Šis klausimas didžiausioje Europos ekonomikoje pastaruoju metu keliamas kaip niekada iki šiol dažnai. Atsakymų ir argumentų abiem barikadų pusėms kišenėse ieškoti nereikia – jų aibės. Tačiau faktas kol kas irgi akivaizdus – Vokietija, žengdama pionierišką žingsnį ir nusimesdama branduolinius pančius, užsidėjo ir naujus – žengė atgal į taršesnę, anglimis ir dujomis varomą energetiką. Sprendimų priėmėjai teisinasi, kad tai tik laikinas suklupimas, o prieš akis – šviesesnis ir švaresnis rytojus.
Socialinio konflikto kaina
„Vokietija praranda dar 4 200 megavatų įrengtų saugių ir klimatui nekenksmingų pajėgumų. Arba 33 teravatvalandes klimatui draugiškos elektros energijos gamybos per metus. Maždaug tiek elektros per metus suvartoja 9 milijonai namų ūkių. Arba tiek pat, kiek vidutiniškai per metus pagamina 7 500 vėjo turbinų, – vien realius praradimus skaičiuoja dr. Anna Veronika Wendland, atominės energetikos raidą tyrinėjanti istorikė iš Marburgo Herderio Rytų Vidurio Europos istorinių tyrimų instituto. – Kol kas iš šio branduolinės energetikos atsisakymo nieko nelaimėsime. Nebent tik tai, kad prieš branduolinę energetiką nusistačiusi mūsų visuomenės dalis, kuri, mano skaičiavimais, sudaro apie 25 proc., išgyvens laimingą dieną.“
Dr. Christopheris Pistneris, vadovaujantis Darmštato instituto „Öko-Institut“ Branduolinės inžinerijos ir įrenginių saugos skyriui, regi situaciją pozityviau: „Pastaraisiais dešimtmečiais Vokietijos Federacinėje Respublikoje vyko intensyvios politinės diskusijos. Didžioji Vokietijos visuomenės dalis nusprendė, kad ilgalaikis branduolinės energijos naudojimas yra nepateisinamas ir nepageidautinas. Todėl iš esmės džiaugiuosi ir tikiuosi, kad tai užbaigs didelį socialinį konfliktą, kuris mus kamavo dešimtmečius.“
Tarptautinė aplinkos apsaugos organizacija „Greenpeace“ iš tiesų įvardija tai savo pasiekimu ir šeštadienį bendraminčius kviečia kartu švęsti Berlyne ir Miunchene. „Branduolinės energetikos pabaiga Vokietijoje yra svarbus žingsnis į ateitį, grėsmės artimoje aplinkoje pabaiga. Ji taip pat atveria duris ir finansus atsinaujinančiųjų energijos šaltinių plėtrai. Branduolinės energijos atsisakymas taip pat yra pavyzdys klimato apsaugos srityje.
Visas branduolinės energijos gamybos ciklas yra našta aplinkai ir klimatui: aušinimui reikia didžiulių kiekių vandens, kuro strypų gamybai ir urano gavybai išmetama daug CO2, beveik tiek pat, kiek gamtinėms dujoms. Branduolinė energija kenkia klimatui! Trijų vis dar veikiančių branduolinių elektrinių Vokietijoje veiklos pabaiga yra didžiulė viso judėjimo prieš branduolinę energetiką sėkmė“, – rašoma organizacijos tinklapyje.
Rankų sudėję nesėdi ir branduolinės energetikos šalininkai. Išjungimo išvakarėse 20 mokslininkų ir kitų aktyvistų paskelbė atvirą laišką, kuriuo kreipiamasi į kanclerį Olafą Scholzą ir reikalaujama kad „Vokietijos, Europos ir pasaulio piliečių labui“ elektrinės ir toliau veiktų. Tarp pasirašiusiųjų yra Nobelio fizikos premijos laureatas Klausas von Klitzingas iš Makso Planko instituto.
Judėjimas „Nuklearia“, nors ir gerokai mažesnis už „Greenpeace“, šeštadienį taip pat renkasi Berlyne ir Miunchene – jų siekis protestuoti ir siekti palaidoto atomo prisikėlimo ateityje. „Vokiečių nuotaikos nebėra nukreiptos prieš branduolinę energetiką. Ji jau kelerius metus keičiasi. Šiandien beveik 70 proc. vokiečių pasisako už branduolinę energetiką. Branduolinės energijos atsisakymas visiškai nebeatspindi gyventojų nuotaikų, o yra praėjusių laikų reliktas.
