Mūšiuose dėl ukrainiečių įnirtingai ginamo Bachmuto 61 metų J.Prigožinui buvo trūkusi kantrybė.
Gegužės pradžioje išplatintame vaizdo įraše jis stovėjo tarp negyvų „Wagner“ kareivių kūnų ir svaidėsi keiksmažodžiais į Rusijos gynybos ministrą Sergejų Šoigu bei Generalinio štabo ir Rusijos pajėgų Ukrainoje vadovą Valerijų Gerasimovą.
J.Prigožinas pagrasino išvesti savo dalinius iš Bachmuto, jeigu jiems nedelsiant nebus duota daugiau šaudmenų.
Daugeliui stebėtojų atrodė, kad tarp „Wagner“ ir Kremliaus atsiranda didelis plyšys. Kiti spėliojo, kad J.Prigožino dienos gali būti suskaičiuotos, nes jis, regis, įgijo priešų visoje Rusijos karinėje vadovybėje.
Tačiau po dviejų dienų J.Prigožinas atšaukė savo grasinimą patraukti „Wagner“ pajėgas iš Bachmuto ir bandė pateikti situaciją kaip sėkmingai išspręstą jo naudai. O tada naujame vaizdo įraše peikė kažkokį neįvardytą „laimingą senelį, manantį, kad viskas yra gerai“, Maskvoje pakeldamas daug antakių dėl to, į ką jis taikosi.
Galiausiai ši muilo opera atrodė desperatiškas J.Prigožino bandymas išgelbėti „Wagner“, kaip vienintelio puolamąsias operacijas galinčio vykdyti rusų dalinio, reputaciją, nepaisant katastrofiškų nuostolių Bachmute.
Tačiau kodėl V.Putinas toleruoja J.Prigožino išsišokimus ir kokia yra „Wagner“ grupės reali vieta Rusijos karinėje ir žvalgybos hierarchijoje?
Iš tikrųjų „Wagner“ iškilimas yra tiktai naujausias įvykis ilgoje Rusijos ir Sovietų Sąjungos priklausomybės nuo neoficialių pajėgų istorijoje, kuri tęsiasi nuo pat Josifo Stalino diktatūros laikų.
Be to, ši samdinių grupuotė yra palikusi gilų pėdsaką Ukrainoje, nes pirmą kartą ten atsirado per ankstesnį Rusijos karą Donbase, pradėtą 2014 m.
V.Putinui „Wagner“ taip pat tapo svarbia priemone Rusijos kariuomenei, kurią jis jau seniai laiko potencialia grėsme savo valdžiai, pažaboti. Priešingai Vakarų prielaidoms, „Wagner“ vaidmuo kare yra susijęs tiek su galios poslinkiais Maskvoje, tiek su tuo, kas vyksta mūšio lauke Ukrainoje.
Veikė kaip priedanga
Norint suprasti J.Prigožino ir „Wagner“ santykinę jėgą Rusijoje, būtina atsižvelgti į tai, kaip samdinių grupuotę vertina bent keturios skirtingos šios valstybės dalys: Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU), kariuomenė apskritai, Federalinė saugumo tarnyba (FST) ir pats V.Putinas.
GRU atliko pagrindinį vaidmenį kuriant „Wagner“, o priežastys daugiausia slypi audringose reformose, kurias karinė žvalgyba vykdė 2000-ųjų pabaigoje ir 2010-ųjų pradžioje.
Vadovaujant S.Šoigu pirmtakui Anatolijui Serdiukovui, kuris gynybos ministro pareigas ėjo 2007–2012 m., ministerija stengėsi sumažinti GRU vaidmenį kariuomenėje. Bet netrukus po to, kai perėmė vadovavimą, S.Šoigu pakeitė kursą ir skyrė GRU naujų išteklių.
Tad Vyriausioji žvalgybos valdyba buvo sustiprinta naujais pareigūnais, kurių daugelis pakviesti iš „specnazo“ – karinių specialiųjų pajėgų, tradiciškai prižiūrimų GRU.
