Žinia apie 86 metų S.Berlusconi mirtį atsidūrė ne tik Italijos, bet ir viso pasaulio žiniasklaidos viršeliuose, dažnai su itin skambiomis antraštėmis.
Spalvingasis Italijos politikas prieštaringai vertintas ir po mirties, prisimenant visus jo gyvenimo nuopuolius: nuo meilės vis jaunesnėms moterims, garsiųjų „bunga bunga“ vakarėlių iki finansinių machinacijų ir skandalingų pareiškimų.
Nepaisant visko, Italija atsisveikino su S.Berlusconi iškilmingai – valstybinėmis laidotuvėmis Milano katedroje ir gedulo diena.
Užverstas istorinis puslapis
Spalvingasis Italijos Kavalierius paliko sceną įspaudęs nevienareikšmišką, tačiau neabejotinai ryškų pėdsaką ne tik šalies politikoje bei versle.
S.Berlusconi mirtis šią savaitę ne kartą vadinta epochos saulėlydžiu.
Tris dešimtmečius jis buvo Italijos politikos centre, dar ilgiau sukosi šalies verslo sūkuryje.
Per šį laikotarpį daugybę kartų aiškinosi dėl korupcijos, seksualinių skandalų, artimos draugystės su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu, šokiruojančių juokelių, kurie akimirksniu išplisdavo žiniasklaidoje.
Jo visada įdegęs, tarsi vaškine šypsena nutviekstas veidas buvo tapęs savotišku šiuolaikinės Italijos politikos simboliu, iš karto atpažįstamu, dažnai sulaukdavusiu aštrios kritikos, tačiau vis grįždavusiu į politinę areną.
„Liūtas vėl suriaumojo“, – taip į S.Berlusconi nuopuolius ir pakilimus reaguodavo politiniai bendražygiai, vylęsi, kad ir šį kartą, kamuojamos sunkios ligos, jis vis dėlto atsistos ant kojų.
Atrodė nemirtingas
„S.Berlusconi techniškai yra beveik nemirtingas“, – tokią garsią frazę prieš du dešimtmečius ištarė jo patikimas gydytojas Umberto Scapagnini, atskleidęs, kad pats jam rekomendavo įvairiais vitaminais, antioksidantais ir mineralais papildytą jaunystės eliksyrą.
Toks įspūdis iš tiesų galėjo susidaryti.
S.Berlusconi kruopščiai slėpė sveikatos problemas – apie politiką dvejus metus kamavusią lėtinę leukemiją pranešta tik šį pavasarį – ir visada stengėsi atrodyti gerokai jaunesnis bei energingesnis, negu liudijo pase įrašyti skaičiai.
Nemirtingas jis atrodė ir politine prasme – ne veltui pats save kadaise buvo pavadinęs politikos Jėzumi Kristumi.
Net tada, kai atrodė, kad „bunga bunga“ vakarėliai, teismai dėl korupcijos ir mokesčių slėpimo galutinai nustūmė Kavalierių į politikos užribį, jis, daugelio nuostabai, vėl sugebėjo tapti Italijos senatoriumi.
Rudenį vykusiuose rinkimuose S.Berlusconi triuškinamai laimėjo vienmandatėje Moncos apygardoje gimtajame Lombardijos regione.
Neabejojama, kad pasiekti pergalę jam padėjo gudrus ėjimas, – S.Berlusconi kandidatavo mieste, kur buvo nusipirkęs paskutinį savo futbolo trofėjų – „Monza“ klubą ir pirmą kartą jį pakėlė iki Italijos elitinės „Serie A“ lygos aukštumų.
Po ilgos pertraukos jis vėl prisijungė prie valdančiosios koalicijos.
Nors didžiuliu ego garsėjęs politikas lemiamo balso priimant sprendimus jau neturėjo, viešai kalbėta apie jo norą ateityje tapti Italijos prezidentu.
Charizmatiškas, energingas, puikus strategas, gudrus verslo bei politikos žaidėjas – šios savybės jam padėjo iškilti ir išlikti net per didžiausias skandalų audras.
Pradžia – kruiziniame laive
S.Berlusconi gimė 1936 metais namų šeimininkės ir bankininko šeimoje Milane – mieste, kuriam vėliau skyrė daugiausia dėmesio ir ne veltui buvo vadinamas Milano magnatu.
Savo turtus, kuriuos „Forbes“ vertina 7 mlrd. eurų, jis susikrovė imdamasis įvairių, iš pradžių ne visada sėkmingų, projektų ir netrukus tapo viena įtakingiausių figūrų Italijoje.
Studijuodamas teisę pirmuosius pinigus užsidirbo dainuodamas kruiziniuose laivuose. Čia atsiskleidė jo šoumeno talentas, kuriuo S.Berlusconi vėliau pasinaudojo ir politikoje.
