Tai pirmoji atminimo lenta „Wagner“ samdinių grupuotėje kovojusiam kaliniui, kurią Rusijoje oficialiai įrengė valdžia.
D.Kovyrzinas pagerbtas ant Saratovo 11-osios mokyklos, kurią jis buvo baigęs, fasado. Moksleiviai su Georgijaus juostomis atnešė prie sienos gėlių krepšelius ir padainavo posmą dainos „Aš anūkas to kareivio“, kurioje yra ir tokios eilutės: „Aš esu brolis to kareivio, perėjusio per Kaukazą, Cchinvalį, apgynusio Palmyrą ir Donbasą.“
D.Kovyrzinui mirties dieną buvo 39-eri, o eiliniam Igoriui Smirnovui, kuriam memorialinė lenta buvo atidengta šalia, – 38 metai.
Mokyklos kieme vykusiame mitinge kalbėjo valdininkai ir tvirti vyrai, vilkintys kamufliažinę aprangą.
Jie prisiminė „vaikinų nuopelnus per jų gyvenimą“, o srities deputatas, buvęs specialiųjų pajėgų karys ir Rusijos didvyris Aleksandras Janklovičius patarė moksleiviams „pažinti didvyrių veidą“.
Bet apie I.Smirnovą kol kas žinoma tik tiek, kad jis žuvo pernai balandį ir buvo apdovanotas Drąsos ordinu. O D.Kovyrzino biografija, kurią BBC pavyko atkurti iš įvairių šaltinių, verčia suabejoti didvyrio įvaizdžiu, apie kurį pasakojama vaikams per patriotinius renginius.
„Rosgvardija“ struktūroje tarnavęs karo Čečėnijoje veteranas ir buvęs specialiųjų pajėgų praporščikas D.Kovyrzinas likus 10 metų iki Rusijos pradėtos kovos prieš Ukrainos „nacius“ nušovė vieną „tadžikų tautybės asmenų“ (taip rašoma nuosprendyje. – Red.). Policija jį sulaikė tik po ketverių metų, o 2016-aisiais teismas jam skyrė kalėti 7,5 metų griežtojo režimo kolonijoje.
Rusijoje buvę jėgos struktūrų pareigūnai laikomi atskirose kolonijose dėl jų pačių saugumo.
D.Kovyrzinas atliko bausmę vienoje jų – netoli Žemutinio Naugardo. Iš ten „Wagner“ verbuotojai išvežė kalinius. Taip jis, matyt, asidūrė fronte ir rugpjūčio pradžioje žuvo. Buvo palaidotas Balašichoje netoli Maskvos, kur iki suėmimo tarnavo „Rosgvardija“ struktūroje.
Įrašas ant atminimo lentos Saratove skelbia: „Praporščikas Kovyrzinas Denisas Aleksandrovičius buvo apdovanotas medaliu „Už narsą“ ir žuvo per kovinius veiksmus dalyvaudamas specialiojoje karinėje operacijoje.“ Sprendimą įrengti lentą praėjusių metų pabaigoje pasirašė miesto merė Lada Mokrousova.
Saratove išrinktas Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas paragino regionų ir vietos valdžią daryti viską, kad „įamžintų tokių žmonių atminimą“.
Ar prieš siunčiant į frontą D.Kovyrzinui Rusijos prezidentas suteikė malonę, kaip kolonijose žadėjo „Wagner“ įkūrėjas Jevgenijus Prigožinas, nežinoma.
Dirbo su paaugliais
Į Saratovo mokyklos „Kovinės šlovės kampelį“ D.Kovyrzinas pateko dar būdamas gyvas – 2014 m. už dalyvavimą „Čečėnijos kampanijoje“.
Moksleiviams tada papasakojo, kad jis gimė Kazachstane 1982 m. spalio 21 d., o mokyklą ir technikumą baigė Saratove. 2003 m. buvo pašauktas į kariuomenę. Gavo 2-ojo laipsnio ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“, Suvorovo medalį, taip pat medalius „Už narsą“, „Už pasižymėjimą“ bei „Už tarnybą Kaukaze“ ir liko tarnauti kariuomenėje pagal sutartį.
