Vieną iš tokių politiškai angažuotų sprendimų, būtų galima laikyti Michailo Saakašvilio, 2004–2013 m. ėjusio Sakartvelo prezidento pareigas, įkalinimą. Jau kurį laiką Europa stebi vadinamojo „Demokratijos šauklio“ prastėjančią sveikatą kalėjime, po to, kai 2021 m. sugrįžęs iš Ukrainos į savo šalį, jis buvo sulaikytas.
„Esu politinis kalinys Sakartvele ir mirštu“, – savo tekste, kurį balandžio pradžioje paskelbė leidinys „Politico“ teigė M.Saakašvilis. Anot politiko, dėl tokios jo būklės, yra atsakingas Vladimiras „Putinas, kuris kažkada grasino mane pakabinti už kiaušinių“.
Savo kreipimesi jis taip pat perspėjo, kad po V. Putino „maniakiškos ir neišprovokuotos“ invazijos Ukrainoje, Sakartvelas ir kitos regiono valstybės toliau slysta į Kremliaus kontrolę. Tekste politikas žėrė kritiką ir valdančiajai „Sakartvelo svajonės“ partijai, kuri, nepaisant visuomenės nuotaikų, rodo vis daugiau prielankumo Rusijai.
„Nors yra pagrįsto susirūpinimo dėl pernelyg atviro priešiškumo Kremliui ir kokį pavojų Sakartvelui tai kelia, dauguma sakartveliečių remia Ukrainą, o valdžia bando tai malšinti“, – konstatuoja M.Saakašvilis.
Tarptautinio respublikonų instituto (IRI) Apklausų tyrimų centro (CISR) atlikta nauja apklausa Sakartvele tai patvirtina. Remiantis apklausos rezultatais, kartvelai yra pavargę nuo Rusijos buvimo jų šalyje. Septyniasdešimt devyni procentai jų nepritaria beviziam režimui rusams, rusų verslo registravimui Gruzijoje ar rusų nekilnojamojo turto pirkimui Gruzijoje.
Kasdien vis blogiau
Dar 2018 m. M.Saakašvilis buvo už akių nuteistas trejiems metams kalėjimo po to, kai buvo pripažintas kaltu dėl bandymo nuslėpti įrodymus apie Sakartvelo bankininko nužudymą.
Tais pačiais metais Tbilisio miesto teismas pripažino M.Saakašvilį kaltu ir dėl piktnaudžiavimo prezidento įgaliojimais bandant nuslėpti įrodymus, susijusius su 2005 m. įvykusiu opozicijos deputato Valerijaus Gelašvilio sumušimu. Jis iš viso už akių buvo nuteistas 6 metus kalėti dar prieš grįžimą į Gruziją.
Eksprezidento artimieji sako, kad jam kasdien vis blogiau. Jie ir nepriklausomi medikai bei pats M.Saakašvilis vienintele išeitimi įvardija pervežimą gydytis į užsienį.
Tbilsyje įsikūrusio Sakartvelo politikos instituto (GIP) viceprezidentė Renata Skardžiūtė-Kereselidze lrytas.lt teigė, kad politikas – šalies demokratijos simbolis, jo mirtis kalėjime būtų didžiulis smūgis Sakartvelo reputacijai, visuomenės nusiteikimui ir pasitikėjimui valdžia, kuris, apklausų duomenimis, ir taip nėra didelis.
– Neseniai pasirodžiusiame M.Saakašvilio tekste, paskelbtame leidinyje „Politico“, jis toliau ragino JAV ir tarptautinę bendruomenę daryti viską, kad būtų išgelbėta jo gyvybė, pradedant diplomatiniu spaudimu Sakartvelui, įvedant ekonomines sankcijas milijardieriui oligarchui Bidzinai Ivanišviliui ir jo bendrininkams. Ar galime tikėtis, kad šis raginimas virs realybe? Ar tarptautinė bendruomenė pajėgi padaryti spaudimą Sakartvelo valdančiajai partijai „Sakartvelo svajonė“ šiuo klausimu? – lrytas.lt paklausė R. Skardžiūtės-Kereselidzės.