Jaunas vyras taip pat keliaudavo nuo durų iki durų pardavinėdamas dulkių siurblius.
Baigęs studijas jis ėmėsi rimtesnių projektų, įsigijo žemės sklypų Milane ir pradėjo statybas.
Taip 7-ajame dešimtmetyje iškilo vienas svarbiausių S.Berlusconi objektų – garsusis liukso klasės kvartalas „Milano 2“, vadintas turtingųjų getu ir neabejotinai tapęs sėkmingos verslininko karjeros tramplinu. Vėliau kalbėta, kad pinigus į šio kvartalo statybas investavo ir Sicilijos mafija „Cosa Nostra“.
Italijos žiniasklaidos teigimu, būtent šį kvartalą lyg nujausdamas neišvengiamai artėjančią pabaigą politikas panoro aplankyti prieš guldamasis tyrimams į visai šalia esančią Milano Šv.Rafaelio ligoninę, kur praėjusio pirmadienio rytą netikėtai mirė.
Anot artimiausių žmonių, S.Berlusconi greičiausiai suprato, kad jo sveikatos būklė krypsta į blogąją pusę, tad važinėdamas automobiliu savo sumanytais žaliais kvartalo prospektais tarsi simboliškai atsisveikino su savo karalyste.
„Po pietų jis su Marta Fascina (paskutinė neoficiali S.Berlusconi žmona. – Red.) atėjo į mūsų barą. Buvo labai karšta, dėl šios priežasties nutarė suvalgyti apelsinų šerbetą. Mūsų bistro jis išbuvo apie valandą, su visais maloniai bendravo“, – pasakojo baro savininkas ir pabrėžė, kad S.Berlusconi greičiausiai čia užsuko dėl staiga užplūdusių sentimentų, – anksčiau šiose patalpose veikė jo įkurtos žiniasklaidos milžinės „Mediaset“ valgykla.
Žiniasklaida ir futbolas
Į naują verslo sektorių jis pasinėrė, kai 1976 m. įkūrė kabelinės televizijos stotį „Telemilano“, tiekusią televizijos paslaugas minėtame „Milano 2“ kvartale.
Netrukus bendrovė tapo nacionaliniu televizijos tinklu „Canale 5“, o S.Berlusconi – vienu pagrindinių komunikacijos ir žiniasklaidos sektoriaus dalyvių, iki šiol vadinamu privačios nacionalinės televizijos tėvu.
1978 m. verslininkas įkūrė garsiąją holdingo bendrovę „Fininvest“, kuri koordinavo visas sparčiai besiplečiančias jo veiklas. Jos dalimi tapo ir didžiausia Italijos žiniasklaidos imperija „Mediaset“, kuriai priklausė ne tik televizijos kanalai, bet ir didžiausios privačios šalies radijo stotys bei didžiausia Italijos leidykla „Mondadori“.
Pagrindinį leidyklos akcijų paketą S.Berlusconi įsigijo 1990 m., taip užkariaudamas ne tik televiziją, bet ir leidybą.
Dar viena milijardieriaus aistra buvo futbolas. S.Berlusconi gerai žinojo italų silpnybę futbolui ir gražioms moterims, pats to nesigynė ir sumaniai tuo naudojosi.
1986 m. vasario 20 d. S. Berlusconi įėjo į Italijos ir pasaulio futbolo istoriją įsigydamas „AC Milan“ ir išgelbėdamas jį nuo bankroto. Šio klubo prezidentu jis išbuvo net tris dešimtmečius, kol 2017 m. pardavė kinų investuotojams už 740 mln. eurų.
Kelias apipintas skandalais
Italijos politikos arenoje S.Berlusconi atsirado 1994-aisiais, kai įkūrė centro dešinės partiją futbolo sirgalių skanduočių įkvėptu pavadinimu „Forza Italia“ („Pirmyn, Italija“). Šį savo žingsnį tuomet jis aiškinio begaline meile gimtajam kraštui.
„Italija – šalis, kurią myliu. Čia mano šaknys, mano viltys, mano horizontai.
Čia iš savo tėvo ir iš gyvenimo mokiausi savo, kaip verslininko, amato. Čia taip pat įkvėpiau aistros laisvei. Pasirinkau eiti šiuo keliu ir rūpintis viešaisiais valstybės reikalais, nes nenoriu gyventi neliberalioje šalyje, kurią valdo nesubrendusios jėgos ir žmonės, prisirišę prie politiškai ir ekonomiškai bankrutavusios praeities“, – tuomet apie savo motyvus kalbėjo S.Berlusconi.