D.Kovyrzino sutartis buvo sudaryta su kariniu daliniu Nr.3179 – tai „Rosgvardija“ specialiųjų pajėgų būrys „Vitiaz“, dislokuotas Balašichoje prie Maskvos.
Balašichoje D.Kovyrzinas tapo DMD – Savanoriško jaunimo būrio – vadovu, kur buvo mokoma apginti „save, šeimą ir tėvynę“.
Buvę DMD darbuotojai ir savanoriai, socialiniuose tinkluose komentuodami jo žūtį, vadino jį mokytoju ir auklėtoju, linksmu, be galo geru ir drąsiu, išauklėjusiu ištisą kartą nuostabių jaunuolių.
DMD buvo kuriamas kaip projektas, skirtas paauglių rūkymo, narkomanijos ir alkoholio vartojimo prevencijai. Organizatoriai sugalvojo tris etapus, kuriuos pereidavo dalyviai.
Vasarą DMD nariai keliaudavo prie jūros, kur vykdavo mokymai, o antras etapas būdavo dalyvavimas karinėje stovykloje, orientuotoje į fizinį lavinimą.
D.Kovyrzinas buvo vienas šios stovyklos vadovų.
„Mes buvome 13–14 metų paaugliai, niekada nesusidūrę su kariuomene, – prisimena DMD dalyvė Ala Zastrelkina. – Mums viskas buvo nepatirta, ypač merginoms. Vaikinai apie armiją girdi nuo vaikystės, o merginos nebuvo pasiruošusios tokiam muštrui, bėgimui, rytinei mankštai, kai tenka šliaužti sniegu ir nuolat girdėti komandas, tokias kaip „Granata!“ Iš pradžių mums tai buvo šiek tiek žiauru, bet iš visų vadovų labiausiai įsiminė Denisas – jis buvo tiesiog labai geras žmogus.“
Pats D.Kovyrzinas nuotraukas iš tokių renginių skelbė socialiniuose tinkluose likus vos porai mėnesių iki savo arešto.
Konfliktas baigėsi šūviu
2016 m. birželio 10 d. D.Kovyrzinas buvo suimtas Maskvoje dėl kaltinimų žmogžudyste. Perovskio rajono teismo interneto svetainėje rašoma, kad nuosprendį viešinti draudžiama.
Tačiau Maskvos miesto teismo apeliacinis sprendimas, kuriuo šis nuosprendis paliktas galioti, buvo paskelbtas viešai.
Iš jo aiškėja, kad 2012 m. „Rosgvardija“ pareigūnas per konfliktą su tadžikų tautybės asmenimis nušovė vyrą.
Susidūrimas įvyko prie parduotuvės.
D.Kovyrzinas, anot liudininkų, ten atvažiavo būdamas neblaivus ir pradėjo reikalauti, kad šalia parduotuvės esantys migrantai grąžintų arba surastų iš jo bendrakeleivės taksi neva pavogtą krepšį.
Vyrai susimušė, juos išskyrė. Po pusvalandžio praporščikas taksi sugrįžo į konflikto vietą, išsiėmė du pistoletus ir ėmė šaudyti į žmones bei jų automobilį, rašoma teismo nuosprendyje. Tadžikai pradėjo bėgti į šalis, D.Kovyrzinas vienam iš jų šovė į nugarą.
Pasak liudininko, nukentėjusysis griuvo veidu žemyn, ėmė šliaužti žole ir dingo tamsoje.
Parduotuvės darbuotojas pasakojo, kad išgirdęs riksmus išėjo į lauką ir pamatė, kaip slaviškos išvaizdos vyras sumušė visus tadžikus, o paskui pažadėjo grįžti ir juos nušauti. D.Kovyrzinas pardavėjui irgi grasino ginklu, bet paaiškinus, kad šis yra arabas ir nesusijęs su tadžikais, grįžo prie tadžikų automobilio ir toliau jį niokojo.
