Larisa vis nepaliaujamai naršo sūnėno telefoninių pokalbių žinutes, galiausiai sustoja ties Andrejaus nuotrauka ir padidina ją ekrane. Išbalęs jaunuolis su tamsiu megztiniu rimtu veidu žvelgia į kamerą. Už jo matyti kalėjimo barako dviaukščiai gultai. Larisos akys prisipildo ašarų.
„Kodėl jis? Jis buvo toks švelnus“, – verkia ji. Kai pagaliau jai pavyksta atitraukti žvilgsnį nuo nuotraukos, ji paleidžia garso įrašą – savo sūnėno Andrejaus balsą.
„Labas, man sekasi gerai, bet aš einu į karą...“, - girdima balso įraše. Jo tonas skamba taip, tarsi jis tiesiog sakytų, kad tuoj pradės dar vieną raundą vieno iš tų šaudyklių žaidimų, kuriuos, kaip ji sako, jis žaisdavo paauglystėje.
„Bet ne į šaukimo komisiją. Su privačia kariuomene... Neverk, nurimk, viskas bus gerai... Aš kovosiu šešis mėnesius, o paskui grįšiu namo“, – pridūrė jis.
22 metų Andrejus Karginas, nuteistas kelerius metus kalėti už pakartotines vagystes ir išsiųstas į frontą Ukrainoje kaip „Wagner“ samdinys, taip ir negrįžo namo. Jis žuvo kare.
Žinutės ir nuotrauka yra viskas, kas Larisai liko iš jos sūnėno. Smulki, energinga keturiasdešimtmetė moteris ranka nusibraukia nuo veido ašaras ir atsisėda tiesiai ant suoliuko prie savo nedidelio namo, esančio tarp laukų ir stepių Volgogrado srities kaime.
„Kaip jie galėjo siųsti Andrušką į karą? Jis nebuvo tam tinkamas. Vaikystėje sirgęs tuberkulioze, jis nuolat turėjo problemų su plaučiais ir nugara. Jie pasiuntė Andrušką ir visus kitus kalinius į mėsmalę“, - guodėsi ji.
Per kelis mėnesius „Wagner“ grupės vadovas Jevgenijus Prigožinas ištraukė dešimtis tūkstančių kalinių iš Rusijos pataisos kolonijų, bangą po bangos mesdamas juos į Ukrainos pozicijas. Atrodo, kad tūkstančiai nuteistųjų neišgyveno šios „mėsmalės“, kaip pats J.Prigožinas vadina strategijos, kurios jis ėmėsi siekdamas įveikto Ukrainos kariuomenę Bachmute.
Larisos sūnėnas jau šešis mėnesius yra miręs. Jai kyla daugybė klausimų, į kuriuos kol kas niekas nesiteikė atsakyti – nei valstybinės institucijos, nei, ypač, „Wagner“, kuri stropiai ignoravo jos klausimus.
„Ko jūs norite? Jūs negausite jokių pinigų“, – telefonu sumurmėjo vyras iš „Wagner“ grupuotės. Vyras patarė jai pagaliau susitaikyti su Andrejaus mirtimi.
Tačiau Larisa to padaryti negali. Ji jaučiasi atsakinga už Andrejų, kurį tik prieš kelerius metus vėl surado. Anksti mirus motinai, Andrejus, būdamas šešerių, atsidūrė našlaičių namuose. Jo tėvas, vyresnysis Larisos brolis, anksti paliko šeimą ir visiškai nesirūpino sūnumi. Andrejus atsidūrė globėjų šeimoje, apie ką Larisa sužinojo tik po daugelio metų.
Ji nori suprasti, kodėl jos sūnėnas leidosi užverbuojamas. Ar „Wagner“ žmonės jį privertė? Ar jis buvo suviliotas amnestijos ir laisvės pažadu? Kodėl jie neatvežė jai jo kūno, kaip tai padarė kito kaimelio nuteisto kareivio tėvams? Kodėl ji vis dar negavo Andrejaus mirties liudijimo?