Pergalės ilgai laukti nereikėjo. Įsukus masinę agitacinę kampaniją per visus turimus žiniasklaidos kanalus „Pirmyn, Italija“ sulaukė stulbinamo rinkėjų palaikymo jau per tų pačių metų rinkimus, o S.Berlusconi 1994 m. kovo 11 d. pirmą kartą tapo šalies premjeru. Tiesa, neilgam – mažiau nei metams. Į šią kėdę jis sugrįžo dar tris kartus. Skaičiuojama, kad sudėjus visas kadencijas jis buvo ilgiausiai premjero pozicijoje išsilaikęs Italijos politikas nuo diktatoriaus Benito Mussolini laikų.
Per šį laiką S.Berlusconi vardas buvo nuolat linksniuojamas įvairiausiuose kontekstuose: nuo žiniasklaidos antraščių iki Temidės tarnų teisėjų dėmesio. Mokesčių vengimas, sukčiavimas, korupcija, galiausiai skandalingi „bunga bunga“ vakarėliai su gerokai jaunesnėmis merginomis, vykdavę politiko viloje.
Teismų maratonas
Partijos ir asmeninis S.Berlusconi populiarumas krito.
2012 m. spalį sukčiavimo byloje jis buvo nuteistas 4 metų laisvės atėmimo bausme ir sulaukė draudimo eiti valstybines pareigas. Dėl garbingo amžiaus politikui vietoj įkalinimo tuomet paskirti viešieji darbai, keturias valandas per savaitę jis turėjo rūpintis demencija sergančiais seneliais Milano globos namuose.
2013 m. Kavalierius sulaukė dar vieno nuosprendžio – teismas jį pripažino kaltu mokėjus už paslaugas nepilnametei „bunga bunga“ vakarėlių viešniai pravarde Ruby Širdžių Ėdikė ir piktnaudžiavus ministro pirmininko pareigomis.
Bet po metų teismas šį nuosprendį panaikino – S.Berlusconi liko išteisintas kaip ir kitose mokesčių bylose.
2022-ųjų rudenį jis po devynerių metų pertraukos vėl sugrįžo į politiką, nors neslėpė ja nusivylęs.
„Jaučiuosi taip, lyg būčiau pragyvenęs dešimt gyvenimų, visi jie buvo pilni spalvų, sėkmės, emocijų, asmenybių ir draugysčių, visi man paliko kai ką gražaus, didelio. Bet tiktai ne politika. Dažnai klausiu savęs, ar Italija mane suprato?“ – žiniasklaida citavo anksčiau nepublikuotą vieną paskutinių S.Berlusconi interviu.
Buvo apsuptas moterų
Dešimtmečius buvo aptarinėjamos ir S.Berlusconi intymaus gyvenimo detalės bei iki pat mirties neišnykusi aistra gražioms moterims.
Vienintelė ir svarbiausia moteris, kurios S.Berlusconi niekada neišdavė, buvo jo motina Rosa, kurios patarimų politikas klausė net įsibėgėjus karjerai.
Kitų moterų Kavalieriaus gyvenime būta daug: dvi oficialios žmonos – Carla Dall’Oglio ir aktorė Veronica Lario bei dvi oficialiai pristatytos gerokai jaunesnės sužadėtinės – 37 metų Francesca Pascale ir paskutinė, tyliąja gyvenimo drauge vadinta 33 metų M.Fascina, išbuvusi su politiku iki pat jo mirties.
S.Berlusconi pernai vedė M.Fasciną, bet ceremonija buvo simbolinė. Teigiama, kad tikrajai santuokai su daugiau kaip 50 metų jaunesne partijos „Pirmyn, Italija“ nare griežtai paprieštaravo milijardieriaus šeima – penki vaikai iš ankstesnių dviejų santuokų.
Skandalingasis Italijos politikas nekart skambiai juokavo apie eiles moterų, norinčių už jo ištekėti. Mylimosioms vis jaunėjant Italijos žiniasklaida atvirai pašiepdavo tokius santykius šaržuodama, kad jos paseno, todėl buvo atleistos su itin dosnia išeitine kompensacija.
Moterims negailėjo milijonų
Skyrybos S.Berlusconi iš tiesų kainavo įspūdingas sumas. Jis mokėjo milijonus ne tik buvusioms žmonoms išlaikyti, bet ir atseikėjo dosnią sumą F.Pascale, su kuria net nebuvo susituokęs.
Moteris teigė atidavusi Kavalieriui gražiausius savo gyvenimo metus, o gavusi įspūdingą kompensaciją vėliau ištekėjo už garsios italų dainininkės Paolos Turci.
Vieša paslaptis, kad dosnumas S.Berlusconi padėdavo tyliai ir ramiai užbaigti buvusius santykius ir net pelnyti stebėtinai tvirtą paliktų moterų palaikymą.
