Profesorius iš Jungtinės Karalystės pasidalijo savo įžvalgomis įvairiomis temomis, įskaitant dabartinę saugumo padėtį Europoje, NATO vaidmenį ir konfliktą Ukrainoje.
J.Lindley-Frenchas pateikė pasiūlymų dėl taikos plano Ukrainoje ir Kinijos vaidmens jame, remdamasis savo, kaip vieno iš „The Alphen Group“ ataskaitos šia tema bendraautorių, patirtimi.
J.Lindley-Frenchas taip pat aptarė NATO vaidmenį Europos saugumo srityje artėjant Vilniaus NATO aukščiausiojo lygio susitikimui, optimistiškai vertindamas organizacijos ateitį ir kartu pabrėždamas sritis, kuriose reikia didesnės pažangos, pavyzdžiui, didinti Europos pajėgumus, kad būtų galima įvykdyti NATO įsipareigojimus pagal 5 straipsnį.
Profesorius akcentavo, jog būtina revoliucija Europos pajėgų struktūroje, kad būtų sukurtos sustiprintos NATO reagavimo pajėgos, turinčios iki 300 tūkst. daugiausia Europos karių, galinčių persidislokuoti prieš 10–15 dienų. Jis paragino tinkamai įvertinti Aljanso poreikius, o NATO gynybos planuotojus – tiksliai nustatyti, kokių pajėgų reikės per ateinančius 10–15 metų ir kaip už jas mokėti.
– Kaip turėtų atrodyti Ukrainos pergalė ir kaip ji atrodys. Ką manote jūs?
– Na, ji turėtų atrodyti kaip grįžimas prie 1991 m. sienų. O tam Vakarai, konkrečiai NATO, turės padidinti karinę paramą ir ją pagreitinti, kad būtų tinkama kovai.
Jei Vakarai organizuos ir parengs kampanijos planą, apimantį diplomatinę informaciją, karines ekonomines puolimo linijas, tai labai greitai parodys Rusijai ir rusams, kad jie padarė baisią, siaubingą klaidą, ir privers juos derėtis.
Dabar jūs manęs klausiate, kuo tai baigsis? Jei esame pasirengę imtis tokių veiksmų ir tam tikros rizikos, ji neišvengiamai yra susijusi su tam tikra rizika, tuomet mes nugalėsime. Jei ne, tai taps dar vienu tragišku Europos įšaldytu konfliktu, kuris užsitęs. Tai tiks Putinui, nes tai reiškia, kad karo naratyvas išlaikys jį valdžioje, nieko kito jis Rusijos žmonėms nesiūlo.
Taip pat bus plėtojamas pasakojimas apie Rusijos keliamą grėsmę. Pripažinkime, europiečiai, šiaurės amerikiečiai, mes visi turime savų vidaus problemų. Istorija rodo, kad po pirminio šoko, kai priprantame prie visko, kad ir kaip būtų sunku, pavyzdžiui, Afganistane, prarandame strateginę kantrybę, prarandame susitelkimą. Putinas to tikisi. Jei taip padarysime, Putinui bus atlyginta už jo agresiją.
Žinoma, mes sukursime visokių žinučių, kad tai paneigtume, bet tiesa bus būtent tokia. Ir būtent tokią tiesą Putinas išsineštų – kad jis visada gali pranokti demokratinius Vakarus. Taigi iš tiesų kalbama ne tik apie Ukrainą, nors ji ir užima pagrindinę vietą šiame kare. Tai susiję su mūsų, Vakarų, vieta Europoje ir pasaulyje. Ir ypač apie europiečių gebėjimą patiems formuoti savo saugumo aplinką.
Taip pat galėčiau numatyti situaciją, kai rusai atsisakytų Donbaso, bet ne Krymo, nes Krymas yra beveik mitinė Rusijos esybės esmė. Manau, paradoksas yra tas, kad būtent Kryme Grigorijus Potiomkinas sukūrė Potiomkino kaimus su visu rusų/Putino mitu, Novorosija, Ruskij mir, sukurtu aplink jo Potiomkino/Putino melagingos istorijos kaimą. Ir jei leisime tam mitui, Petro Didžiojo, Jekaterinos Didžiosios mitui įsitvirtinti, tai bus tik labai ilgos kovos pradžia.