– Tarptautinė bendruomenė jau yra įsitraukusi į M.Saakašvilio bylą. Mes matėme, kad ir Europos Parlamentas išleido rezoliuciją dėl jo padėties. Gana griežta rezoliucija, aiškiai ir konkrečiai buvo išsakyta pozicija ir parama M.Saakašviliui.
Europos Sąjungos šalys tarpusavyje irgi svarsto, ko galima reikalauti. Bet tai gana slidus reikalas. Iš vienos pusės, M.Saakašvilio byla yra labai politiškai angažuota. Negalima sakyti, kad jis yra eilinis suimtasis, šis teismo procesas gana sudėtingas dėl kelių dalykų.
Vienas vertus, viena iš labiausiai stringančių reformų Sakartvele yra teismų sistemos reforma. Teismai, galima sakyti, yra politiškai priklausomi. Teismų sistemoje trūksta skaidrumo, pasitikėjimo jų (teismų) sprendimais nėra daug ir dėl to visa ši byla tampa dar labiau komplikuota.
Jei teismų sistemoje būtų įvykusi didelė reforma, jeigu būtų jų skaidrumas, tada būtų galima tikėtis, kad visas šis procesas eitųsi sklandžiau. M.Saakašvilis, jo komanda, tą taip pat labai gerai žino ir todėl visiškai nenuostabu, kad jie netgi ir po visų šių kreipimųsi per diplomatinius kanalus, per pavienius Europos Parlamento lyderius, įtraukdami lobistų darbą, vis dar tęsia veiklą, nes tarptautinis dėmesys jam asmeniškai yra labai svarbus. Jeigu jam ir jo komandai pavyktų išlaikyti tarptautinį dėmesį, galbūt ateityje būtų galima tikėtis kažkokių tai sprendimų ir spaudimo vyriausybei.
Viduje M.Saakašviliui palaikymo nėra tiek daug. Vienas vertus, jis kaip politikas yra kontraversiškai vertinamas. Savo valdymo metu jis labai efektyviai vykdė įvairias reformas ir politikas, tačiau tuo pačiu sulaukė kaltinimų dėl tam tikrų autoritarinių tendencijų, žinoma, ne tokia pačia prasme kaip dabartinė valdžia. Vis dėlto jo valdymas buvo labai centralizuotas.
M.Saakašvilio valdžios pasikeitimo laukė didelė dalis visuomenės. Viena vertus, dėl to, kad demokratinėje valstybėje valdžia turėtų keistis dažnai. Kita vertus, nes žmonės norėjo įvairesnių politinių grupių dalyvavimo valdyme ir tikėjosi, kad šiek tiek atsilaisvins centrinė valdžia.
Per paskutinį dešimtmetį M.Saakašvilio palaikymas visą laiką išliko stabilus. Jo partija surenka panašų skaičių balsų dėl jo asmeninio prestižo, statuso šalyje. Bet jis neauga ir eksprezidentas negali sutraukti masių į gatves. Mes nematome didelių protestų gatvėje nei po jo sulaikymo, nei vėliau. Nežinau, kas juos galėtų iššaukti, nebent pats blogiausias scenarijus.
Jau pusantrų metų kaip jis yra suimtas. Jau pusantrų metų trunka teismo procesas ir naujienos apie jo sveikatą, teismo procesą, jo būklę. Tų žinučių yra labai daug ir kadangi procesas užsitęsęs, labai sunku išlaikyti dėmesį šalies viduje.
– M.Saakašvilis savo idėjomis, demokratiniais pažadais sužavėjo Vakarus, nepaisant to, kaip minėjote, jo valdymas pasižymėjo tam tikrais autoritarizmo bruožais. Kodėl ši buvusio prezidento strategija, pasižyminti autoritariniams režimams būdingomis savybėmis, palyginus taip ilgai išsilaikė?
– Jis įvykdė tikrai sėkmingų reformų policijos srityje, nors jos paskutiniu metu šiek tiek pristojusios. Taip pat ir kitose srityse – jis atlaisvino ekonominį reguliavimą, pritraukė investicijų, buvo pradėti milžiniški infrastruktūros projektai, ištisi miestai atstatyti. Buvo ką parodyti, nes jo valdymas turėjo labai matomų rezultatų, verta paminėti ir derybas su ES, su NATO.