Vis daugiau žmonių supranta, kiek verta patikima ir kartu klimatui nekenksminga elektros energijos gamyba. Esu įsitikinęs, kad tai kada nors pripažins ir Vokietijos politikai. Todėl branduolinės energijos atsisakymas liks tik laikinas, bet, deja, labai brangus epizodas. Vokietijos grįžimas prie branduolinės energijos yra neišvengiamas ir bus neišvengiamas – nebūtinai iš meilės branduolinei energetikai, bet iš būtinybės“, – sako „Nuklearia“ pirmininkas Raineris Klute.
Griežtas „ne“ ir pažadai
Dabartinė valdžia gi daužo tokias viltis į šipulius ir tikina, kad pasirinkto kurso nekeis. Žaliųjų partijos deleguotas ekonomikos ministras Robertas Habeckas prieš kelias dienas interviu Vokietijos „Funke“ žiniasklaidos grupei sakė, kad branduolinės energijos atsisakymas yra galutinis.
Pasak jo, Vokietijos operatoriai taip pat nėra suinteresuoti statyti naujų atominių elektriniųs. „Mūsų energetikos sistema bus kuriama kitaip: Iki 2030 m. turėsime 80 proc. atsinaujinančių energijos šaltinių“, – žada R. Habeckas, kuriam kompromisai energetikos sektoriuje ir taip jau kainavo daug prarastų simpatijų tarp žaliųjų rinkėjų.
Pernai rudenį vadinamosios šviesoforo koalicijos, sudarytos iš liberalų FDP, žaliųjų ir socialdemokratų SPD, kancleris socialdemokratas O. Scholzas įžiebė lemtingą raudoną signalą ir palaidojo partnerių liberalų viltis pratęsti veikiančių reaktorių veiklą ilgiau nei pusketvirto mėnesio. Taip tęsiami pirmtakų duoti pažadai išsivaduoti nuo šios šalies visuomenę taip gąsdinusio atomo. Dešimtmečius trukę aktyvistų protestai dar 2000 m. pralaužė ledus ir socialdemokrato Gerhardo Schroederio ir žaliųjų vyriausybė tuomet įsipareigojo palaipsniui išeiti iš branduolinės energetikos.
2011 m. pasaulį sukrėtusios tragedijos Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje sukelti ratilai atsirito iki vokiečių politikos ir sudavė ir lemtingą smūgį – krikščionių demokratų kanclerės Angelos Merkel ir liberalų vyriausybė nutarė panaikinti vos prieš metus priimtą sprendimą pratęsti atominių elektrinių veiklą ir paskelbė jų laidotuves 2022 m. pabaigoje. Dėl kilusio karo Ukrainoje padarinių koalicijos partneriai žalieji sukąstais dantimis sutiko pratęsti paskutinės trijulės veiklą pusketvirto mėnesio, tačiau nė trupučio ilgiau, kad nereikėtų elektrinių aprūpinti nauju branduoliniu kuru.
Atomo saulėlydį praeityje laiminusių liberalų ir krikdemų atstovai bando kvestionuoti dabartinės valdančiosios koalicijos sprendimą, teisinasi, kad anksčiau situacija buvo kita, o kilęs karas Ukrainoje ir energetinė krizė diktuoja poreikį keisti priimtus fundamentalius sprendimus. Valdžioje esantys liberalai mušasi į krūtinę, kad, jei būtų jų valia, atominės dirbtų toliau, tačiau koalicijoje tenka nusileisti socdemų ir žaliųjų tandemui.
Opozicijoje šiuo metu esančių Krikščionių demokratų sąjungos CDU vadovas Friedrichas Merzas nepailsta baisėtis dabartine valdžia, balandžio 15-ąją vadina juoda diena klimato apsaugai ir kasdien socialiniame tinkle „Twitter“ skelbia kritiką, kaip antai: „Istorijos ironija, kad tuo metu, kai Žaliųjų partija dirba Vyriausybėje, CO2 išmetimas ne mažėja, o didėja, nes anglimi ir dujomis kūrenamas elektrines reikia vėl paleisti. Tai nėra nuosekli energetikos politika.“
Mokslininkės A.V. Wendland nuomone, pasirinktas laikas išjungti branduolines jėgaines yra pats netinkamiausias. Tuo tarpu fizikas Chr. Pistneris įsitikinęs, kad idealaus laiko laukti neverta, svarbiau laikytis įsipareigojimų. Jis taip pat vadina opozicijos priekaištus populistiniais. „Problema buvo ta, kad neturėjome dujų, todėl energetikos sektoriuje norėjome eksploatuoti mažiau dujomis kūrenamų elektrinių ir mums trūko tam tikro funkcionalumo, tačiau jo nepakeitė atominės elektrinės.