Mylimosios net po skandalingų išdavysčių jam visuomet buvo kur kas lojalesnės nei rinkėjai ir atvirai liūdėjo sužinojusios apie S.Berlusconi mirtį.
„Šiandien jaučiu skausmą, kurį sunku paaiškinti. Su Silvio galėjome pyktis, diskutuoti, bet būtų buvę sunku jį su visam ištrinti. Jis buvo toks, kad jį galėjai mylėti arba nekęsti. Tai buvo mano senas gyvenimas, kuris mirė kartu su juo“, – sakė F.Pascale.
Stulbino savo juokeliais
Nekenčiamas arba mylimas, nepaliekantis abejingų – taip prisimenamas S.Berlusconi, sugebėdavęs nuolat nustebinti.
Vieniems jo lėkšti juokeliai kėlė šypseną, kiti baisėjosi žlugusia morale ir diplomatijos trūkumu.
Buvusį JAV prezidentą Baracką Obamą jis pavadino įdegusiu, o Prancūzijos vadovo Emmanuelio Macrono žmoną Brigitte – gražia mama.
Pastaraisiais metais daugiausia kritikos jam teko dėl atviros paramos V.Putinui. S.Berlusconi ir Kremliaus šeimininko draugystė tęsėsi ilgą laiką, nenutrūko netgi Rusijai įsiveržus į Ukrainą.
S.Berlusconi tikino, kad Ukraina pati išprovokavo šį karą, ir viešai gynė agresorius, nors oficiali centro dešiniųjų valdančiosios koalicijos pozicija buvo kitokia.
Abipusė V.Putino ir S.Berlusconi simpatija nebuvo naujiena, bet šokiruojantys pareiškimai apie iš Kremliaus gimtadienio proga gautą degtinę ir meilius laiškus stebino net visko per ilgą S.Berlusconi karjerą mačiusius jo bendražygius – jiems tekdavo teisintis dėl tokių politiko kalbų.
Ir kritikuojamas, ir giriamas
S.Berlusconi figūra ir politinis palikimas Italijoje ir užsienio šalyse vertinami skirtingai.
Užsienio žiniasklaida po mirties jį apibūdino kaip bene prieštaringiausią pastarųjų laikų Europos politiką – populizmo simbolį, nuolatos painiojusį verslo ir viešuosius interesus, labiausiai visam pasauliui esą įsiminusį dėl ryškaus įdegio, kvailų komentarų, „bunga bunga“ vakarėlių ir didžiulio ego.
O Italija daug kalbėjo apie neįkainojamą S.Berlusconi indėlį ir pasibaigusią istorinę epochą. Pagerbiant jo atminimą valstybinės S.Berlusconi laidotuvės surengtos garsiojoje Milano katedroje – vietoje, kur tokia privilegija iki tol nebuvo suteikta jokiam kitam politikui.
Pasibaigus berluskonizmo erai daugelis klausė: kas dabar?
Kokia bus Italija be Kavalieriaus, ilgus dešimtmečius išbuvusio viešojo ir politinio gyvenime epicentre?
Valdančiosios koalicijos laukia sunkumai
Partijos „Pirmyn, Italija“ lyderio S.Berlusconi mirtis sukels problemų Italijos vyriausybės darbui. Premjerės Giorgios Meloni kabinetui gresia dar daugiau nesutarimų, nes S.Berlusconi dešiniojo sparno koalicijoje buvo laikomas moderatoriumi ir taikdariu.
„Tikrai bus sunkiau, nes jam pavyko pasiekti, kad visi susitartų, kad įsivyrautų darna“, – sakė Matteo Salvini, vicepremjeras ir dešiniosios populistinės partijos „Lega“ lyderis. Ji yra gerokai mažesnė koalicijos partnerė nei G.Meloni partija „Fratelli d’Italia“ („Italijos broliai“), bet šiek tiek didesnė nei „Pirmyn, Italija“.
Paklausta, ar vyriausybė sugebės nesusipykti be S.Berlusconi, G.Meloni atsakė: „Esame jam skolingi. Jis buvo klijai, bet kartu ir labiausiai patyręs iš mūsų. Galimybė prašyti jo patarimo buvo raminanti.“
„Aiškus vienas klausimas: kiek ilgai „Pirmyn, Italija“ turės ateitį be S.Berlusconi?“ – sakė Vokietijos politinio analitinio centro „Konrad Adenauer Foundation“ Romos biuro vadovas Nino Galetti. Jau daugelį metų partija praranda rinkėjus ir deputatus – tik S.Berlusconi pastaruoju metu išlaikė ją kartu dėl savo charizmos ir prisiminimų apie ankstesnius laimėjimus.