Vyriausiajai žvalgybos valdybai vadovavusiems generolams atrodė prasminga įdarbinti daugiau „specnazo“ kariškių: Rusijos kariuomenė tuo metu buvo aktyviai įsitraukusi į konfliktą Sirijoje, taip pat Kryme ir Rytų Ukrainoje, o GRU ėmė orientuotis į vadinamąją aktyviąją žvalgybą – vykdyti ginkluotas operacijas, o ne tik rinkti šaltinius, kaip įprasta šnipinėjant.
Vėlesniais metais šis „specnazo“ mentalitetas stiprėjo agentūros viduje, o generolas Vladimiras Aleksejevas, vadovavęs karinėms specialiosioms pajėgoms, buvo paaukštintas iki GRU vadovo pirmojo pavaduotojo.
Būtent pasikeitus GRU prioritetams Rusijos žiniasklaidoje pirmąkart buvo paskelbta apie „Wagner“ egzistavimą. 2015 m. Sankt Peterburge įsikūręs nepriklausomas naujienų portalas „Fontanka“ pranešė, kad privačios karinės bendrovės nariai veikia Rytų Ukrainoje.
„Fontanka“ taip pat pirmoji atskleidė, kad J.Prigožinas buvo pagrindinis „Wagner“ rėmėjas ir kad GRU „specnazo“ vadas Dmitrijus Utkinas dirigavo samdinių grupuotės karinėms operacijoms.
Iš tikrųjų, nors tuo metu apie tai nebuvo viešai žinoma, GRU viduje buvo įkurtas naujas skyrius, kuris prižiūrėjo privačių karinių bendrovių, tarp jų ir „Wagner“, veiklą.
Praėjus keliems mėnesiams po to, kai pirmą kartą pranešta apie „Wagner“ egzistavimą, GRU pareigūnas patvirtino, kad egzistuoja šis naujas skyrius, kuriame, nieko nuostabaus, dirbo „specnazo“ veteranai.
Tuo metu, kai Rusija viešai neigė savo tiesioginį įsitraukimą Rytų Ukrainoje, „Wagner“ pajėgos Vyriausiajai žvalgybos valdybai buvo patogus būdas paneigti dalyvavimą operacijose.
Modelį sukūrė J.Stalinas
Iš pirmo žvilgsnio privačių karinių bendrovių naudojimas atitinka naują šio amžiaus kariavimo modelį. Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos naudojosi karinių rangovų paslaugomis Irake, o „Wagner“ buvo kiek panaši į privačią amerikiečių karinę bendrovę „Blackwater“.
Bet Vyriausiajai žvalgybos valdybai „Wagner“ taip pat tęsė daug senesnę tradiciją, siekiančią sovietinius laikus, kai Kremlius naudojo tarpines pajėgas, kad įsikištų į konfliktus visame pasaulyje.
„Tai lygiai taip pat, kaip Ispanijoje per pilietinį karą 1936–1939 metais užmaskuotai turėjome savo kariuomenę“, – 2017 metais kalbėjo GRU pareigūnas, leidinio „Foreign Affairs“ paklaustas, kam Vyriausiajai žvalgybos valdybai prireikė tokios privačios karinės bendrovės kaip „Wagner“.
Nors sovietų vyriausybė niekada oficialiai nepatvirtino savo įsikišimo, gerai žinoma, kad J.Stalinas siuntė karinius patarėjus respublikonų pajėgoms Ispanijoje paremti praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje.
Visiems ten dalyvavusiems sovietų kariškiams buvo suteikti netikri ispaniškai skambantys vardai.
Vienas šių patarėjų buvo legendinis sovietų karininkas Chadži Mamsurovas, kuris Ispanijoje pagarsėjo kaip pulkininkas Xanti ir galėjo tapti vienu Ernesto Hemingway romano „Kam skambina varpai“ personažo Roberto Džordano prototipų.
2015 m. netoli Madrido esančiame Ispanijos miestelyje per ceremoniją, kurioje dalyvavo Ch.Mamsurovo palikuoniai ir Rusijos vyriausybės pareigūnai, buvo atidengtas paminklas pulkininkui Xanti.
