Chersonas ir iki tol buvo labai nesaugi vieta gyventi, nes kitame pro miestą tekančios Dniepro upės krante įsitvirtinę okupantai jį kasdien keliasdešmt kartų apšaudo iš minosvaidžių ir tankų. Birželio šeštą dieną miestą ištiko papildoma nelaimė – išsigandę ukrainiečių kontrpuolimo priešai susprogdino už aštuoniasdešimt kilometrų esančią Kachovkos elektrinės užtvanką.
Tris su puse metro Dniepre pakilęs vanduo apsėmė beveik šimtą kaimų, dalį iš jų ilgam atitverdamas nuo privažiavimo. Per potvynį oficialiai žuvo keliolika žmonių, o keliasdešimt yra laikomi dingusiais be žinios, tačiau apsemtuose kaimuose žmonės kalba apie keleriopai gausesnes žūtis.
Kijevas nuostolius gamtai bei regiono ekonomikai skaičiuoja dešimtimis milijardų, mat vanduo suardė laukų drėkinimo sistemas, sugriovė daugybę pastatų, apgadino kelius, tiltus, sunaikino derlių, apnuodijo šulinius, upes, pievas bei miškus saugyklose buvusiais chemikalais, tualetų turiniu, nuskendusių gyvūnų bei žmonių lavonais.
Į Chersoną atvykęs penktą tragedijos dieną vienintelio mieste veikiančio viešbučio administratoriaus buvau perspėtas: „čia šiaip sau pasivaikščioti niekas neina, vien į parduotuvę ar vaistinę, nes bet kokiu momentu gali prasidėti apšaudymas, ir bombos lekia kas keturiasdešimt sekundžių, tad turėsit nedaug laiko pasislėpti saugioje vietoje“.
Mano viltys, kad okupantų sąžinė sužinojus apie apsemtų kaimų žmonių vargus nors trumpam prabus, ir jie netrukdys gelbėtojų darbo buvo naivi. Iš Chersono išvykau taip ir nepatekęs į Korabelny mikrorajoną, esantį žemumoje ir todėl labiausiai apsemtą bei – šioje vietoje sunku susilaikyti nenusikeikus – pastarosiomis dienomis okupantų labiausiai apšaudytą.
Rusų kariai net per jų pačių sukeltą potvynį neišsižadėjo niekšiško įpročio iš minosvaidžių šaudyti į civilių žmonių sambūrius, ir ėmė pyškinti į valtimis gelbėjamus žmones. Dieną prieš man atvykstant minosvaidžio šūviu buvo sužeisti keturi savanoriai gelbėtojai, o dar po dienos trys žmonės valtyje žuvo ir dvylika asmenų buvo sužeisti.
Siekiant išvengti panašių tragedijų ir apsaugoti gelbėtojus bei žurnalistus buvo uždraustas įvažiavimas pašaliečiams į Korabelną, o mikrorajono gyventojams iš namų leista išeiti tik nuo 12 iki 15 valandos, nesitelkiant grupėse.
Kai motorine valtimi keliais reisais kartu su savanoriais iš Kijevo nugabenome maisto paketus ir vandenį į apsemtą Sadove kaimą, jo gyventojai patarė slėptis po medžiais, ir išsiskaidžius. Tam, kad kitoje upės pusėje esantis priešas nesugalvotų pykštelti į mus, kaip kad pykštelėjo dieną anksčiau į kitus savanorius.
„Manęs nebestebina jokie okupantų daromi žiaurumai, su kolege, organizacijos „Melek“ vadove Irina Bezpečnaja kas savaitę vykstame į frontą pargabenti žuvusių karių palaikus, ir, žinote, labiausiai apmaudu yra tai, kad dalį tų vaikinų, jei ne priešų niekšybė, galima buvo išgelbėti; mat rusų dronai „pakimba“ ties mūšyje sužeistu kariu ukrainiečiu ir laukia, kad draugai ar medikai atskubės į pagalbą, o tada paleidžia bombą ir į juos; matydami virš savęs kybantį droną sužeisti mūsų kariai šaukia „nesiartinkit“ ir didvyriškai nukraujuoja“ – pasakojo 52 metų Katarina Kiričevska.