Tiesa, kad laikinai daugiau CO2 išmetame naudodami anglį, o ne dujas, tačiau taip pat turime būti sąžiningi ir pasakyti, kad klimato tikslus pasieksime, kai Europos lygmeniu susitarsime dėl emisijų kiekio. Jei dabar Vokietijoje elektros energijai gaminti laikinai naudosime šiek tiek daugiau anglies, vėliau turėsime sparčiau plėsti atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimą arba atitinkamai mažinti išmetamųjų teršalų kiekį kitose vietose. Tai, žinoma, nėra malonu, tačiau, mano požiūriu, branduolinė energija gali padėti tik labai ribotai“, – mano jis.
Pionieriai ar važiuojantys prieš eismą?
Vokietijos žiniasklaida šiomis dienomis griaudi nuo debatų, reportažų ir analizių, susijusių su atominiu saulėlydžiu. Dažnai keliamas klausimas, ar Vokietija nesielgia kaip pavojingai į priešingą eismo pusę išlėkęs vairuotojas.
Visuomeninio transliuotojo ARD dokumentinis filmas iš ciklo „ARD Story“ palygino Vokietiją su kitomis pasaulio šalimis. Pradedant kaimynine Prancūzija, kur veikia 56 reaktoriai, 1 statomas, 6 planuojami, Belgija, kuri pratęsė 2 iš 5 reaktorių veiklą dar dešimčiai metų, Nyderlandais, kur planuojami 2 nauji reaktoriai.
Reportaže taip pat žvalgomasi po Didžiąją Britaniją, kur greta 9 egzistuojančių reaktorių statomi 2 ir dar 2 planuojami. 6 reaktorius turinti Švedija apsigalvojo ir nutarė neatsisveikinti su atomu, šalis skelbia, kad nori įsigyti naujų reaktorių. Suomija neseniai ėmė eksploatuoti naujausią reaktorių Europoje, dabar jų viso veikia 5.
Labiausiai Europoje anglimi teršianti Lenkija planuoja statyti 6 atominius reaktorius. Čekija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija – nori statyti arba pratęsti savo atominių veiklą. Reportaže apžvelgiama ir situacija už Europos ribų. Minima, kad JAV turi 92 atominius reaktorius, o artimiausiais dešimtmečiais turėtų pradėti veikti ir naujosios kartos atominės. Rusijoje šiuo metu veikia 37 blokai, 4 nauji statomi. Indija greta veikiančių 22 reaktorių stato 8. Kinijoje veikia 55, dar 19 statoma. Ir Japonijoje, nepaisant Fukušimos katastrofos, planuojami nauji reaktoriai.
Ekonomikos ministro R. Habecko pavyzdžiai kitose šalyse neįkvepia, anot jo, atominės elektrinės anksčiau ar vėliau bus išmontuotos. „Naujų atominių elektrinių statyba visuomet baigdavosi ekonominiu fiasko – tiek Prancūzijoje, tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Suomijoje“, – pareiškė jis.
„Viskas priklauso nuo stebėtojo pozicijos. Žalieji ir SPD teigia, kad atominės elektrinės yra pavojingos ir brangios, todėl pasaulis turėtų sekti Vokietijos pavyzdžiu. Tačiau dauguma mūsų kaimyninių šalių mano, kad branduolinė energetika yra labai saugi, stabili ir, svarbiausia, klimatui nekenksminga elektros energijos gamybos forma. Jie yra teisūs, nes naujausi moksliniai tyrimai įrodo, kad ji iš tiesų yra viena saugiausių elektros energijos formų“, – pastebi mokslininkė A.V. Wendland.
Dr. Chr. Pistneris kalbas apie atominės energetikos sužydėjimą laiko perdėtomis: „Jau 20 metų diskutuojame apie branduolinės energijos renesansą, bet kai pažvelgi į tai, kas iš tikrųjų įvyko, atrodo kitaip. Vien JAV nuo 2000 m. buvo diskutuojama apie 10 projektų, o įvyko taip, kad kiekvienoje iš dviejų vietų turėjo būti pastatytos dvi elektrinės.
Vienoje iš šių vietų projektas buvo nutrauktas, nes išlaidos ir terminai peržengė ribas, o gamintojas „Westinghouse“ bankrutavo.