Maskvos režimas ir Rusijos žmonės nusprendė, kad galios valiuta, kuria jie nori bendrauti su Vakarais, yra jėga. Tegul jie pamato, kokią jėgą gali sukurti Vakarai, kai bus išjudinti. Prisimenu Antrąjį pasaulinį karą. Aš galvoju apie siaubingą Hitlerio klaidingą apskaičiavimą. Žvelkite į faktus, o ne į mitą. 1940 m. nacistinė Vokietija toli gražu nebuvo nenugalima. Iš tiesų, 1940 m. birželį Didžioji Britanija aplenkė Vokietiją pagal lėktuvų gamybą. Vokiečiai niekada jos nepasivijo. Nepaisant visų pasakojimų apie nuolaidžiavimą, britai iš tikrųjų buvo geriau pasirengę ilgam karui nei Vokietija.
Tuomet įsitraukė amerikiečiai ir kartu su milžiniškomis rusų ir daugelio kitų žmonių, įskaitant drąsius lietuvius, aukomis didžiulė Amerikos pramoninė technologinė galia pastūmėjo sąjungininkus pergalės link.
Na, o dabar turime padaryti tą patį, nes kalbama ne tik apie tai, kaip nugalėti Rusiją Ukrainoje. Reikia atgrasyti Rusiją nuo tolesnių veiksmų šioje laisvosios Europos dalyje. Taip pat kalbama apie tai, kaip patikimai atgrasyti Rusiją nuo tolesnio hibridinio karo, kibernetinio karo, o ne tik kinetinio karo. Iš tiesų, keičiasi pats karo pobūdis, todėl mums reikia naujo atgrasymo modelio, kad galėtume atremti naują iššūkį.
Visus šiuos veiksmus galime atlikti pasitelkdami mūsų Aljansą, mūsų nuostabų Aljansą. Tačiau mes, laisvos valstybės ir laisvi žmonės, turime turėti ir parodyti politinę valią, susitelkimą ir planą, kaip panaudoti didžiulius išteklius siekiant aukštų politinių tikslų. štai apie ką šią vasarą vyks NATO Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimas!
Tai taip pat yra NATO misija čia, dabar ir ateityje. Būtent todėl aš atvykstu į tokias konferencijas kaip ši (Baltijos gynybos koledžo Tartu (Estija) organizuojama kasmetė konferencija apie Rusiją – Red.), kaip Rygos konferencija, nes jūs čia esate laisvės fronto linijoje. Ir mano pareiga yra remti jus, mūsų Aljansą ir, žinoma, mūsų sąjungą šioje misijoje, nes ant kortos pastatyta laisvė.
Gyvenu viename kaime Europos vakaruose ir tame kaime jie nejaučia, kad iš tikrųjų kariauja. Tačiau patinka tai ar ne, bet tam tikra prasme jie yra. Tai juos paliečia. Bet laikui bėgant, jei mes su tuo nesusitvarkysime, tai gali juos užgriūti. Todėl aš manau, kad mes turime bendrauti su rusais pagal jų pasirinktą galios valiutą.
Dabar viso to tragedija ukrainiečiams ir rusams yra ta, kad Rusija galėtų turėti puikius santykius su savo Vakarų kaimynėmis. Ji galėtų palaikyti simbiozinius santykius, kuriuose galėtų mėgautis taika, reikalinga jos visuomenei modernizuoti, ir turtais, kuriuos ji gauna iš energijos tiekimo Europai. Tačiau, žinoma, Putinas ir jį supantys žmonės nenori modernizuoti Rusijos visuomenės, nes Rusijos visuomenės modernizavimas keltų grėsmę režimui. O Putinui ir jo aplinkos žmonėms svarbu tik išlikti valdžioje.