Į Chersoną moteris kartu su bendraminčiais iš Lubno miesto atvyko norėdami išgabenti apsemtų kaimų gyventojus, tačiau akciją teko nutraukti, nes priešo bomba sužeidė keturis grupės narius. 31 metų Ruslanui Simonovui skeveldra prakiurdė ranką, jam skubiai buvo atlikta rimta operacija, o po kelių savaičių vaikinas bus operuojamas papildomai.
52 metų penkiasdešimtininkų bažnyčios pastoriui Igoriui Fenui skeveldra ranką sužeidė lengviau, ir žaizdą susiuvus jis buvo iš ligoninės išrašytas. „Aš esu taikus žmogus, niekada rankoje nelaikęs ginklo, tačiau vykdamas į humanitarines akcijas pafrontėje ir matydamas, ką okupantai išdarinėja, iš apmaudo kartais noriu staugti, ir verkiu drauge su netektį išgyvenančiais žmonėmis“ – pasakė pastorius.
Per minėtą sprogimą į kojos pirštą buvo sužeistas ir trisdešimtmetis Olegas Revenko. Tiesa, jei ne apsauginė liemenė, Olegui ši išvyka būtų pasibaigusi mirtimi, mat dvi skeveldros atsitrenkė į krūtinę, tačiau kūno nepasiekė.
„Sužeidimas manęs neišgąsdino ir nusistatymo toliau talkinti pabėgėliams bei kariams nepakeis, tą darau nuo 2014 metų, ir darysiu toliau, apmaudu vien todėl, jog negalėjome padėti vandens apsemtiems žmonėms, bet žinau, kad tą darbą tęs kiti savanoriai; ukrainiečiai esame tvirta ir laisvę mėgstanti tauta; priešai anksčiau ar vėliau bus nugalėti, ačiū visoms šalims, kas mums padeda, ačiū lietuviams, nes jūs pirmieji atskubėjote padėti užpultai Ukrainai ir jūsų parama yra viena didžiausių“ – pasakė O.Revenka, rodydamas skeveldrų suvarpytą apsaugos liemenę.
Chersone apsilankius angare, į kurį yra suvežama humanitarinė pagalba vandens apsemtiems kaimams, sutikau kaunietę, „Šaulių“ sąjungos aktyvistę Mildą Goštautaitę. Kartu su Vilniuje gyvenančiu ukrainiečiu Romanu Berezhny nuvežusi kariams į Bachmutą reikalingos įrangos 44 metų mergina jau grįžinėjo Lietuvon, kai išgirdo apie Kachovkos užtvankos susprogdinimą.
Šaulė mikroautobusą skubiai apsuko atgal, ir ėmė koordinuoti lietuviškų organizacijų paramą. „Pagalbą siunčia „Lietuvos Caritas“, „Ačiū kad esi“, „Ukrainos namai“ „Paramos Ukrainai fondas“, „LITUA kartu“, „Kunigaikščių Ostrogiškių karūnos fondas““ – vardijo M.Goštautaitė.
Išvykdamas iš Chersono traukinio vagone sėdėjau netoli devyniolikametės Anios Griciuk, kuri iš vandens apsemto Komišanų kaimo buvo išgelbėta po savaitės. Tą rytą mergina kartu su dvejų mėnesių amžiaus kačiuku Masiku bei tėvais vyko į nukentėjusiems skirtą bendrabutį Mikolajeve. Studentė neslėpė liūdesio, nes išvykti teko be mylimos Masiko mamos Murkos, kuri galimai nuskendo per potvynį, nes visą savaitę neparsirado namo.