Anot liudininko, jis taip pat reikalavo iki rytojaus surasti krepšį, antraip niekas iš tadžikų šiame rajone nei dirbs, nei gyvens, tada įsėdo į mašiną ir išvažiavo.
Išsiginti kaltės nepavyko
Ar kariškis žinojo, kad jo šūvis į nugarą vienam iš žmonių buvo mirtinas, apeliaciniame nutarime neužsimenama.
Tačiau teisėsaugininkai jį sulaikė tik po ketverių metų, nors, pasak vieno operatyvininko, įvykio vietoje buvo rastas vokas su nuotrauka, kurioje nusikaltimo liudininkai atpažino D.Kovyrziną ir jo palydovę.
Pats D.Kovyrzinas atvirai, nors ir prisidengęs slapyvardžiu, o ne tikra pavarde, savo nuotraukas skelbė socialiniuose tinkluose likus mažiausiai pusmečiui iki sulaikymo. Visą tą laiką jis slapstėsi.
D.Kovyrzinas tyrėjams aiškino, kad šūvis nuaidėjo muštynių metu, kai jis bandė nuginkluoti vieną konflikto dalyvį.
Advokatas teisme irgi įrodinėjo, kad specialiųjų pajėgų karys įvykdė žmogžudystę dėl neatsargumo, mėgindamas atimti iš konflikto dalyvių ginklus.
Gynėjas tikino, kad jo ginamasis buvo apšmeižtas nukentėjusiojo draugų, eksperto išvados apie šūvį iš neartimo atstumo moksliškai nepagrįstos, o nagrinėjant bylą buvo procedūrinių pažeidimų.
Tačiau teismas šiuos argumentus atmetė. Byloje yra ir moters, pavarde Kovyrzina, parodymai.
Ji teigė, kad jų bendro gyvenimo laikotarpiu vyras ne kartą demonstravo turimus pistoletus, kurie, jo žodžiais, buvo kariniai ginklai, taip pat trauminį pistoletą – aiškino, kad ginklų kolekcionavimas yra jo hobis.
D.Kovyrzinas už žmogžudystę ir neteisėtą ginklų laikymą buvo nuteistas kalėti 7,5 metų griežtojo režimo kolonijoje.
Bausmės terminas galėjo būti ir ilgesnis, tačiau lengvinančiomis aplinkybėmis teismas įvardijo kaltinamojo gautus valstybės apdovanojimus, dalyvavimą karo veiksmuose Šiaurės Kaukaze ir visuomeninėse organizacijose, taip pat sveikatos būklę.
Teismas neatėmė iš D.Kovyrzino praporščiko laipsnio. Jis buvo išleistas į atsargą dėl „sutarties sąlygų nevykdymo“, o praėjus metams po nuosprendžio, kai jau buvo kolonijoje, dalinio Balašichoje vadovybė gavo teismo sprendimą iškeldinti buvusį specialiųjų pajėgų karį iš tarnybinio būsto ir anuliuoti jo gyvenamosios vietos registraciją.
D.Kovyrzinas buvo išsiųstas atlikti bausmės į Žemutinio Naugardo srities Boro miesto 11-ąją koloniją, kur laikomi teisėsaugos pareigūnai. Žmogaus teisių organizacijos yra rašiusios apie žiaurias sąlygas ir smurtą šioje įkalinimo įstaigoje.
Turėjo skolų kuprą
Dar iki sulaikymo buvusiam specialiųjų pajėgų kariui laisvėje susikaupė skolų, kurios toliau augo jam sėdint už grotų. 2017–2020 metais Balašichos teismas patenkino „Cetelem Bank“ ir dviejų skolų išieškojimo agentūrų ieškinius dėl kreditų, kurių D.Kovyrzinas nespėjo padengti.
Antstoliai Balašichoje pradėdavo ir nutraukdavo vykdomąsias bylas jo atžvilgiu – galėjo nežinoti, kur yra D.Kovyrzinas, o kolonijoje ir nebuvo ko iš jo išieškoti.