Nuolat girdime apie diskusijas ir planus, tačiau iš tikrųjų mažai kas vyksta, nes branduolinė energija yra labai brangi, šių atominių elektrinių statyba užtrunka ilgai, o atsinaujinantys energijos šaltiniai šiuo metu yra daug pigesni. Nematau, kad likęs pasaulis būtų aiškiai pasisakęs už branduolinę energetiką. Žinoma, daug kalbama, bet faktai atrodo kitaip.“
Baimės šaknys
2023 m. balandžio 15 d. užverčiamas svarbus puslapis Vokietijos energetikos istorijos knygoje, kurios branduolinių elektrinių skyrius prasidėjo 1960 m., kai Bavarijoje ėmė veikti pirmoji AE Kahl. Per tą dešimtmetį Vokietijoje išdygo dar trys branduolinės jėgainės. Ši pradžia buvo palydėta euforijos, tačiau netrukus ji ėmė blėsti ir iniciatyvą perėmė baimės.
1973 m. paskelbta žinia apie planuojamą atominės Whyl statybą Badene–Viurtemberge sukėlė protestų bangą, susikūrė antiatominis judėjimas, kuris pasiekė, kad 1977 m. statybos darbai būtų nutraukti. Iš šio ir kitų aplinkosauginių judėjimų įsčių gimė 1980 m. žaliųjų partija „Bündnis 90/Die Grünen“.
Nepaisant protestų branduolinės jėgainės toliau dygo, pikas buvo pasiektas pastačius 37 elektrines. Didžiulį naują postūmį protestams sudavė 1986 m. įvykusi Černobylio AE katastrofa. Po Vokietijos suvienijimo 1990 m. prasidėjo atominių reaktorių išjungimo laikotarpis, kurį galiausiai paspartino minėtas 2000 m. politinis susitarimas. Vokietijoje antiatominis judėjimas buvo ir yra stiprus, suformavo netgi šiuo metu valdžioje esančią Žaliųjų partiją.
Kas ir kodėl taip suformavo vokiečių požiūrį, mokslininkai turi savo įžvalgų. Šiame straipsnyje cituojami pašnekovai nurodė po tris priežastis.
Istorikė A.V. Wendland pirma priežastimi nurodo tai, kad Vokietijos naujoji kairė (t. y. socialdemokratai ir ypač žalieji po 1968 m), skirtingai nei kairiosios partijos kitose Europos šalyse, nuo XX a. septintojo dešimtmečio perėmė modernybės ir technologijų kritikos programą iš Vokietijos konservatyvios buržuazijos: „Atominės elektrinės tapo grėsmingos, nekontroliuojamos modernybės simboliais.“
Antroji priežastis – prieš branduolinę energetiką nukreiptam judėjimui pavyko sukurti baimės diskursą, kuris apėmė visus socializacijos lygius – mokyklą, bažnyčią, žiniasklaidą, humanitarinius mokslus, kultūrą, politiką. Įdomu tai, kad dabar nuotaikos gana sparčiai keičiasi – apklausos rodo, kad dauguma pasisako už atominių elektrinių eksploatavimo laiko pratęsimą, nes staiga žmonės suprato, ką praranda.
Trečioji priežastis – anglies ir dujų (ilgą laiką konkrečiai „Gazprom“) interesams Vokietijoje dirbo ir tebedirba galingas lobistų flangas. Atominės energetikos atsisakymas buvo stumiamas, pateikiant simpatišką atsinaujinančios energetikos plėtrą, argumentuojant, kad dujų ir anglių reikia dėl garantijų užtikrinimo.
Fizikas Chr. Pistneris traukia kiek kitokias tris šaknis. Pirma – žmones gąsdino sunkių nelaimingų atsitikimų rizika. Didelė avarija gali įvykti bet kurioje atominėje elektrinėje, net jei tikimybė yra labai maža. Tačiau pasekmės būtų pražūtingos. „Tokių atvejų esame matę visame pasaulyje. Tai klausimas, į kurį turėtų atsakyti valstybė ir gyventojai: kaip aukštai vertiname šią riziką, kaip aukštai vertiname branduolinės energijos privalumus“, – sako jis.
Antrasis klausimas: aukšto lygio radioaktyviosios atliekos. Iš pradžių buvo teigiama, kad tai nėra problema, bet vėliau paaiškėjo, kad tai labai didelė problema, į kurią kol kas nerasta gerų atsakymų. Tai paskatino nepasitikėjimą institucijomis, kritišką diskusiją.
Mokslininkas nurodo ir trečiąjį svarbų aspektą: „Vokietijoje tai visada buvo siejama su pasaulinės prieigos prie branduolinių ginklų klausimu. Baiminamasi, kad civiliniai branduoliniai objektai gali būti naudojami ir branduolinių ginklų gamybai. Tai visada buvo jautrus klausimas, ypač kai Vokietija buvo padalyta ir joje buvo dislokuoti branduoliniai ginklai. Tai paskatino kelti klausimą, ar branduolinė energija yra atsakinga technologija, ar ne.“
