Keturis kartus jis buvo ministras pirmininkas, ir kiekvieną kartą, kai jau atrodė, kad jo politinė karjera baigta, jis sugebėdavo įveikti savo kritikus ir atsitiesti. Praėjus devyneriems metams po to, kai jam buvo uždrausta eiti viešąsias pareigas dėl mokestinio sukčiavimo, jis vėl grįžo į parlamentą ir 2022 m. rugsėjį ir buvo išrinktas į Italijos Senatą.
Tačiau dažnai apie jo asmeninį gyvenimą – pomėgį bendrauti su gražuolėmis ir dėl to kilusius seksualinius skandalus – rašė viso pasaulio laikraščių antraštės.
Sulaukęs 86 metų mirė S. Berlusconi – žiniasklaidos magnatas, futbolo klubo savininkas ir milijardierius verslininkas, kuris niekada nepaliko politikos scenos ir dešimtmečius padėjo formuoti Italijos įvaizdį.
Vienas turtingiausių Italijos žmonių
Milano magnatas Silvio Berlusconi gimė viduriniosios klasės šeimoje Milane 1936 m. rugsėjo 29 d., o Antrojo pasaulinio karo metais augo kaime už miesto. Nuo pat studijų laikų jis demonstravo gebėjimą uždirbti pinigus. Studijuodamas teisę universitete, jis grojo kontrabosu studentų grupėje – įgijo dainininko reputaciją, dirbo naktiniuose klubuose ir kruiziniuose laivuose.
Pirmą kartą savo prigimtinį žavesį jis panaudojo versle, kai pardavinėjo dulkių siurblius ir savo kolegoms studentams parašytas esė. Baigęs studijas, jis pradėjo dirbti statybų srityje su savo įmone „Edilnord“, Milano pakraštyje statydamas didžiulį daugiabučių kompleksą, nors šio projekto finansavimo šaltinis buvo paslaptis.
1973 m. verslininkas įkūrė vietinę kabelinės televizijos bendrovę „Telemilano“, kad savo nekilnojamojo turto objektams galėtų tiekti televiziją. Po ketverių metų jam priklausė dar dvi stotys ir centrinė Milano studija.
Dešimtmečio pabaigoje jis įsteigė holdingo bendrovę „Fininvest“, kad galėtų valdyti sparčiai besiplečiantį savo verslą. Ilgainiui jai priklausė didžiausia Italijos žiniasklaidos imperija „Mediaset“, kuriai priklausė didžiausios privačios šalies radijo stotys ir didžiausia Italijos leidykla „Mondadori“.
Iki mirties jis buvo vienas turtingiausių Italijos žmonių, o jo šeimos turtas siekė milijardus dolerių. Jo vaikai – Marina, Barbara, Pieras Silvio, Eleonora ir Luigi – visi dalyvavo valdant jo verslo imperiją. Dalis šio turto buvo naudojama jo asmeniniams interesams tenkinti, įskaitant gimtojo miesto futbolo klubo „AC Milan“ išgelbėjimą nuo bankroto 1986 m.
Šios investicijos atsipirko po trijų dešimtmečių, 2017 m., kai jis pardavė klubą Kinijos investuotojams už 740 mln. eurų. Tačiau ir vėliau italas neatsisakė ir futbolo – nusipirko „Monza“ klubą ir džiaugėsi jo pakilimu iki aukščiausios „Serie A“ lygos pirmą kartą istorijoje.
Politinė valdžia ir korupcijos tyrimai
S. Berlusconi sugebėjo ne kartą stoti prieš teismus ir išlaikyti populiarumą politikoje. Jis dažnai skundėsi, kad jį persekioja prokurorai, ypač jo gimtajame Milane, ir kartą teigė, kad per 20 metų dalyvavo 2 500 teismo posėdžių 106 bylose.
Per daugelį metų jam buvo pateikti kaltinimai dėl turto pasisavinimo, sukčiavimo mokesčių srityje, apgaulingo apskaitos tvarkymo ir bandymo papirkti teisėją. Keletą kartų jis buvo išteisintas arba jo nuosprendžiai buvo panaikinti.
Su politiku susijusios kontroversijos buvo labai viešos ir tapo nuolatiniu fonu per visą jo karjerą.
Tik 2023 m. vasario mėn. jis buvo galutinai išteisintas dėl liudytojų papirkinėjimo, kad šie meluotų apie liūdnai pagarsėjusius „Bunga Bunga“ vakarėlius, kuriuos jis, būdamas ministru pirmininku, rengdavo savo viloje.
Prieš 30 metų, 1993 m., jis įkūrė savo politinę partiją ir jau po metų pateko į valdžią. Pasinaudodamas savo entuziazmu futbolui, jis pavadino savo partiją pagal sirgalių skanduotę „Forza Italia“ („Pirmyn, Italija“).
