„Net kai nesitreniruojame, išdidžiai velkuosi šiuos marškinėlius, – sakė Čagoso rinktinės vartininkas. – Žmonės klausinėja, nes kai kurie apie tą vietą nieko nežino. Aš istoriją žinau, todėl jiems galiu papasakoti. Sakau, kad tai rojaus sala. Dangus žemėje.“
Bet pats 19-metis niekada nėra įkėlęs kojos į žemę, kuriai atstovauja.
Dauguma įsikūrė Krolyje
Vaikystėje Mauricijuje C.Josephas savo močiutės maldaudavo papasakoti apie jos gimtinę, bet ji klausimų vengdavo.
C.Josepho močiutė gimė Indijos vandenyno Čagoso salyne.
Nuo 1968 iki 1973 m. Jungtinė Karalystė (JK) iškeldino visus vietos žmones, kad čia galėtų įkurti karinių oro pajėgų bazę, kuria naudojosi kartu su JAV.
Daugybė išvarytų čagosiečių buvo išsiųsti į Mauricijų, kur ir gimė C.Josephas. Tačiau jo močiutės širdis liko gimtojoje žemėje, o skausmas dėl britų įvykdytos tremties lydėjo iki gyvenimo pabaigos.
Savo protėvių atminimą dabar saugo futbolo komanda, atstovaujanti prarastai tėvynei už beveik 10 tūkst. kilometrų, viename Anglijos mieste.
Pati pirma Čagoso salų ekipa buvo suburta prieš du dešimtmečius Krolyje, kur gyvena dauguma iš 3000 čagosiečių JK. Ši komanda tapo „NF-Board“ nare – taip vadinama Tarptautinės futbolo federacijų asociacijos (FIFA) nepripažintas rinktines jungianti organizacija.
Tremties randai gilūs
Kurį laiką Čagoso salų futbolo klubas rungtyniavo vietos lygoje, o kartais sužaisdavo draugiškas rungtynes su kitomis nepripažintomis rinktinėmis, pavyzdžiui, Retija (buvusi viena iš Romos imperijos provincijų) ir Sylandu (Safolko pakrantės seklumoje esanti nepripažinta mikrovalstybė).
Tačiau Čagoso salų futbolo komandai trūko lėšų ir galiausiai ji nustojo gyvavusi.
Bet 2013-aisiais Sabrina Jean įsteigė Čagoso futbolo asociaciją.
Jos tėvas užaugo Peros Banjoso atole. Būdamas 17-os jis laikinai išvyko gyventi į Mauricijų, planuodamas sugrįžti namo. Tik tai tapo nebeįmanoma, nes visi Čagoso salyno gyventojai buvo iškeldinti.
S.Jean gimė ir užaugo Mauricijuje, o 2006-aisiais persikėlė į Krolį. Netrukus ji pradėjo vadovauti Čagoso tremtinių grupės skyriui JK. Kaip ir C.Josepho močiutė, taip ir S.Jean tėvas vengdavo pokalbių apie savo vaikystę Čagose.
„Žmonės išsisukinėjo nuo klausimų, nes buvo traumuoti išgyvenimų, – pasakojo C.Josephas, į JK persikėlęs 2016-aisiais. – Tai buvo akivaizdu. Kai močiutė pradėdavo apie tai kalbėti, jos skruostais risdavosi ašaros. Man tik norėjosi sužinoti, kaip viskas vyko.“
Britai salyne – nelegaliai
Kai 1968 m. JK pripažino Mauricijaus nepriklausomybę, suverenumo teisių Čagoso salynui nesuteikė. Vietos gyventojai (šis skaičius svyruoja tarp 1600 ir 2000 žmonių) buvo perkelti ir išsiųsti į Seišelius, Mauricijų arba JK. Daugybė jų patyrė skurdą ir diskriminaciją.
Mauricijaus valdžia teigia, kad 1965-aisiais buvo priversta atiduoti Čagosą britams mainais į savo nepriklausomybę. Bet atplėštąsias salas Mauricijus laiko savo teritorija.
Tarptautinis teisingumo teismas yra paskelbęs bendrą, bet neįpareigojantį sprendimą, kad JK okupacija salyne nelegali, tačiau JK atsisakė grąžinti Čagoso kontrolę Mauricijui. Teigiama, kad britai perleis salas tuomet, kai jų nebereikės saugumo reikalams.