Sovietų Sąjungos kariniai pareigūnai ilgą laiką Ispanijos pilietinį karą vertino kaip „gerą karą“: sovietų kariai buvo teisingoje pusėje, o kovos buvo neabejotinai antifašistinės, nes respublikonai kovojo su nacionalistinėmis generolo Francisco Franco, kuris buvo Benito Mussolini ir Adolfo Hitlerio sąjungininkas, pajėgomis.
Oficialioje Rusijos istoriografijoje sovietų intervencija Ispanijoje laikoma tiesiogine Didžiojo Tėvynės karo – monumentalios Rusijos kovos su nacistine Vokietija Antrajame pasauliniame kare – pirmtake.
Rusijos patirtis Ispanijos pilietiniame kare GRU tapo patogiu variantu pateisinti „Wagner“ pajėgų palaikymą Ukrainoje, nes Kremlius tvirtino, kad ten vėl kovoja su fašistais.
„Wagner“ net turėjo savo pulkininką Xanti: kaip ir garsusis sovietų karininkas, D.Utkinas naudojo slapyvardį Vagneris, o tarp jo žygdarbių buvo ir vadovavimas rusų samdiniams, šiuo atveju – Sirijoje.
Skydas – ne visagalis
Tačiau kur kas sudėtingesnis klausimas yra „Wagner“ turimos paramos kariuomenėje ir Federalinėje saugumo tarnyboje mastas. Per kelerius metus nuo grupuotės atsiradimo, o ypač nuo dabartinio Rusijos karo Ukrainoje pradžios, „Wagner“ karinių operacijų pobūdis labai pasikeitė.
Pradėjusi nuo slaptų, viešai neigiamų samdinių pajėgų, grupuotė palaipsniui virto dideliu kariniu vienetu, veikiančiu keliose šalyse, turinčiu nuosavą artileriją ir oro pajėgas, galiausiai didžiulius verbavimo stendus Rusijos miestų gatvėse, savo veiklą šlovinančią kino produkciją ir blizgantį daugiaaukštį Sankt Peterburge, kur įsikūrusi bendrovės būstinė.
„Wagner“ išgarsėjo kaip žiauriausia Rusijos kariuomenės jėga, besididžiuojanti, kad pačiais baisiausiais būdais žudo tuos, kuriuos priskiria išdavikams.
J.Prigožinui vis drąsiau kritikuojant karinę vadovybę daugelis apžvalgininkų ėmė abejoti, kiek ilgai jam pavyks išsisukti. Pasak „specnazo“ pareigūnų, su kuriais kalbėjosi „Foreign Affairs“, kol kas GRU išlaiko paramą „Wagner“ pajėgoms: Vyriausioji žvalgybos valdyba mano, kad samdinių daliniai lieka naudingi.
Bet GRU palaikymas nesuteikia J.Prigožinui daug garantijų. V.Putino kadencijos metu pasitaikė atvejų, kai Vyriausiosios žvalgybos valdybos palaikymas nebuvo labai svarbus. Pavyzdžiui, šio amžiaus pradžioje GRU ir jos „specnazo“ pajėgos prižiūrėjo Čečėnijoje veikusį fiktyvų karinį batalioną „Vostok“, kuriam vadovavo galingas čečėnų karo vadas Ruslanas Jamadajevas.
„Vostok“ buvo veiksmingas, o R.Jamadajevas – lojalus GRU.
Bet to nepakako, kad bataliono vadas būtų apsaugotas, kai jo klanas pradėjo atvirą konfliktą su Čečėnijos lyderiu Ramzanu Kadyrovu.
2008 m. rugsėjį R.Jamadajevas buvo nušautas iš automato, kai sėdėjo savo „Mercedes“ automobilyje sankryžoje prie šviesoforo, vos už kelių šimtų metrų nuo Rusijos vyriausybės pastato Maskvoje. Daugelis mano, kad žmogžudystę užsakė Čečėnijos galva R.Kadyrovas.
Svarbu išsaugoti paramą
Šiuo metu J.Prigožinas taip pat turi tam tikrą palaikymą kariuomenėje, nepaisant jo kandžių strėlių Gynybos ministerijai.
