Mažamečiai, priklausantys vietinei huitotų genčiai, buvo ieškomi nuo tada, kai ankstų gegužės 1-osios rytą lengvasis lėktuvas, kuriuo jie skrido, sudužo Amazonės miškuose. Per šią katastrofą žuvo jų motina, o 13, 9, 4 ir 1 metų vaikai atsidūrė vieni vietovėje, kurioje knibžda gyvatės, jaguarai ir uodai.
Iš pradžių gelbėtojai baiminosi blogiausio, tačiau pėdsakai žemėje, apkramtyti laukiniai vaisiai ir kiti įrodymai netrukus suteikė vilties, kad vaikai, palikę tragedijos vietą ir ieškantys pagalbos, gali būti gyvi.
Daugiau kaip šešias savaites mažamečiai kovojo su laukine gamta ir kitais iššūkiais, o Kolumbijos prezidentas Gustavo Petro tai pavadino išlikimo pavyzdžiu, kuris pateks į istoriją.
Žinojo, kaip elgtis
Jeigu apskritai gali būti vaikų, gerai pasirengusių tokiam žiauriam išbandymui, tai tokia buvo Mucutuy šeima.
Huitotų genties žmonės nuo mažens mokomi medžioti, žvejoti ir rinkti gamtos gėrybes.
Išsigelbėjusiųjų senelis Fidencio Valencia sakė, kad vyriausi vaikai Lesly ir Soleiny gerai pažįsta džiungles.
Vaikų teta Damarys Mucutuy teigė, kad kartu būdami šeimos nariai reguliariai įsitraukdavo į „išlikimo žaidimą“.
„Kai žaisdavome, įrengdavome savotiškas mažas stovyklas, – prisiminė D.Mucutuy ir pridūrė, kad 13-metė Lesly išmanė, ko negalima valgyti, nes miške daug nuodingų vaisių.
Mergaitė taip pat žinojo, kaip prižiūrėti kūdikį.
Po katastrofos Lesly statė laikinas pastoges iš šakų jas surišdama savo plaukų gumytėmis.
Iš lėktuvo „Cessna 206“, kuriuo jie skrido, nuolaužų mergaitė susirinko „farina“ – manijokų miltų.
Vaikai išgyveno valgydami miltus, kai jie baigėsi, maitinosi sėklomis.
Edwinas Paki, vienas huitotų genties lyderių, dalyvavęs paieškos operacijoje, kalbėjo: „Yra vaisius, panašus į pasiflorą, vadinamas „avichure“.
Jie ieškojo sėklų prie „avichure“ medžių, augančių maždaug pusantro kilometro nuo lėktuvo katastrofos vietos.“
„Avichure“, dar vadinamo pieno medžiu, vaisiuose gausu cukraus, o jo sėklas galima kramtyti kaip kramtomąją gumą.
Vietos gyventojas Henri Guerrero, priklausęs paieškos grupei, kuri pagaliau aptiko vaikus, sakė, kad jie taip pat valgė „bacaba“ palmių vaisius, vietinių vadinamus „milpesos“, kuriuose daug aliejaus ir kurių skonis panašus į avokadų.
Anot H.Guerrero, vienas mažamečių, kai jį surado, burnoje turėjo šio medžio sėklą.
Kolumbijos Šeimos gerovės instituto vadovė Astrid Caceres pabrėžė, kad šiuo metu džiunglėse – derliaus laikas, tad vaikai galėjo maitintis prinokusiais vaisiais.
Aplink tykojo pavojai
Tačiau mažamečiai vis tiek susidūrė su milžiniškais sunkumais išgyventi nedraugiškoje aplinkoje. Amazonės čiabuvių ekspertas Alexas Rufino sakė, kad išgyvenusieji klaidžiojo labai tamsiose ir tankiose džiunglėse, kur auga didžiausi regiono medžiai.
Ir nors yra lapų, iš kurių vaikai galėjo gerti vandenį, netrūksta ir nuodingų augalų: „Tai neištirta teritorija. Kaimai maži, jie išsidėstę prie upės, o ne džiunglėse.“
Vaikai ne tik vengė plėšrūnų, bet ir patyrė intensyvias ilgalaikes liūtis.
Be to, jiems galėjo tekti susidurti su ginkluotomis grupuotėmis, kurios, kaip teigiama, aktyviai veikia džiunglėse.
Bet A.Rufino pažymėjo, kad 13-metis, augęs čiabuvių bendruomenėje, jau turi daug įgūdžių, reikalingų sėkmingai prisitaikyti tokioje aplinkoje.