Bet tai nereiškė skolos nurašymo – išėjus į laisvę vyrui būtų tekę sumokėti daugiau nei 250 tūkst. rublių (apie 3400 eurų).
2021 metais, atlikęs du trečdalius bausmės, D.Kovyrzinas pradėjo siekti lygtinio paleidimo.
Atsisakymus tenkinti prašymus liudija duomenys iš Žemutinio Naugardo aukštesniojo apygardos teismo, į kurį D.Kovyrzinas tris kartus kreipėsi su apeliacija. Pastarąjį kartą jį paleisti lygtinai buvo atsisakyta 2022 m. gegužės 27 d. Po mėnesio tapo žinoma, kad „Wagner“ grupuotės įkūrėjas J.Prigožinas verbuoja kalinius kariauti Ukrainoje. Pirmenybė buvo teikiama buvusiems kariškiams.
Liepos mėnesį žmogaus teisių gynimo portalas „Gulagu.net“ papasakojo, kad verbuotojai atvyko ir į 11-ąją pataisos koloniją, kurioje kalėjo D.Kovyrzinas.
Liepos 7-osios naktį iš ten paimta 60 nuteistųjų. Tai sutampa su „Wagner“ atstovų viešai paskelbta malonės suteikimo data pirmajai kalinių partijai.
Mokiniai sužino ne viską
Skolos ir būsto neturėjimas, anot BBC kalbintų teisininkų, yra dalis priežasčių, pastūmėjusių sutikti su „Wagner“ pasiūlymu žmones, kuriems kalėti buvo likę neilgai (D.Kovyrzinas bausmę būtų atlikęs 2023 m. pabaigoje).
Bet pažinojusieji D.Kovyrziną teigia, kad jo motyvai eiti į karą galėjo būti kitokie.
„Jis – karys. Kitaip pasielgti negalėjo – ten buvo jo broliai, tamsiai raudonos beretės“, – teigė DMD įkūrėja Olga Podkolzina.
Tarp Rusijos specialiųjų pajėgų karių tamsiai raudona beretė laikoma ne tik ypatingo pasižymėjimo ženklu, bet tiesiog šventa. Ją dėvint negalima eiti į tualetą, gerti, rūkyti ir valgyti. Yra net taisyklė, pagal kurią tamsiai raudonos beretės negali liesti paprasti mirtingieji – teisę ją imti į rankas turi tik kiti tokių pat berečių savininkai.
Tamsiai raudona beretė pripažįstama ne tiktai ypatingos fizinės jėgos, bet ir aukštų moralinių standartų simboliu.
Žinomi atvejai, kai iš specialiųjų pajėgų karių beretės būdavo atimtos už vieninteles muštynes, sukeltas esant neblaiviam.
Po mėnesio D.Kovyrzinas žuvo Donbase. Socialiniuose tinkluose buvo publikuojamas nekrologas – rašoma, kad D.Kovyrzinas buvo „tikras mūsų laikų ir mūsų šalies didvyris.
Taip žūva garbingi mūsų šalies karininkai – nors jis buvo nuteistas ir išėjo savanoriu iš pataisos kolonijos“.
Laidotuvių nuotraukoje šalia D.Kovyrzino nuotraukos yra tamsiai raudona beretė.
Saratove apie jo mirtį pirmą kartą viešai imta kalbėti pernai spalį. Rusijoje įpusėjus mobilizacijai 11-ojoje mokykloje buvo atnaujintas patriotinis kampelis, pravesta „Tiesos pamoka“.
D.Kovyrzino ir I.Smirnovo motinos perdavė mokyklai savo sūnų asmeninius daiktus ir papasakojo vaikams, „kokius žygdarbius atliko didvyriai ir kokiomis aplinkybėmis jie mirė“.
Apie tai, kad vienas jų kalėjo už žmogžudystę ir kaip jis pateko į frontą, mokiniams nebuvo užsiminta.
Parengta pagal BBC inf.