Nuo 2022 metų rugsėjo, kai Rusija prarado daug užgrobtos Ukrainos teritorijos dėl ukrainiečių kontrpuolimo šiaurės rytuose, J.Prigožinas atvirai atakuoja Rusijos karinę vadovybę.
Nepaisant to, griežtai kontroliuojamai Rusijos žiniasklaidai, įskaitant vadinamuosius „vojenkorus“ – Rusijos karo reporterius, kurie yra įdarbinti kariuomenėje, – buvo įsakyta padėti reklamuoti „Wagner“ ir jos veiklą Ukrainoje. Todėl prokremliški laikraščiai ir toliau spausdina interviu su „Wagner“ samdiniais, kuriuose šlovinama grupuotės kovinė dvasia. Atrodo, kad ir pati kariuomenė toliau remia šią grupuotę.
Po to, kai buvo paviešintas akiplėšiškas J.Prigožino vaizdo įrašas iš Bachmuto, kariuomenės vadovybė paskyrė generolą Sergejų Surovikiną – buvusį Rusijos pajėgų Ukrainoje vadą ir vis dar vieną labiausiai gerbiamų generolų – prižiūrėti, kaip „Wagner“ pajėgos aprūpinamos šaudmenimis ir kitais ištekliais.
J.Prigožinui vienas privalumų yra tas, kad be jo „Wagner“ grupė liktų beveidė, o Rusijos karinė vadovybė jo nelaiko konkurentu. Nors J.Prigožinas nepaliaujamai reklamuoja savo kovotojus kaip pajėgiausią Rusijos pusėje kovinę jėgą, jis taip pat deda ypatingas pastangas, kad jo karininkai ir lauko vadai liktų anonimiški.
Nė vieno jų, net D.Utkino, pavardės nėra žinomos paprastiems rusams, o kai „vojenkorams“ duoda interviu „Wagner“ kareiviai ir karininkai, jie lieka anonimais.
Rusijos karinės vadovybės tolerancija „Wagner“ grupuotei yra svarbi, bet ji gali būti atšaukta tą pačią minutę, vos tik kariuomenė ar Kremlius nutars, kad tai reikia padaryti.
„Wagner“ struktūrai ne mažiau svarbi yra FST – pagrindinės Rusijos žvalgybos agentūros – pozicija. Po pirmųjų klaidų karo pradžioje FST pastaruoju metu atgavo savo įtaką Rusijos valdžios institucijose.
Pačioje Rusijoje FST agresyviai slopina bet kokius nesutikimo su karu požymius. Ji taip pat labai aktyviai veikia Ukrainoje, ypač karinės kontržvalgybos skyrius, kuris prižiūri kariuomenę ir kuriam pavesta slopinti bet kokį pasipriešinimą Rusijos okupuotose teritorijose.
„Wagner“, kaip karinis padalinys, patenka į šio FST padalinio atsakomybės sritį, o tai J.Prigožinui teikia mažai paguodos.
V.Putinas turi savo tikslų
Bet svarbiausias veiksnys, lemiantis tolesnį J.Prigožino vaidmenį Ukrainoje, yra V.Putinas.
Iš tiesų nuolatiniai J.Prigožino išpuoliai prieš du aukščiausius kariuomenės vadovus atrodo tokie neadekvatūs, kad tik asmeninė V.Putino parama gali paaiškinti tolesnį „Wagner“ lyderio vaidmenį kare. Tačiau kodėl J.Prigožinas yra vertingas V.Putinui?
Paaiškinimas, matyt, slypi sudėtinguose V.Putino santykiuose su Rusijos kariuomene. Pirmaisiais valdymo metais vienu didžiausių Rusijos prezidento iššūkių tapo suvaldyti armiją.
Būdama viena didžiausių pasaulyje armijų didžiulėje šalyje kariuomenė tradiciškai stengiasi, kad išorinis pasaulis kuo mažiau sužinotų apie jos veiklą. Tai reiškia, kad įprastos valdžios ir visuomenės priežiūros formos – ar tai būtų parlamentas, ar teisėsauga, ar žiniasklaida – ginkluotųjų pajėgų atžvilgiu Rusijoje paprasčiausiai nevykdomos.