Neaišku, kiek rusų belaisvių, kovojančių Ukrainoje už „Wagner“, žuvo, iš dalies dėl to, kad daugelis jų šeimų mieliau tyli – bijodami keršto arba paprasčiausiai todėl, kad beveik nieko nežino apie savo artimųjų likimus. „Wagner“ dažnai palieka šeimos narius nežinioje. Dienraštis „Der Spiegel“ susisiekė su dešimtimis iš jų. Daugeliu atvejų jie žino tik tiek, kad jų sūnūs, broliai ar vyrai tebėra gyvi, nes vis dar gauna mėnesinį atlyginimą. Kitaip tariant, pinigai yra vienintelis gyvybės ženklas.
Jei jie iš tikrųjų gaunami. Larisa niekada nematė jokio „Wagner“ samdinio atlyginimo. Už tarnybą fronte samdinių kariuomenė nuteistiesiems kovotojams žadėjo mažiausiai 200 000 rublių per mėnesį, kas atitinka maždaug 2400 eurų. Tai dideli pinigai šalyje, kurioje vidutinis mėnesinis darbo užmokestis siekia vos kelis šimtus eurų. Tačiau Larisos pinigai nedomina.
Ne todėl, kad ji neturėtų kur jų dėti. Ji svajoja apie didesnį namą sau ir savo vaikams, erdvesnę virtuvę ir oro kondicionierių karštomis vasaros dienomis. Tačiau ji nenori už tai mokėti „Wagner“ pinigais.
„Visa tai taip skausminga. Noriu pagaliau gauti atsakymus. Mes irgi esame žmonės“, – kalbėjo ji.
Larisa prisipažįsta, kad taip pat bijo „Wagner“ grupuotės, bet vis dėlto toliau skambino, siuntė žinutes, skelbė raginimus socialiniuose tinkluose ir lankėsi valstybinėse institucijose, stengdamasi sužinoti, kur galėtų būti jos sūnėno kūnas. Daugelį mėnesių ji nieko negirdėjo.
Praėjus maždaug septynioms savaitėms po to, kai rugsėjo pabaigoje ji gavo paskutinę Andrejaus balso žinutę, vieną šeštadienio rytą suskambo Larisos telefonas. Galingas vyriškas balsas prisistatė esąs „Wagner“ vadas ir pranešė jai, kad Andrejus nužudytas.
Larisa sako, kad jai buvo pasakyta, jog pirmiausia jis buvo sužeistas, o paskui jo kolona pateko į apšaudymą. Ji nebeprisimena, kur tiksliai žuvo Andrejus. Ji sako, kad viskas vyko taip greitai. Vis dėlto Larisa spėjo paklausti vyro, kada ji galės palaidoti Andrejų.
„Turite paklausti vietiniame kariniame biure“, – tokį atsakymą ji išgirdo iš „Wagner“ vado.
„Mes nieko nežinome. Mes neturime nieko bendra su „Wagner“ grupuote“, – biure jai buvo pasakyta.
Praėjo mėnesiai, kol nepažįstama moteris per žinučių tarnybą atsiuntė Larisai Andrejaus kapo nuotrauką, padarytą Bakinskajos kaime.
Bakinskajos kaimas yra pietų Rusijoje, už kelių šimtų kilometrų nuo Larisos gimtojo kaimo, ir būtent ten J.Prigožinas įkūrė didžiausias iš dabar esančių septynių „Wagner“ kapinių. „Wagner“ grupuotės mokymo centras Molkino mieste yra vos už 10 kilometrų, netoli yra ir grupei priklausanti koplyčia.
Balandžio pradžios sekmadienis, iš tolo matyti naujai sukasti „Wagner“ samdinių kapai, apšviesti rytinės Bakinskajos saulės – eilė po eilės. Balandžio mėn. suskaičiuota daugiau kaip 600 kapų – 12 kartų daugiau nei prieš tris mėnesius. Kiekvieną dieną daugėja naujų kapų, ir šį rytą taip pat dirbo nedidelis ekskavatorius.
Andrejaus kapas yra vienoje iš pirmųjų eilių. Jis beveik niekuo neišsiskiria iš kitų. Ant kapo – plastikinis „Wagner“ grupės emblemos dizaino vainikas, auksinė žvaigždė ir paprastas stačiatikių kryžius su jo vardu, gimimo data – 2000 m. kovo 18 d. ir mirties diena – 2022 m. lapkričio 15 d. Kažkas pridėjo rožinį gvazdiką.