Rado apleistas kapines
S.Jean aplankė Čagoso salas, kai tokią kelionę 2011-aisiais surengė JK vyriausybė. Jausmai buvo dvejopi.
„Kai pirmą kartą paliečiau kojomis salą, nors nesu ten gimusi, apėmė toks jausmas… Viduje junti liūdesį, – sakė S.Jean. – Kai aplankiau tėvo gimtąjį Peros Banjoso atolą, širdis plyšo ten išvydus visus pastatus. Mano krikštamotė sakė, kad kai nuvyksiu į jos salą, pamatysiu bažnyčią, kurioje ji buvo krikštyta, kur priėmė komuniją, bet ten nieko nelikę. Skauda širdį.“
Tačiau labiausiai apėmė liūdesys nuvykus į kapines, kur palaidoti protėviai.
„Taip skaudu, niekas jomis nesirūpina. Tačiau jeigu esi pagrindinėje Čagoso salyno Diego Garsijos saloje, matai JAV jūrų laivyno karių šunų kapines – antkapiuose užrašyti gyvūnų vardai“, – pasakojo S.Jean.
Čempionatas – Abchazijoje
Moteris nusprendė, kad reikia suburti futbolo komandą kaip būdą čagosiečių bendruomenei išreikšti savo tapatybę.
Iš pradžių buvo sunku surasti pakankamai žaidėjų, kurie galėtų kartu treniruotis, bet, Anglijoje žiniai pasklidus plačiau, netrukus komanda pradėjo rinktis reguliariai.
2014-aisiais Čagoso salų rinktinė pasiekė lygiąsias 1:1 mače su Somalilandu (dėl nepriklausomybės kovojanti Somalio teritorija), o kitais metais 1:4 pralaimėjo Pandžabui (Pietų Azijos regionas, padalytas tarp Indijos ir Pakistano).
Krolyje į stadioną susirinkdavo šimtai čagosiečių. 2016 m. komanda įsirašė į istoriją, nes dalyvavo CONIFA pasaulio čempionate, kuris vyko Abchazijoje – su Rusijos pagalba nuo Gruzijos atsiskyrusioje respublikoje, kurią pripažįsta vos kelios autoritarinės šalys, pavyzdžiui, Sirija.
CONIFA yra Alternatyvių nepriklausomų futbolo asociacijų konfederacija ir jos rengiamose planetos pirmenybėse dalyvauja FIFA nepriklausančios šalys, nepripažinti regionai, tautinės bendrijos. Tarp jų yra tokios rinktinės kaip Šiaurės Kipro, Kurdistano, Meno Salos, o dabar – ir Čagoso.
Rezultatai ilgai negerėjo
Čagoso salyno rinktinė pralaimėjo visas ketverias rungtynes.
Abchazija ir Šiaurės Armėnija čagosiečius sutriuškino.
Tačiau 26 metų gynėjas Ivanovas Leonce’as tiki, kad turnyras vis tiek buvo sėkmingas.
„Kai keliavome į Abchaziją, daugybė žmonių nebuvo girdėję apie čagosiečius, o dabar sužinojo. Norime parodyti, ką patyrėme, per ką perėjo mūsų šeimos, iš kur esame kilę. Vienas būdų pademonstruoti savo tapatybę yra futbolas. Žmonės mus priėmė taip, jog atrodė, tarsi žaistume tikrame pasaulio čempionate, tik rinktinės nepripažintos.
Tai buvo mano geriausias prisiminimas“, – sakė I.Leonce’as.
Komandos rezultatai ilgai negerėjo. 2018 m. Čagoso ekipa pralaimėjo Jorkšyro rinktinei, Baravės komandai (jai atstovauja somaliečių diaspora Anglijoje), Matabelelandui (Zimbabvės dalis, buvusi britų kolonija) ir Tuvalu rinktinei.
Dar po metų čagosiečiai pagaliau iškovojo pergalę prieš Sario grafystės komandą, bet po to buvo pralaimėjimai Kaskadijos Respublikai (Kanados ir JAV šiaurės vakarų regione nepriklausomybės siekiantis judėjimas), Džersio salai ir Kornvalio grafystei.
Perėmė treneris anglas
Čagoso rinktinės vairą 2019 m. perėmė pusiau profesionalius klubus treniravęs Jimmy Ferraras. Iš pradžių bendruomenė į naujoką žiūrėjo įtariai.
