Kalnų ekspertai sako, kad vis dažnėjančios tokio pobūdžio nelaimės – šylančio klimato pasekmė. Sniegas tirpsta net aukščiausiose viršukalnėse, tad rizika kalnuose auga.
Išsigelbėti po sniego griūties pavyksta tik nedaugeliui.
Vienas pastarųjų tokių atvejų Italijoje prilygintas stebuklui: tuomet patyręs alpinistas po storu sniego sluoksniu išbuvo beveik parą ir, nepaisant iki 24 laipsnių nukritusios kūno temperatūros, liko gyvas.
Pora žuvo akimirksniu
33-ejų Italijos lietuvė Solveiga Kemzūraitė ir 51 metų Gabriele Costantini Aurinosas slėnyje Šiaurės Italijos kalnuose, pasienyje su Austrija, turėjo praleisti ramų poilsio savaitgalį.
Pasimėgauti pavasarėjančiais kalnais pora atvažiavo iš netoliese esančios Venecijos provincijos, kurioje gyveno.
Pasak Italijos žiniasklaidos, jie dažnai vykdavo į kalnus ir gerai juos pažinojo, buvo atsargūs ir pasirengę žygeiviai, bet tai neapsaugojo jų nuo žūties.
Į žygį su sniegbačiais po 1700 metrų aukštyje esančią Saso Nero vietovę lietuvė ir italas išėjo šeštadienio rytą ir į užsakytą viešbutį nebesugrįžo. Svečių pasigedęs sunerimęs jo savininkas iškart įspėjo gelbėtojus, tačiau buvo jau tamsu ir per daug pavojinga pradėti paieškas.
Pasitelkus sraigtasparnius žygeivių kūnai rasti kitos dienos rytą šalia kanalo – jie nebuvo palaidoti po sniegu, bet lavina nubloškė lietuvę ir italą kelis šimtus metrų žemyn kartu su uolomis, kamienais ir šiukšlėmis.
Tragedijos aplinkybes tiriantys pareigūnai daro išvadą, kad abu jie žuvo iš karto nuo krintant patirtų sunkių kūno sužalojimų.
Ekspertai sako, kad tai nebuvo tipiška kalnų tragedija, – vietovė neatrodė pavojinga, o ir sniego tarp žaliuojančių pievų buvo likę nedaug.
Netinkamu laiku, netinkamoje vietoje atsidūrusius S.Kemzūraitę ir jos draugą pražudė sniegą viršukalnėje atitirpinę pavasario orai.
Manoma, kad jo sankaupa staiga nukrito į slėnį ir tapo mirtinais spąstais tuo metu ten keliavusiai porai.
„Dėl temperatūros susiformavo seno nestabilaus sniego sankaupa, dar neaišku, ar ji pajudėjo iš viršaus, ar ją išjudino sniegą kertantys žygeiviai“, – Italijos dienraščiui „Corriere della Sera“ aiškino Pietų Tirolio Alpių gelbėjimo tarnybos vadovas Giorgio Gajeris.
Jis tikino, kad sniego lavinų pavojus kalnuose ypač išauga šylant orams.
„Visada turime prisiminti, kad lavinų rizika išlieka tol, kol yra sniego, net jeigu tai būtų tik vienas griovelis, kur jis dar nėra ištirpęs. Nulinis pavojus kalnuose neegzistuoja“, – perspėjo gelbėtojų vadas.
Buvo patyrę žygeiviai
Iš Kėdainių kilusi S.Kemzūraitė Italijoje, nedideliame Kavalina Treporčio (Cavallino Treporti) miestelyje, gyveno daugiau kaip 10 metų. Lietuvė dirbo turizmo srityje, buvo pakilusi karjeros laiptais vietiniame kempinge, čia ir susipažino su kartu dirbusiu G.C.Aurinosu.
Tragedijos šokiruoti bendradarbiai ir miestelio gyventojai juos prisiminė kaip itin draugiškus žmones, kurie jautė didelę trauką kalnams.
„Gabriele ir Solveiga turėjo puikų draugų ratą, buvo rimti ir profesionalūs žmonės, bet taip pat labai malonūs ir atviri. Čia mes vienas kitą pažįstame ir visi gyventojai juos prisimena su meile. Jie jau kurį laiką draugavo, neseniai nusprendė apsigyventi kartu jo namuose Lio Grande.