Tuo metu, kilus skandalui, paveikusiam Italijos centro dešiniųjų partiją, susidarė valdžios vakuumas, ir S. Berlusconi pasiūlė tiems rinkėjams alternatyvą, kuri nebuvo kairioji. Masinė reklaminė kampanija jo paties televizijos kanaluose padėjo jam iškovoti pergalę 1994 m. rinkimuose.
Tačiau buvo manoma, kad naujasis S. Berlusconi potraukis politikai yra jo siekis išvengti kaltinimų korupcija, nes į tyrimą jau buvo įtrauktos kelios jo įmonės. Jis atmetė šiuos teiginius.
„Man nereikia eiti į valdžią dėl valdžios. Turiu namus visame pasaulyje, stulbinamus laivus, gražius lėktuvus, gražią žmoną, gražią šeimą. Aš aukojuosi“, – kalbėjo italas.
Atėjusi į valdžią S. Berlusconi vyriausybė priėmė įstatymą, kuriuo jam ir kitiems aukščiausio rango valstybės pareigūnams suteikė imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo, kol jie eina pareigas, tačiau vėliau Konstitucinis teismas jį panaikino.
Sugrįžęs karalius
Pirmoji S. Berlusconi koalicija išsilaikė tik kelis mėnesius – iš dalies dėl trinties tarp skirtingų joje esančių partijų, iš dalies dėl to, kad Milano teismas S. Berlusconi pateikė kaltinimus dėl įtariamo sukčiavimo mokesčių srityje.
1996 m. rinkimus jis pralaimėjo kairiesiems, tačiau jo politinė karjera dar tik prasidėjo. 2001 m. S. Berlusconi vėl tapo ministru pirmininku, vadovaudamas naujai koalicijai, vadinamai Laisvių rūmais. Pagrindinis jo rinkimų kampanijos tikslas buvo pažadas pertvarkyti Italijos ekonomiką, supaprastinti mokesčių sistemą ir padidinti pensijas. Tačiau blogėjant pasaulio ekonomikos padėčiai Italijos finansai nukentėjo, ir S. Berlusconi nesugebėjo įvykdyti savo pažadų.
2006 m. jis pralaimėjo kairiesiems, bet 2008 m. vėl laimėjo. Italijos politikoje jis išliko iki 2011 m., kurie buvo vieni sunkiausių jo gyvenimo metų. Per euro zonos skolų krizę Italijos skolinimosi išlaidos smarkiai išaugo. Premjeras prarado paramą ir buvo priverstas atsistatydinti netekęs daugumos parlamente. Tais pačiais metais Konstitucinis Teismas panaikino dalį įstatymo, kuriuo jam ir kitiems aukšto rango ministrams buvo suteikta laikina neliečiamybė. Iki 2011 m. pabaigos jis pasitraukė iš valdžios.
2012 m. spalio mėn. jis buvo nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme už sukčiavimą mokesčių srityje ir jam buvo uždrausta eiti valstybines pareigas. S. Berlusconi pareiškė esąs nekaltas ir kalbėjo apie „teisminį perversmą“. Tačiau tuo metu jam jau buvo daugiau nei 75 metai, todėl vietoj to jam buvo paskirti viešieji darbai.
Jis keturias valandas per savaitę dirbo su pagyvenusiais demencija sergančiais pacientais katalikiškuose globos namuose netoli Milano. Jam taip pat buvo uždrausta eiti viešąsias pareigas – šis draudimas tęsėsi kelerius metus iki kito jo sugrįžimo.
„Bunga Bunga“ vakarėliai ir viešas asmeninis gyvenimas
Be politikos, S. Berlusconi patekdavo į laikraščių antraštes dėl savo asmeninio gyvenimo, kuris dažnai būdavo labai viešas.
Charizmatiškas premjeras niekada neslėpė, kad žavisi jaunesnėmis moterimis. Paskutinė jo partnerė, partijos kolegė Marta Fascina, už jį jaunesnė daugiau kaip 50 metų. Buvo žinoma, kad jis naudojosi plaukų persodinimo ir plastinės chirurgijos operacijomis, kad atrodytų jaunesnis.
Su antrąja žmona Veronika Lario susipažino po to, kai ji viename spektaklyje pasirodė be viršutinių drabužių. Ji ne kartą viešai reiškė nusivylimą vyro elgesiu su jaunomis moterimis. Ji pateikė skyrybų prašymą po to, kai jos vyras buvo nufotografuotas su modeliu Noemi Letizia 18-ojo gimtadienio vakarėlyje.
Didžiausią atgarsį sukėlęs skandalas buvo vadinami „Bunga Bunga“ vakarėliai jo viloje, kuriuose dalyvaudavo šou merginos – ši istorija baigėsi apkaltinamuoju nuosprendžiu už tai, kad jis mokėjo nepilnametei prostitutei už seksą.