Guananų genties Kolumbijos pietryčiuose esančiame Vaupeso regione, iš kur kilę rasti vaikai, lyderis Johnas Moreno sakė, kad juos augino močiutė, labai gerbiama čiabuvių senolė: „Jie naudojosi tuo, ką išmoko bendruomenėje, rėmėsi protėvių žiniomis, kad išgyventų.“
Dramatiškas išgelbėjimas
Kol vyko paieškos, Kolumbijos valdžia patyrė spaudimą dėl gelbėjimo operacijos lėtumo. Šalies prezidentas G.Petro sulaukė kritikos po to, kai prieš porą savaičių jo biuras socialiniame tinkle „Twitter“ per klaidą paskelbė žinutę, kad vaikai rasti.
Valdžia išbarstė 10 tūkstančių skrajučių ispanų ir vietos gyventojų huitotų kalbomis su patarimais, kaip išgyventi, o iš garsiakalbių sraigtasparniuose sklido močiutės žinutės, kad jas išgirdę vaikai būtų nuraminti, jog jų ieškoma.
Tačiau žiniasklaidai nežinant kariuomenė vis labiau artėjo prie dingusiųjų.
Pasak paieškų vado generolo Pedro Sanchezo, gelbėtojų komandos keletą kartų buvo 20–50 metrų atstumu nuo tos vietos, kurioje glaudėsi vaikai.
Tuo metu, kai mažamečiai buvo rasti, operacijoje, per kurią buvo šukuojama daugiau kaip 300 kv. km teritorija, dalyvavo apie 150 karių ir 200 savanorių iš vietinių genčių.
„Tai net ne adatos šieno kupetoje paieška. Tai lyg mažytė blusa didžiuliame kilime, nes vaikai nuolatos judėjo“, – sakė generolas P.Sanchesas.
Tačiau praėjusį savaitgalį po daugiau nei mėnesį trukusių paieškų specialiai treniruoti gelbėjimo šunys užuodė vaikus.
Pirmieji vyriausios mergaitės Lesly, kuri ant rankų laikė 1 metų kūdikį, žodžiai buvo: „Aš alkana.“ Vienas berniukų, kuris gulėjo, atsistojo ir pasakė: „Mano mama mirė.“
Vėliau paaiškėjo, kad moteris po lėktuvo katastrofos džiunglėse išgyveno dar keturias dienas.
„Prieš mirtį mama vaikams pasakė kažką panašaus į „eikite iš čia“, – sakė išgelbėtųjų tėvas Manuelis Ranoque.
Vaizdo įraše, kurį išplatino Kolumbijos gynybos ministerija, matyti, kaip vaikai tamsoje keliami į sraigtasparnį virš aukštų medžių. Jie buvo nuskraidinti į šalies sostinę Bogotą, iš kur greitosios pagalbos automobiliais nugabenti į ligoninę, kad juos toliau prižiūrėtų medikai.
Šeima padėkojo kariuomenei už tai, kad ji tęsė paieškas, nors tikimybė rasti vaikus gyvus buvo maža.
„Aš niekada nepraradau vilties, visada palaikiau paiešką.
Jaučiuosi labai laiminga, dėkoju prezidentui G.Petro ir tėvynainiams, kurie įveikė tiek daug sunkumų“, – sakė vaikų močiutė.
Kolumbijos lyderis taip pat sveikino kariuomenės ir savanorių pastangas, džiaugėsi, kad „susitelkė ir vietos gyventojai, ir kariškiai“, ir pridūrė, jog tai yra tikrasis kelias į taiką šalyje, alinamoje vidaus nesutarimų.
O ypač jis gyrė mažamečius ir jų santykį su aplinka.
„Jie – džiunglių vaikai, o dabar jie yra ir Kolumbijos vaikai“, – sakė G.Petro.
Nors katalikiškoje Kolumbijoje vaikų išgelbėjimą daugelis vadina stebuklu, Amazonės čiabuvių ekspertas A.Rufino pabrėžė, kad tikroji priežastis slypi vietinių dvasiniame ryšyje su gamta: „Džiunglės – ne tik žalios. Jos yra ir senovės energijų, su kuriomis gyventojai palaiko ryšį, mokosi ir padeda vieni kitiems, veikimo vieta.
Žinau, kad tai sunku suprasti, bet tai gera proga visuomenei sužinoti apie įvairias egzistuojančias pasaulėžiūras.
Ta pati motina, kuri po katastrofos tapo dvasia, saugojo savo vaikus. Ir tik dabar ji pradės ilsėtis.“
Parengta pagal BBC inf.