Jo globėja Lidija, taip pat gyvenanti Volgogrado srityje, rodo besišypsančio šviesiaplaukio berniuko nuotraukas ir kalba apie savo „saulutę Andrušką“. Ji pasakoja, kad dėl tuberkuliozės berniuką nuolat tekdavo vežioti pas gydytoją, o mokykla jis nelabai domėjosi, mieliau užsisklęsdavo svajonėse. Vėliau, kai buvo šiek tiek vyresnis, Andrejus dažnai išeidavo į miestą, o kai būdavo namuose, valandų valandas praleisdavo prie kompiuterio žaisdamas šaudyklinius žaidimus.
Lidija pasakojo, kad jie dažnai ginčydavosi ir kad jis ėmė vis vėliau grįžti namo, o kažkuriuo metu visai nustojo grįžti namo. Ji sako, kad Andrejus turėjo blogų draugų ir kad jis metė profesinio mokymo programą, kurioje mokėsi suvirintojo amato. Tada jis pradėjo vogti: iš pradžių suvirinimo aparatą, o paskui ir automobilį. Jis buvo nuteistas kalėti penkerius metus, kaip vėliau pasakojo savo tetai. Iki to laiko jis nustojo bendrauti su savo globėja.
Lidija, draugiška šešiasdešimtmetė moteris, kalbėdama apie Andrejų dažnai juokiasi, tarsi norėdama numalšinti skausmą. Tačiau galiausiai ji nebepajėgia, ir po valandos jos balsas trūkinėja, kai ji pradeda kalbėti apie Andrejaus kapą, kurį norėtų aplankyti. Jos akys prisipildo ašarų.
„Aš jį užauginau ir norėjau, kad jis taptų suaugusiu žmogumi ir kažką nuveiktų. Dabar visas mano sunkus darbas nuėjo perniek“, – kalbėjo ji.
„Vaikų namai, globėjų šeima, kalėjimas, karas ir mirtis – koks likimas vaikui“, – sako Larisa. Ji jaučiasi kalta, pasakoja, jog turėjo stengtis parsivežti sūnėną pas save arba padėti Lidijai.
Larisa norėtų ekshumuoti Andrejų ir atlikti DNR testą, kad galėtų užbaigti bylą. Tačiau tam ji turėtų paduoti į teismą „Wagner“ grupuotę, o tai nėra itin perspektyvus siekis. Be to, ji turėtų įtikinti savo brolį pateikti DNR mėginį. Bet, sako Larisa, jam sūnus visai nerūpi.
Per artimiausius kelis mėnesius ji ir Lidija planuoja keliauti prie Andrejaus kapo. Abi moterys priešinasi šiam karui.
„Nė vienai iš mūsų jo nereikia. Niekam. Jis slegia mus visus, ypač vaikus. Kokia jų ateitis?“ – sako Larisa.
„Baisu dėl visų tų žmonių, kurie žūsta. Baisu dėl ukrainiečių ir viso to, kas Ukrainoje jau sunaikinta“, – jai antrina Lidija.
Abi moterys norėtų per daug nekalbėti apie „Wagner“ grupuotę ir politiką, sakydamos, kad apie tai žino per mažai. Lidija sako, kad šiais laikais reikia būti atsargiam, ką kalbi.
Permėje, esančioje už 1600 km į šiaurės rytus, Nadežda telefonu bendrauja kur kas tiesmukiau.
„J.Prigožinas yra nusikaltėlis. Jis įžūliai verbuoja mūsų vaikus, pažeisdamas daugybę įstatymų“, – piktinosi ji.
Jos 27 metų sūnus Jaroslavas buvo nuteistas ketverius metus kalėti Permės pataisos kolonijoje už smurtą sunkinančiomis aplinkybėmis, į kurį jis įsivėlė per muštynes. Įkalinimo metu jam buvo leista skambinti, o Nadežda ištisas savaites telefonu perspėdavo sūnų.
„Neleisk, kad tave užverbuotų tas J.Prigožinas. Tu neišgyvensi“, – sakė ji.