Taigi kokios yra mito, kad laisva Europa kelia grėsmę Rusijai, pasekmės? Tai, ką daro Putinas, pasmerkia Rusiją ir rusus ateičiai, kurioje jie bus tik kinų vasalinė valstybė. Nesuklyskite, oficialioji Kinija niekina rusus ir jau dabar laiko juos gerokai jaunesniais partneriais. O būti jaunesniuoju Kinijos partneriu niekada nėra gerai. Jie taip pat negailestingai išnaudos rusus savo tikslams. Ir būtent Putinas save ir savo šalį pastatė į tokią padėtį, kai vienintelis pasirinkimas – būti Kinijos vasalu arba Vakarų klientu.
Vakarų valstybė klientė ar valstybė Vakarų tiekėja? Tuomet Rusijos žmonių ateitis būtų daug rožiškesnė. Bet ne, šis mitas apie grėsmę iš Vakarų skleidžiamas tik todėl, kad tikroji grėsmė yra pati laisvė, kuria naudojasi Vakarai.
Štai kodėl 2023 m., XXI a., atsidūrėme dar viename tragiškame pasikartojime kažko, kas labiau primena XIX a. agrarinius karus. Tai yra tragiška. Ir norėdami užtikrinti, kad ten visiškai negrįžtume, turime būti ryžtingi. Mes, kolektyviniai Vakarai.
– Ir kaip užtikrinti, kad mokesčių mokėtojai, geranoriški mokesčių mokėtojai, mokesčių mokėtojai Portugalijoje, suprastų, jog savo gynybai turi skirti daugiau, daug daugiau nei 2 proc., nes tai gyvybiškai svarbu, t.y. egzistencinė grėsmė. Kaip sakėte, jie to nesupranta.
– Lyderystė. Vienu žodžiu, lyderystė. Mūsų lyderiai pradeda atsibusti šiai naujai tikrovei. Pažvelkite į mano šalį, Jungtinę Karalystę. Mes pradedame didinti visą savo nacionalinio saugumo biudžetą, kuris sudaro 5–7 proc. 3,2 trilijono JAV dolerių vertės ekonomikos, penktos ar šeštos pagal dydį ekonomikos pasaulyje.
Tačiau jei norime atlikti pagrindinį vaidmenį, kurį privalome atlikti ateityje Europos saugumo ir gynybos srityje, turėsime padidinti savo gynybos biudžetą nuo dabartinių maždaug 50 mlrd. svarų sterlingų per metus iki maždaug 70 mlrd. svarų sterlingų per metus.
Mums visiems taip pat reikia lėšas leisti efektyviau ir labiau koordinuotai. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė kuria vieną moderniausių karinių jūrų pajėgų, laivas-prie-laivo pasaulyje. Nauji atominiai atakos povandeniniai laivai, nauji balistinių raketų povandeniniai laivai, nauji naikintuvai, naujos fregatos, nauji lėktuvnešiai.
Taip yra todėl, kad galiausiai esame jūrų galybė. Taip pat stipriname savo pasaulinio lygio žvalgybos pajėgas, apie kurias, žinoma, niekas iš tikrųjų nežino, bet kurios yra Europos žvalgybos pagrindas. Visa tai reikalauja lyderystės, ypač ekonominiu sunkmečiu.
Lyderystė – tai partnerystė su piliečiais demokratinėje valstybėje. Dauguma žmonių, jei jiems pasakoma priežastis, kodėl turime tai daryti, dauguma žmonių pasakys: „Gerai, jei tik gerai išleisite tuos pinigus, darykite tai!
Laikai pasikeitė ir mes visi turėsime mokėti daugiau mokesčių už gynybą. Bet pažadėkite man štai ką: jei greitai didinsite gynybos biudžetą, įsitikinkite, kad jūs, gerbiamasis vadove, turite aiškų planą, kaip išleisti mano pinigus, ir padarykite tai kuo efektyviau“. Jei bet koks toks padidinimas bus skirtas tik politiniam teatrui, siekiant sudaryti įspūdį, kad darome daugiau, nors taip nėra, galiausiai padarysime didžiulių investicijų į gynybą klaidų, o tai kainuos labai daug.