Pavyzdžiui, bevizis režimas buvo užbaigtas jau po jo valdžios pasikeitimo, tačiau visi pamatiniai, pradiniai susitarimai buvo padaryti jo komandos. Taip pat Kutaisio oro uostas, kuris buvo atstatytas pagal Kauno oro uosto pavyzdį ir vykdo tiesioginius, pigius skrydžius į Europą, tokiu būdu sujungdamas Europą su Sakartvelu. Yra daug tokių labai ryškių pavyzdžių – politikų, reformų, kurios veikė.
Kitas dalykas, jo valdymas truko 2 kadencijas, kas nėra kažkas naujo. Prieš tai Eduardo Ševardnadzės valdymas irgi truko 2 kadencijas. M.Saakašvilis per tuos aštuonerius metus sugebėjo gana nemažai nuveikti Sakartvelo labui. Galbūt dėl to, kad jis veikė tikrai efektyviai ir centralizuota valdžia jam padėjo iš dalies tai padaryti.
Užsiminėte apie gresiantį blogiausią scenarijų – M.Saakašvilio mirtį, kuri galėtų išjudinti mases išeiti į gatves. Kaip tai galėtų paveikti tiek visuomenę, jos nuotaikas, tiek patį Sakartvelo siekį integruotis į ES?
– Manau, tai būtų didelė tragedija visai šaliai. M.Saakašvilis vis dėlto yra vienas ryškiausių Sakartvelo politikų nuo nepriklausomybės laikų. Jis yra demokratijos, vakarietiškos krypties simbolis šalyje ir jo mirtis kalėjime būtų didžiulis smūgis tiek šalies reputacijai, tiek visuomenės nusiteikimui, pasitikėjimui valdžia, pasitikėjimui institucijomis.
Taip pat ir tarptautinių partnerių pasitikėjimui Sakartvelu, kaip potencialiu partneriu. Sunku būtų įsivaizduoti, kad šalis, kurios buvęs prezidentas mirtų būdamas suimtas teismo proceso metu, galėtų gauti ES šalies kandidatės statusą.
Tačiau sunku prognozuoti, kartvelai emocingi žmonės, jie dažnai eina į gatves išreikšti savo nuotaikų, nusistatymų ir manau, kad šalyje būtų galima tikėtis visko, taip pat ir neramumų, ir didžiulių protestų gatvėse. Manau, jei taip nutiktų, tai atimtų viltį iš dalies visuomenės, nes tai reikštų, kad dabartinė valdžia nesugeba užtikrinti suimto prezidento sveikatos, jo išgyvenimo.
– „Sakartvelo svajonė“, kaip minėjote, valdžioje jau daugiau nei dvi kadencijas – nuo 2012 m., turint omenyje artėjančius parlamento rinkimus, ar Sakartvele yra terpė atsirasti opozicinei jėgai, kuri galėtų sutelkti rinkėjus?
– Reikia tikėtis, kad taip, nes „Sakartvelo svajonė“ valdžioje yra 3 kadenciją. Ateinantys rinkimai yra nepaprastai svarbūs. Prieš kelis metus buvo pakeista Konstitucija, labai daug pakeitimų yra susijusių su 2024 metų rinkimais, nes ateinantis Parlamentas vėliau rinks ir prezidentą.
Vadinasi, tie, kurie laimės ateinančius rinkimus, turės jau kur kas daugiau galios ir reprezentavimo srityje, taip pat galės pasirinkti šalies vyriausiąjį vadovą. Šalis juda link parlamentinės sistemos ir nuo kitų parlamento rinkimų, parlamentas turės dar daugiau įgaliojimų. Labai svarbu, kad tie rinkimai įvyktų skaidriai ir kad būtų galimybė naujiems politikos veikėjams, naujoms partijoms ateiti į valdžią.