Internete ji buvo skaičiusi apie „Wagner“ lyderio pastangas užverbuoti kovotojus iš Rusijos kalėjimų.
Nadežda, keturiasdešimtmetė moteris, turinti ukrainietiškų šaknų, yra arši invazijos į kaimyninę šalį priešininkė.
Pradžioje jos sūnus stengėsi ją raminti, tačiau spalio pradžioje jis jai paskambino ir pranešė pasirašęs kovoti už „Wagner“, tikinęs, jog neturėjo kito pasirinkimo. Jis taip ir nesugebėjo jai paaiškinti, ką tiksliai turėjo omenyje.
Po kelių mėnesių ji iš buvusio jo bendražygio kalinio sužinojo, kad kalėjime jos sūnui buvo daromas spaudimas ir grasinama papildomomis bausmėmis – pavyzdžiui, vienutėmis ar sumažintu maisto daviniu. Tačiau, kai ji apie tai sužinojo, Jaroslavas jau seniai buvo nužudytas.
„Wagner“ duomenimis, jis mirė sausio pradžioje Bachmute. Nadežda apie jį daugiau nieko nežino, iš dalies dėl to, kad jos sūnus, stodamas į „Wagner“ grupuotę, jos buvusį vyrą nurodė kaip savo kontaktinį asmenį – greičiausiai todėl, kad žinojo, kaip motina priešinosi jo prisijungimui prie karo veiksmų.
Jos buvęs vyras iš „Wagner“ daugiau nei 56 000 eurų kompensaciją. Tačiau jam nelabai rūpėjo, kas nutiko jo sūnui, sako Nadežda.
Iš tiesų Nadeždai ir kitiems giminaičiams teko pasirūpinti jo laidotuvėmis. Ji bent jau gavo mirties liudijimą ir galėjo pati palaidoti sūnų.
Nadežda negali susitaikyti su tuo, kad visos jos sūnaus teisės buvo ignoruojamos. Ir, sako ji, negali įsivaizduoti, ką jos sūnus buvo priverstas išgyventi būdamas „Wagner“ grupės nariu.
Ji pradėjo ieškoti informacijos, skaityti kitų „Wagner“ grupės karių ir jų artimųjų socialinio tinklo kanalus, tačiau dauguma jų tylėjo apie karą Ukrainoje arba jį palaikė. Viena moteris net apkaltino ją, kad ji palaiko Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį.
Kur tik Nadežda pasisukdavo, visur atsitrenkdavo į tylos sieną. Ji aplankė pataisos kolonijos direktorių, kuriame buvo laikomas jos sūnus, ir paklausė jo, kodėl jis leido sūnų išsiųsti į karą. Jis tik pažvelgė į ją ir nieko neatsakė.
Ji kelis kartus skambino į „Wagner“ grupuotę, reikalaudama parodyti sutartį, kurią Jaroslavas pasirašė su samdinių kariuomene. Ji nuvažiavo į „Wagner“ biurą Jekaterinburge, bet jai pagrasino policija. Ji lankėsi pas partijos „Vieningoji Rusija“ narį, tačiau ir šis jai pagrasino policija.
„Negaliu susitaikyti su tuo, kaip J.Prigožinas pasinaudojo mūsų vaikais“, – tikino ji.
Nadežda sako, kad vieną kartą jai jau buvo skirta piniginė bauda už tariamą Rusijos kariuomenės menkinimą.
Pastaruoju metu J.Prigožinas ėmė stengtis pristatyti nuteistuosius kareivius kaip didvyrius, net atidengė paminklus jų garbei savo „Wagner“ kapinėse. Per jos pačios sūnaus laidotuves kažkas kalbėjo apie Jaroslavą kaip apie didvyrį, pasakoja Nadežda.
„Kieno didvyris?“ – atsakė ji, sakydama, kad Rusijos niekas nepuolė ir kad jai tokio didvyriškumo nereikia, taip pat ji neturi nieko prieš Ukrainą. – Aš nepalaidojau savo sūnaus kaip didvyrio. Palaidojau jį todėl, kad J.Prigožinas ir V.Putinas neteisėtai pasiuntė jį į šį karą“, – sako Nadežda.
Parengta pagal „Der Spiegel“ inf.