Turėtume pradėti europiečiams susėsti ir išsiaiškinti, kas ką daro geriausiai, ir tada kartu priimti šiuos investicinius sprendimus. Ir, be jokios nepagarbos bet kuriai kitai Europos šaliai, šiam procesui turi vadovauti britai, prancūzai ir vokiečiai. „Didysis trejetas“ sudaro beveik 70 proc. visų Europos išlaidų gynybai ir apie 90 proc. gynybos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros. Jei šios trys šalys susitars dėl strategijos, galėsime nustatyti aiškų darbų pasidalijimą, taip užtikrindami, kad investuosime į savo stipriąsias puses.
Pavyzdžiui, Didžioji Britanija daugiausia dėmesio skirtų jūrų ir oro gynybai, Šiaurės Atlanto apsaugai nuo Rusijos Šiaurės laivyno, jungtinėms ekspedicinėms pajėgoms, specialiosioms pajėgoms. Prancūzai daugiau dėmesio skirtų sausumos pajėgoms. Tačiau Europos ir (arba) NATO sausumos atgrasymo pagrindas ateityje bus vokiečiai.
Tokios šalys kaip Lenkija, kuri deda daug pastangų, bus gyvybiškai svarbios, tačiau nepamirškite, kad Varšuvos gynybos biudžetas vis dar sudaro tik 25 proc. Jungtinės Karalystės gynybos biudžeto. Kad didesnės investicijos sustiprintų bendrąjį gėrį, reikia, kad britai, prancūzai ir vokiečiai bendrai imtųsi veiksmų gynybos srityje. Pavyzdžiui, savo draugams lenkams patarčiau panaudoti savo politinę energiją, kad Europos gynybos, pramonės ir technologijų bazė (EDTIB) atitiktų savo paskirtį. O ji tokia nėra!
Pavyzdžiui, nesąmonė, kad prancūzai ir vokiečiai kalba apie būsimos kovinės oro erdvės sistemos SCAF kūrimą, kai tuo tarpu britai, japonai ir italai tą patį daro su kitomis šalimis. Turėkime vieną programą.
O kai prireiks, pirksime iš amerikiečių „lentynos“. Turiu omenyje, kad F-35 buvo labai sudėtingas projektas. Didžioji Britanija nebuvo klientė, nes mes priklausome pagrindinei kūrimo grupei. Bet yra aktyvų, kuriuos turi amerikiečiai, kai jie pradeda didinti savo gynybos pramoninę gamybą, kad jei mes negalime laiku kažko pagaminti pagal Europos užsakymą, perkame amerikiečių ar bet kurį kitą, kuris turi australų ar japonų, jei jie turi aktyvų. Kodėl? Todėl, kad mes, europiečiai, turime bet kokia kaina išsaugoti savo ginkluotųjų pajėgų gebėjimą bendradarbiauti su amerikiečiais konfliktų metu ir esant ypatingai įtampai. Tokia yra sąveikos prasmė – esminis Aljanso gynybos ir atgrasymo elementas.
Be to, Rusijos ir Ukrainos karas, nemėgstu, kad žmonės sakytų Ukrainos karas, yra pasaulinis įvykis, sisteminis, geopolitinis įvykis. Štai kodėl NATO aukščiausiojo lygio susitikimuose dalyvauja australai, japonai, pietų korėjiečiai.
Ne todėl, kad NATO tampa globali, bet todėl, kad mūsų Aljansas yra vienintelė organizacija pasaulyje, turinti daugiau kaip 70 metų patirtį kuriant karinę sąveiką, pasitelkiant standartus, kad būtų išlaikytas atgrasymas ir gynyba. Šios šalys partnerės nenori stoti į mūsų Aljansą, bet nori turėti galimybę su juo bendradarbiauti. Nes tai ne tik pasaulio saugumo kertinis akmuo, bet ir saugumo ir gynybos pagrindas, ant kurio stovi pasaulinė demokratijų bendrija.