Galiausiai paaiškėjo, kad 2010 m. S. Berlusconi, būdamas ministru pirmininku, paskambino į policijos nuovadą ir paprašė paleisti 17-metę merginą, pravarde Ruby Heart-Stealer, kuri buvo sulaikyta už vagystę. Pranešama, kad ji taip pat buvo „Bunga Bunga“ vakarėlių viešnia.
Italijos žiniasklaida pranešė, kad ministras pirmininkas pareigūnams teigė, jog mergina yra Egipto prezidento dukterėčia arba anūkė, ir jis bandė išvengti diplomatinio incidento.
2013 m. S. Berlusconi buvo pripažintas kaltu dėl to, kad mokėjo jai už seksą ir piktnaudžiavo savo įgaliojimais, tačiau kitais metais šis sprendimas buvo panaikintas.
Savo ruožtu S. Berlusconi visada atmetė teiginius, kad mokėjo kuriai nors moteriai už seksą, sakydamas, kad taip elgdamasis „praranda užkariavimo malonumą“. Tačiau jis taip pat pripažino, kad „nėra šventasis“.
"Forza Italia" dar kartą
Nacionalinio biudžeto problemų kamuojama ir į asmeninius skandalus įsivėlusi S. Berlusconi partija 2011 m. vietos valdžios rinkimuose pasirodė prastai ir pralaimėjo Milane, savo gimtajame mieste ir valdžios bazėje. Tačiau jis išliko populiarus ir 2013 m. nacionaliniuose rinkimuose jam pritrūko vos 1 proc. iki pergalės. Galiausiai jo partija suskilo, o S. Berluskonis vėl ją įkūrė originaliu pavadinimu „Forza Italia“. Po pralaimėjimų rinkimuose ir draudimo eiti valstybines pareigas dėl apkaltinamojo nuosprendžio galėjo atrodyti, kad jo politinė karjera baigta.
Tačiau 2018 m. rinkimuose „Forza Italia“ su S. Berlusconi vardu, kuris buvo neatsiejamas nuo jos prekės ženklo, užėmė trečiąją vietą, nusileidusi populistinei, prieš valdžią nusistačiusiai „Penkių žvaigždžių“ partijai ir pačios „Forza Italia“ dešiniajai rinkimų partnerei „Lygai“.
S. Berlusconi pažadėjo lojaliai remti „Lygos“ lyderio Matteo Salvini pastangas suformuoti vyriausybę – tačiau pastarieji nusprendė valdyti be „Forza Italia“.
Dar kartą atrodė, kad S. Berlusconi politinė karjera gali artėti prie pabaigos. Tačiau 2018 m. teismas nusprendė, kad jis vėl gali kandidatuoti į valstybines pareigas – paskelbė jį „reabilituotu“.
Sprendimas buvo priimtas per vėlai, kad būtų galima dalyvauti 2018 m. rinkimuose, tačiau 2019 m. amžinas balsų laimėtojas paskelbė kandidatuosiantis į Europos Parlamentą.
Būdamas pirmuoju kandidatu savo partijos sąrašuose, jis nesunkiai iškovojo sau vietą Europos Parlamente. Po trejų metų jis vėl grįžo į Italijos parlamentą, o jo vadovaujama „Forza Italia“ buvo jaunesnioji partnerė Giorgia Meloni dešiniojo sparno koalicijoje.
Liūdnai pagarsėjusi ikona
Slenkančiais tamsiais plaukais ir audringais skandalais pasižymintis S. Berlusconi buvo iškart atpažįstamas ir tapo Italijos ikona.
Jis taip pat pagarsėjo savo abejotinu humoro jausmu po kelių garsių nesusipratimų.
Vieną kartą jis užsiminė, kad Vokietijos europarlamentaras būtų buvęs geras koncentracijos stovyklos sargybinis, o kitą kartą pareiškė, kad Musolinis iš tikrųjų buvo švelnus lyderis. Jis atmetė šiuos teiginius kaip pokštus. Tačiau jis taip pat buvo ilgametis Vladimiro Putino draugas ir kaltino Ukrainą dėl Rusijos invazijos, nors jo paties vyriausybė tvirtai palaikė Kijevą.
Tikriausiai jo dalyvavimas beveik visose Italijos gyvenimo srityse labiausiai piktino jo kritikus – ypač jo žiniasklaidos imperija, kuri, daugelio teigimu, suteikė jam nesąžiningą pranašumą per rinkimus.
Pats S. Berlusconi atmetė teiginius, kad verslo ir politikos maišymas buvo naudingesnis jam asmeniškai, o ne visai Italijai.
Parengta pagal BBC inf.