Buvo laimingi, juos siejo bendra aistra kalnams. Jis buvo patyręs žygeivis, iš tų, kurie seka visą informaciją. Tai tikrai nebuvo neapdairumo nulemta žūtis“, – pasakojo miestelio merė Roberta Nesto.
Tragedijos rytą tame pačiame slėnyje sniego lavina buvo užgriuvusi dar vieną moterį, bet jai labiau pasisekė. Kelis šimtus metrų nublokšta italė sugebėjo pati paskambinti gelbėtojams ir pranešti apie nelaimę. Teigiama, kad tądien kalnuose buvo paskelbtas trečio laipsnio sniego griūčių pavojus iš 5 galimų.
„Tokio pobūdžio tragedijos tampa vis dažnesnės. Jos turėtų priversti mus susimąstyti apie klimato kaitą. Žuvusieji Gabriele ir Solveiga nebuvo neapgalvotai rizikuojantys žmonės, jie visada tikrindavo informaciją prieš išeidami į žygį, buvo kalnų mylėtojai, o ne tik atsitiktiniai sekmadienio žygeiviai. Deja, kartais tiesiog nepasiseka“, – dėl poros žūties apgailestavo Kavalina Treporčio merė R.Nesto.
Stebuklų nutinka retai
Netrukus po šios nelaimės Italijos Alpes vėl paženklino sniego griūčių sukeltos tragedijos. Tame pačiame Pietų Tirolio regione 2700 m aukštyje galinga sniego nuošliauža užgriuvo septynių alpinistų grupę.
46-erių moteris ir 67-erių vyras žuvo, jų kūnus gelbėtojams teko traukti iš po storo sniego sluoksnio, siekusio apie metrą.
Dar du žmonės tą patį tragišką savaitgalį į mirtinas sniego lavinų pinkles pateko Aostos slėnyje, patyrusius italų alpinistus palaidojo 3 metrų storio sniego sluoksnis, staiga atitrūkęs nuo kalno viršūnės, į kurią jie kopė.
Ekspertai sako, kad išsigelbėti po tokių sunkiai prognozuojamų, galingų sniego griūčių pavyksta nedaugeliui, tačiau stebuklų kalnuose pasitaiko.
Jiems reikia ne tik sėkmės, bet ir tinkamo fizinio bei psichologinio pasirengimo.
Būtent tokia filmo scenarijaus verta istorija Šiaurės Italijos kalnuose nutiko sausio pabaigoje, kai Bolcano provincijoje, Badijos slėnyje, po metro storio sniego lavina palaidotas 54-erių italas Carluccio Sartori šaltyje išgyveno beveik parą.
Gelbėtojai jį ištraukė gyvą ir be didelių sužalojimų, nors alpinisto kūno temperatūra dėl gilios hipotermijos siekė vos 24 laipsnius.
Sportiškas, kalnuose laisvalaikį mėgęs leisti vyras Italijos žiniasklaidai vėliau ne kartą pasakojo laimingai pasibaigusią savo istoriją ir kaip išsikapstė iš, atrodytų, pražūtingos situacijos.
„Kai lavina pradėjo tempti žemyn, įtempiau raumenis, nes bijojau, kad sniego masės gali sulaužyti man galūnes. Kai sniegas pradėjo stoti, pradėjau jame plaukti, bandžiau išsilaikyti, bet galėjau judėti labai ribotai, nes skaudėjo petį, o kuprinė man trukdė, – pasakojo C.Sartori. – Kai supratau, kad esu įstrigęs, pagalvojau, kad bent jau kvėpuoju.
Vėliau pralaužiau sniegą ranka ir pradėjau daryti lanką lėtai judindamas pirštus, kad sukurčiau savotišką piltuvą, kuris leistų kvėpuoti.“
Svarbiausia – budrumas
Lavinai sustojus alpinistas vienintele laisva ranka sugebėjo virš savęs pralaisvinti sniegą ir giliai kvėpuodamas ėmė formuoti nedidelį tarpą sniege.
Vyras tai darė ištisas 20 valandų, nes sniegas vis slydo žemyn, taip suformuodamas erdvę, kuri po lavina leido susikurti nuo šalčio apsaugantį sniego trobelės iglu efektą.
Balso komandomis, pasinaudodamas turėtu išmaniuoju laikrodžiu, C.Sartori bandė išsikviesti ir gelbėtojus, bet nesėkmingai.
Artėjo naktis. Daug filmų peržiūrėjęs ir knygų apie alpinizmą bei slidinėjimą perskaitęs vyras žinojo, kad jokiais būdais negali užmigti.