Kinija? Pekinui pasakyčiau štai ką: „Tai, ką šiuo metu darote su Rusija, su visa pagarba, neturi strateginės prasmės“. Prieš daugelį metų gyvenau Honkonge. Turiu tam tikrą supratimą apie tai, kaip apie pasaulį mąsto Kinijoje dominuojantys hanų kinai. Kinija nori pagarbos, ir ji nusipelno pagarbos. Jos visuomenė nėra tokia pati kaip mūsų visuomenė, tačiau ji ketina tapti pasauline galybe. Ji tokia jau yra.
Vis dėlto Kinijai nėra prasmės atsisakyti tų santykių su demokratiniu pasauliu, dėl kurių ji tapo turtinga ir galinga ir kurie vis dar yra pagrindinis jos užsienio investicijų ir prekybos objektas.
Tai vis dar Šiaurės Amerika, Europa, Japonija, Australija ir kitos besiformuojančios demokratijos šalys, su kuriomis Kinija privalo prekiauti. Jai tikrai nėra tokios prasmės griauti šiuos santykius remiant žlungančią, nestabilią, demografiškai nykstančią Rusijos valstybę, kuri velkasi į krizę po krizės.
Tiesiog pažvelkite į skaičius. Pažvelkite į faktus. Pavyzdžiui, Rusijos ekonomika geriausiu atveju sudaro apie 60 proc. Jungtinės Karalystės ekonomikos ir tik nedidelę dalį visos Vakarų ekonomikos. Būtent pastarosios reikia Kinijai, kad ji išlaikytų savo augimą. Iš tiesų Kinijos komunistų partija gali išlikti valdžioje tik tuo atveju, jei ji ir toliau vykdys tai, ką aš vadinu „kontraktu po Tiananmenio aikštės“ su besiformuojančia viduriniąja klase, pagal kurią ji ir toliau turtės vis daugiau Kinijos žmonių mainais už tai, kad šie žmonės neabejos partijos autoritetu. Kinijos socialinis kontraktas.
Ir jei jie su tuo susipainios, jie susipainios su Kinijos ateitimi. Taigi, vėlgi, Kinijos ateities raktas yra santykiai su pasaulinėmis demokratijomis. Taigi atsižvelgiant į tai, kokie blaivūs ir protingi paprastai būna Kinijos užsienio politikos kūrėjai, o jie nėra tokie patys kaip Rusija, juokinga, kai matau, kaip komentatoriai Vakaruose sako, kad Rusija ir Kinija. Kinija yra kitokia. Kinija nėra kupina tų nuoskaudų dėl Vakarų, kurias turi rusai, rusų selovikų (red. past. – su kariuomene ir teisėsaugos struktūromis susiję asmenys), to jų kartėlio. Kinijoje to nėra.
Kinija nori pagarbos. Tačiau Kinija taip pat pasirengusi būti pragmatiška. Taigi būkite pragmatiški. The Alphen Group, kuriai turiu garbės pirmininkauti, ką tik pristatė mūsų naują Ukrainos strategiją „Visapusiška strategija saugiai Ukrainai“.
Viena iš daugelio mūsų rekomendacijų yra ta, kad gegužės mėn. vyksiančiame G7 susitikime Hirosimoje. Hirosima, su visa atominės branduolinės praeities sunaikinimo potekste, kad į šį susitikimą pakviestume Indiją ir Kiniją.
Tada sukurtume G7 plius kontaktinę grupę, kurioje dalyvautų Kinija ir Indija, kad būtų parengtas teisėtas ir teisingas politinis šio karo sprendimas. Kinija ir Indija, kurios pačios ne visada yra artimos draugės, bet draugauja su Maskvos režimu, bendradarbiauja su Kremliumi Maskvoje, o mes Vakaruose dirbame su Kijevu, kad rastume išeitį iš šio siaubingo karo, kol dar nėra daugiau mirčių ir naikinimo.
