo parenkama iš ištikimiausių valdovui žmonių.
Tvirtovės komendantai gaudavo didžiulį atlyginimą, o įgula mokėjo ne tik sergėti belaisvius, bet ir kautis su ginkluotais priešais. Ir nors Bastilijos mūrai ne kartą gelbėjo kilmingą Prancūzijos elitą, kraupiausi pasakojimai apie ją visuomet buvo siejami su čia veikusiu kalėjimu.
Gyveno tarsi namuose
Bėgo amžiai, keitėsi kalinimo papročiai ir vidaus taisyklės. Nepaisant niūrios istorijos, XVII–XVIII a. Bastilijoje, pasak mūsų laikų tyrinėtojų, nebuvo jau taip blogai, kaip galėtų pasirodyti.
Didžiąją dalį kalinių sudarė už vienus ar kitus nusikaltimus sulaikyti Prancūzijos diduomenės atstovai.
Ne itin užrūstinusiems valdovą būdavo leidžiama atsivežti net savo baldus ir tarnus, rūkyti, gerti vyną ir žaisti kortomis.
Įkalinimo tvirtovėje laikas buvo labai įvairus: nuo ilgų dešimtmečių iki kelių savaičių.
Sakoma, kad Karaliumi Saule vadinamo Liudviko XIV laikais vidutinis nelaisvės laikotarpis neviršijo 2 mėnesių.
Bastilijoje kalėjo filosofas Voltaire’as, pornografinių romanų autorius markizas de Sade’as, taip pat Geležinė Kaukė – iki šiol nenustatytos tapatybės asmuo, kuriam buvo įsakyta niekam nerodyti savo veido nuolat nešiojant šilkinę (geležine ji virto vėlesniuose pasakojimuose) kaukę.
Žmonės vis labiau audrinosi
Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, karaliaus Liudviko XVI laikais, Bastilija jau buvo praradusi savo, kaip valstybinio kalėjimo, reikšmę. Kalinių čia nuolat mažėjo.
Aristokratai ir žymūs to meto visuomenės veikėjai užleido vietą pinigų klastotojams, žudikams ir paprasčiausiems psichikos ligoniams.
Būtent tokį kontingentą įniršę sukilėliai ir išlaisvino tvirtovės užėmimo metu.
Tuometis valdovas Liudvikas XVI istorikų laikomas nuosaikiu, į kompromisą su visuomene linkusiu karaliumi.
Jis bandė sumažinti dvaro išlaidas, panaikinti daugybę diduomenės privilegijų, vykdyti teisingesnę finansų politiką, tačiau visos jo pastangos sulaukdavo milžiniško aristokratijos pasipriešinimo.
Valstybė skendėjo skolose, visuomenės aistros kaito, o monarchija, kurios vienu absoliutizmo simbolių tapo ir Bastilija, nuolat vaizduota juodžiausiomis spalvomis.
Prie to prisidėjo ir revoliucingai nusiteikę rašytojai – buvę Bastilijos kaliniai, vieną po kitos leidę knygas, aprašančias šią tvirtovę kaip tironijos irštvą – pragaro vartus Žemėje.
Istorikų nuomone, daugelis šių pasakojimų buvo smarkiai perdėti, tačiau įaudrintai liaudžiai tik to ir reikėjo.
Negailestingas šturmas
1789 metų liepą Paryžiuje kilo neramumai.
Sukilę gyventojai užiminėjo ir plėšė valdžios pastatus, siautėjo gatvėse, medžiojo nekenčiamos monarchijos atstovus.
Liepos 14 dieną įniršusi minia atsidūrė prie Bastilijos vartų, kuriuos saugojo negausi iš liktinių prancūzų karių ir samdomų šveicarų sudaryta įgula.
Tvirtovės komendantas Bernard’as de Launay atsisakė pasiduoti, jo kariai pradėjo šaudyti į Bastilijos kiemą užplūdusią minią.
Pamatęs, kad gausesnės ginkluotų įsiveržėlių pajėgos ima viršų, komendantas bandė susprogdinti Bastilijoje esančias parako atsargas, tačiau buvo sugautas ir nukirsdintas – jo galva nešiota ant mieto po visą Paryžių.
Bastilijoje minia aptiko tiktai 7 kalinius, iš jų keturi buvo paprasčiausi kriminaliniai nusikaltėliai.
Pati tvirtovė buvo išplėšta ir per dvejus metus sulyginta su žeme. Jos vietoje rengti šokiai, paskui čia susiformavo Paryžiaus Bastilijos aikštė.
Monarchija Prancūzijoje žlugo, ir nors po kiek laiko trumpam atgimė, daugiau niekada neįgavo tokių absoliutizmo formų.
O štai respublika prasidėjo nuo Didžiojo teroro, po giljotinos peiliu klojusio ne tiktai monarchijos šalininkų, bet ir jos priešininkų – buvusių revoliucionierių – galvas.
Vargu ar kasmet liepos 14-ąją švenčiantys prancūzai nori tai prisiminti.