Pirmąjį savo valdymo dešimtmetį V.Putinas siekė sustiprinti savo kontrolę kariuomenei, gynybos ministru paskirdamas buvusį KGB generolą ir savo patikimą draugą Sergejų Ivanovą. Bet 2007 m. V.Putinas buvo priverstas jį pakeisti, kai tapo aišku, jog S.Ivanovo pastangos pradėti didesnę kariuomenės reformą žlugo.
Vėliau, pasitelkęs S.Šoigu – dar vieną kariuomenei nepriklausantį asmenį iš Nepaprastųjų situacijų ministerijos – V.Putinas vėl bandė įgyti daugiau įtakos.
Tačiau dabar, po daugiau nei metus trunkančio karo Ukrainoje, nėra daug įrodymų, kad V.Putinui su S.Šoigu pavyko pasiekti didesnę sėkmę armijos užkulisiuose negu su S.Ivanovu. Be to, prezidentas supranta, kad karo metu kariuomenė paprastai įgyja daugiau galios valstybėje.
Ateitis skendi miglose
Tad V.Putinas, norėdamas suvaldyti generolus, griebiasi vis neįprastesnių metodų. Pavyzdžiui, nuo 2022 m. rudens jis skatino „vojenkorus“ viešai skelbti kariuomenės problemas. Bet dar svarbesnis buvo „Wagner“ pajėgų, kaip atsvaros kariuomenei, vaidmuo.
J.Prigožinui, nepaisant patiriamų milžiniškų žmogiškųjų nuostolių, tai yra abiem pusėms naudinga situacija. Jis pripažįsta, kad niekada nekels politinės grėsmės V.Putinui, nes neturi jokio kito palaikymo Rusijos valdančiajame elite, išskyrus paties prezidento globą. Ir V.Putinas stengėsi, kad taip ir liktų.
Turėdamas ypatingą statusą – laisvai valdomas GRU, toleruojamas kariuomenės ir saugomas V.Putino – J.Prigožinas tikisi išlaikyti savo unikalią padėtį vis labiau viduramžiškėjančiame Kremliaus dvare. Šioje situacijoje net skandalingi J.Prigožino išpuoliai gali būti projekto dalis: kuo labiau jis elgiasi kaip piktas dvaro juokdarys, tuo geriau.
Tai gerai pažįstamas Rusijos istorijos tipažas. XVIII a. caras Petras I dėl tos pačios priežasties galingiausiu šalies kunigaikščiu padarė Aleksandrą Menšikovą, savotišką dvaro juokdario versiją: kuklios kilmės A.Menšikovas neužėmė jokios padėties Rusijos aristokratijoje, buvo brutalus, negailestingas ir ištikimas carui, kuris turėjo įprotį mušti jį lazda.
Bet J.Prigožinas, matyt, nesupranta, jog V.Putino Rusija nėra Petro I Rusija, kad ir kaip jis ir Kremliaus šeimininkas stengėsi ją tokia paversti. Daugelis Rusijos visuomenės sluoksnių, ypač valdininkija, su siaubu ir pasibjaurėjimu stebi „Wagner“ įkūrėjo išsišokimus.
Pastaruoju metu „Wagner“ kovotojai sunaudojo daugiau šaudmenų nei bet kuris kitas Rusijos dalinys. Tai galima pateisinti tik tol, kol grupuotė vykdo tai, ką žadėjo J.Prigožinas, – paskelbė užėmęs Bachmutą.
Bet jei mūšio lauke reikalai rusams pakryps į blogąją pusę, parama „Wagner“ gali pradėti atrodyti kaip milžiniškas ribotų išteklių švaistymas.
Tačiau ar V.Putinas kokią nors rimtą „Wagner“ nesėkmę laikys didžiuliu nusikaltimu, yra kitas klausimas. Kremliaus šeimininkas jau seniai moka efektyviai naudotis žlugusiais valdininkais, politikais ir kitais pakalikais – prisiminkime buvusį Rusijos prezidentą ir premjerą Dmitrijų Medvedevą. J.Prigožinas gali būti kitas.
Parengta pagal „Foreign Affairs“ inf.