„Akivaizdu, kad aš baltasis, anglas, ir daug žmonių galvojo: ko jam reikia? Įtarimų buvo, nes čagosiečių bendruomenė itin glaudi. Bet pažadėjau, kad po savęs paliksiu futbolo organizaciją geresnės būklės, nei ją radau – sutvarkytą, su geresne infrastruktūra. Tai buvo vienas dalykų, kuriuos pažadėjau S.Jean ir čagosiečių bendruomenei“, – sakė treneris.
Rezultatai ėmė gerėti. Užpernai komanda pasiekė ryškiausią pergalę, kai laimėjo dar vieną nepripažintų rinktinių čempionatą, finale 11 metrų baudinių serijoje palaužusi Baravės ekipą.
Pilietybė – ne visiems
Bet kai kurie komandos žaidėjai susidūrė su visai kitokio pobūdžio problemomis. Ne vienas yra pakliuvęs į migracijos tarnybų rankas.
JK pilietybė negarantuota visiems palikuoniams, nusprendusiems persikelti čia iš Mauricijaus ar Seišelių. Pagal 2002 m. priimtą Britanijos užjūrio teritorijų įstatymą, JK pasas buvo garantuotas visiems perkeltiems iš salų čagosiečiams, gimusiems tarp 1969 ir 1982 m.
Daug jų pasinaudojo galimybe persikraustyti iš Mauricijaus į JK tikėdamiesi geresnių gyvenimo sąlygų. Tiktai neseniai Londonas paskelbė, kad pilietybės galės prašyti ir tiesioginiai čagosiečių, gimusių salyne, palikuoniai.
Nori didesnės paramos
Damienas Ramsamy atvyko į Angliją iš Mauricijaus 13-os. Jo senelis buvo ištremtas iš Čagoso salų, tačiau Damienas iki paauglystės net nežinojo apie savo čagosietiškas šaknis. Jis žaidė futbolą įvairiose pusiau profesionaliose ekipose Londono apylinkėse, kol treneris J.Ferraras prisiviliojo vaikiną į Čagoso salų futbolo komandą.
Dabar šis futbolininkas aistringai kalba apie Čagoso bendruomenės jausmus dėl britų vyriausybės požiūrio į juos. Jis įsitikinęs, kad čagosiečiai vis dar laikomi antraeiliais piliečiais ir sunkiai suduria galą su galu. Jo manymu, vyriausybė turėtų sumokėti kompensacijas arba suteikti apgyvendinimą visiems iš salų išvytų žmonių palikuoniams.
„Mes nepasirinkome tokio gyvenimo. Gal jei dabar būtume Čagose, turėtume žemės, o čia nieko neturime. Jie tik laukia, kol mes išnyksime. Mano senelis greitai mirs, jam 82-eji. Močiutė jau mirė. Kiek mūsų tautiečių mirė nesulaukę jokios kompensacijos?
Man – trisdešimt, nesu matęs nieko kita, kaip tik britišką pasą. Jei tik tiek, galėjome likti Mauricijuje ir gyventi lygiai taip pat.
Mano sūnui dveji. Kai jam bus penkiolika ar šešiolika, jis nieko apie tai neatsimins. Matau tą savo mažuose broliuose, kurie nebesidomi Čagosu.
Keičiantis kartoms mes nykstame. Futbolo komanda yra svarbi, nes kai ką išsaugo, kad neišnyktume“, – sakė D.Ramsamy.
Pirštinė su vėliava
Kai kurie čagosiečių bendruomenėje svajoja kada nors sugrįžti į salas, o kitiems norisi likti JK.
Rinktinės vartininkas C.Josephas sako, kad jei tik būtų galimybė, jis keltųsi į savo protėvių žemę: „Mielai ten keliaučiau. Mano močiutė pasakojo, kad ten gyveno be streso, visi buvo viena didelė bendruomenė, didelė šeima.”
Tačiau kol tai neįmanoma, jaunuolis džiaugiasi galėdamas ginti Čagoso salyno rinktinės vartus: „Turiu vartininko pirštines su Čagoso salyno vėliava.
Kaskart jas užsimovęs jaučiuosi puikiai. Neįsivaizduojate, kaip tuo didžiuojuosi.“
Parengta pagal BBC inf.