„Naktis buvo siaubinga. Aš taip bijojau, nenorėjau mirti.
Žinojau, kad privalau nepasiduoti, kad man pavojinga užmigti, kitaip bus pabaiga. Dėl šios priežasties visą naktį dariau savotišką mikrogimnastiką, sistemingai judindamas vieną galūnę po kitos taip, kaip sugebėjau po sniegu.
Mano pulsas daug valandų siekė iki 150 dūžių per minutę ar daugiau, galvojau, kiek laiko širdis galės visa tai atlaikyti“, – po sniego lavina vykusią išgyvenimo dramą atskleidė italas.
Po kelių valandų dėl kūno temperatūros sniegas aplink vyrą aptirpo ir jis galėjo daryti vis platesnius judesius.
Išaušus rytui viltis, kad pavyks sulaukti pagalbos, vėl grįžo. Atvykę gelbėtojai pirma pamatė iš po sniego kyšančią vyro pirštinę, o po to ir ranką.
„Niekada nepamiršiu tuomet išgirsto sraigtasparnio triukšmo. Kai pamačiau gelbėtojus, atsipalaidavau.
Prisipažinsiu, kad neprisimenu jų veidų. Jie man pasakojo, kad atsiliepiau šaukiamas.
Tik žinau, kad ligoninėje prabudau jausdamas ant savęs didelę šilumą“, – sakė italas ir prisipažino, kad kol kas į kalnus sugrįžti neketina.
Įspėja apie riziką
Šią stebuklinga vadinamą istoriją vėliau komentavę medikai ir kalnų gelbėtojai tikino, kad ne tik sėkmė, bet ir italo po sniegu išlaikytas budrumas padėjo jam likti gyvam ir mirtinai nesušalti.
Ledas ir sniegas šiuo atveju turėjo termoizoliacinį poveikį, kai kūno šiluma pakėlė temperatūrą suformuotos iglu viduje.
Vis dėlto tokia sėkmė – retas reiškinys sniego griūčių palaidotų alpinistų istorijose, kurios pastaraisiais metais fiksuojamos vis dažniau. Ekspertai sako, kad rizika kalnuose gali kainuoti labai brangiai, tad pataria atidžiai sekti visas saugumo rekomendacijas ir vengti pavojingų, nežinomų maršrutų, ypač tuomet, kai sniegą pradeda tirpdyti šylantis oras.
„Nerimą kelia tai, kad yra slidininkų, alpinistų, kurie nepaiso informacinių pranešimų, nurodančių pavojaus lygį.
Taip ir gelbėtojams kyla pavojus, o labai brangios gelbėjimo operacijos dažnai baigiasi tuo, kad tenka ieškoti kūnų tų, kurie tapo savo pačių neapdairumo aukomis“, – sakė Aostos slėnio regiono tarybos narys Luciano Caveri.
Gali laukti neprognozuojami pavojai
Apie klimato kaitos pasekmes kalnams ypač garsiai prabilta pernai, kai liepą per rekordinius praėjusios vasaros karščius Dolomitinių Alpių karaliene vadinamos Marmolados viršukalnėje nuslinko šimtus metų stovėjęs ledynas, pražudydamas 11 kalnuose buvusių alpinistų.
Mokslininkai tuomet sakė, kad tragedija buvo užprogramuota, nes dėl anomalių karščių dieną prieš nelaimę daugiau kaip 3000 m aukštyje buvo užfiksuota rekordinė 10 laipsnių šiluma, o po ledynu jau kurį laiką sruveno vandens upeliai.
Nacionalinio statistikos instituto „Istat“ duomenimis, vidutinė oro temperatūra per 50 metų Italijoje pakilo 1,2 laipsnio, o tai reiškia, kad šalis yra pavojingai arti iki 1,5 laipsnio visuotinio atšilimo ribos, kurios pagal Paryžiaus susitarimą šalys įsipareigojo neviršyti. Teigiama, kad būtent ledynų turtingoje kalnuotoje Italijos šiaurėje temperatūra pakilo daug labiau nei pietuose.
Klimato kaitos pasekmes tiriantys mokslininkai perspėja, kad tokios tragiškos nelaimės kartosis vis dažniau, todėl pataria šturmuojant viršukalnes ar rengiantis į žygius slėniais pirmiausia būti itin atsargiems ir nepamiršti, kad kalnuose gali laukti neprognozuojami pavojai.