Tai bus padaryti labai sunku, nes pagal dabartinį įstatymą negalės kandidatuoti koalicijos partijos, jos turės į rinkimus eiti po vieną, o barjeras patekti į parlamentą yra pakankamai aukštas – 5 proc., dėl to mažesnėms partijoms bus nepaprastai sunku tai padaryti. Per paskutinius rinkimus mes matėme, kad vos kelios partijos sugebėjo šį barjerą peržengti.
Klausimas, ar atsiras tokių, kurie galėtų mobilizuoti visuomenę, rinkėjus ir pakeisti „Sakartvelo svajonę“. Šiuo metu nesimato ryškių lyderių opozicijoje. Opozicija yra ganėtinai susiskaldžiusi, nors matome tam tikrų bandymų bendradarbiauti tarp kai kurių opozicinių partijų.
To noro ir poreikio yra, bet kol kas partijos yra per silpnos tą poreikį atliepti. Mes matome, kad trūksta ryškių idėjų, vizijų Sakartvelo ateičiai. Iki rinkimų dar yra pusantrų metų, tai reiškia, kad dar yra laiko ir naujoms partijoms susikurti, naujiems lyderiams iškilti ir greičiausiai, kad taip nutiks, nes prieš kiekvienus rinkimus atsiranda naujų partijų ir naujų judėjimų.
Ta pati „Sakartvelo Svajonė“ susikūrė porą metų ar pusantrų metų iki rinkimų 2012 metais. Didžiausias iššūkis naujoms partijoms bus – suspėti, sutelkti pakankamai resursų, taip pat finansinių resursų ir užsitikrinti savo matomumą bei žinomumą. Partijos, kurios tikisi sėkmės, jos paprastai turi savo televizijas, savo komunikacijos kanalus, įvairiais žiniasklaidos priemones.
– Po „Sakartvelo svajonės“ pergalės vietos valdžios rinkimuose 2021 m., opozicija partiją apkaltino balsų klastojimu. Kokia visuomenės nuomonė apie valdančiąją partiją, kai yra metami tokie kaltinimai? Kaip būtų galima užkirsti kelią, kad to būtų išvengta artėjančiuose Sakartvelo parlamento rinkimuose?
– Tai nėra nieko naujo. Deja, valstybiniais resursais tam tikru lygiu būdavo piktnaudžiaujama jau ir anksčiau. Ta pati M.Saakašvilio valdžia stengėsi kažkiek pasinaudoti savo galiomis, valstybiniais resursais, instituciniais gebėjimais ir žmonėmis, ypač regionuose, bet taip pat ir Tbilsyje.
Tas pats vyksta ir dabar, tačiau dabartinė valdžia ištobulino šitą sistemą ir per praėjusius parlamento rinkimus tas piktnaudžiavimas vyko, tik labiau, intensyviau, atviriau. Dėl to, ypač opozicinės partijos, buvo nepaprastai pasipiktinusios, boikotavo antrąjį rinkimų turą, nėjo į parlamentą ir šalyje pirmą pusmetį po rinkimų matėme politinę krizę.
Manau, kad bus labai daug dėmesio skiriama rinkimų stebėjimui. Taip pat labai svarbu, kad ir tarptautiniai partneriai pradėtų tą stebėjimą anksčiau – investuoti į vadinamuosius ilgalaikius stebėtojus, kurie atvyksta kelis mėnesius prieš rinkimus, nes visi pasiruošimai vyksta būtent tada ir pagrindiniai pažeidimai vyksta prieš rinkimus. Rinkimų dieną kažkokių tai labai rimtų pažeidimų mes galbūt ir nepamatysime.
Taip pat parama pilietinei visuomenei, nes jie bus būtent tie, kurie yra čia, kurie važinėja po regionus, susitinka su žmonėmis, stebi kas, kur vyksta, rašo ataskaitas. Būtent juos kažkokiu būdu reikėtų pastiprinti, paskatinti. Taip pat daugiau komunikuoti ir išlaikyti dėmesį Sakartvelui iki 2024 metų. Be abejo, nepaleisti, nenurašyti šalies, nes, manau, bus visiems labai svarbu, kaip tie rinkimai pasibaigs.