Kinija sako, kad suverenitetas yra gyvybiškai svarbus ir kad nė viena valstybė neturi teisės kištis į kitos valstybės suverenitetą. Gerai, tada Kinija – įtikinkite rusus, kad jie turi išvesti savo pajėgas iš Ukrainos, visas, o mainais už tai galėsime pradėti kalbėti apie ekonominių ir saugumo ryšių, kurių Rusijai labai reikia, atkūrimą.
Mes Vakaruose taip pat turime būti realistai, nes ateityje taip pat turėsime sumokėti tam tikrą kainą. Didžioji dalis Ukrainos atstatymo išlaidų teks Vakarams. Gerai, Rusija turės sumokėti reparacijas, bet būkime sąžiningi, jei pažvelgtume į istoriją po Antrojo pasaulinio karo, būtent amerikiečiai atstatė didžiąją dalį Europos pagal Maršalo planą, dar vadinamą Europos atkūrimo programa. Mums reikės kažko panašaus.
Taip pat reikės įsteigti tribunolus karo nusikaltimams ištirti, tačiau, deja, istorija rodo, kad jei Rusija nepatirs katastrofiško pralaimėjimo, už karo nusikaltimus atsakingi asmenys tikriausiai nebus tie, kurie priėmė svarbiausius sprendimus, nes dėl to tiesiog neįmanoma rasti taikos. Tai neteisinga, bet liūdna tikrovė. Tačiau svarbiausia yra ir turi likti visų Rusijos pajėgų išvedimas iš visos Ukrainos, ir tik per tokią kontaktinę grupę, manau, galime sukurti institucinę sistemą, kuri leistų vėl suvaldyti šį konfliktą.
Kitu atveju, kai Rusijos nekompetencija pradės tapti akivaizdi net rusams ir režimas patirs vis didesnį spaudimą, o tam tikru momentu taip ir nutiks, tada gresia dar didesnis pavojus. Maskva negali toliau mobilizuoti tolimus Rusijos regionus vien tam, kad mestų vyrus į mėsmalę, kuri yra šis karas. Kažkuriuo metu Kremlius turės pradėti liesti Maskvą, Sankt Peterburgą ir Rusijos centrines dalis, ir tada Rusijos žmonės iš tikrųjų pradės suprasti, kad Putino karas žlunga. Kiek laiko? Niekas nežino.
Jei taip atsitiks, neišvengiamai padidės branduolinių ginklų platinimo, NATO įtraukimo į tiesioginį karą rizika. Taigi pradėkime imtis konkrečių veiksmų, kad tai sustabdytume jau dabar. Kaip? Iki šiol mes Vakaruose reagavome į šį karą. Taip, visi atlikome atskirus nacionalinius veiksmus, kad padėtume Ukrainai, tačiau šios pastangos pernelyg dažnai buvo fragmentiškos.
Dabar mums reikia plano, apimančio diplomatines, informacines, karines ir ekonomines strategijos kryptis, kad gautume paramą Ukrainai, atkurtume Ukrainą, užbaigtume karą ir laikui bėgant palaipsniui atkurtume Europos saugumo architektūrą, kuriai nebeturėtų įtakos ši kriminalinė tragedija, kuri šiandien vyksta Ukrainoje.
– Ar manote, kad kinai turi pakankamai svertų paveikti rusus, kad juos pastatytų į vietą?
– Taip. Tiesą sakant, paradoksas yra tas, kad Putinas bandė remtis Kinija, norėdamas kompensuoti savo silpnumą, tačiau taip jis pats tapo daug silpnesnis Kinijos atžvilgiu. O kinai rusams nedaro jokios paslaugos. Jie labai sunkiai derasi dėl energetikos.
Jei kinai pasakys rusams, kad šis karas iš tikrųjų pradeda kenkti esminiams Kinijos nacionaliniams strateginiams interesams, tuomet Rusija bus visiškai izoliuota ir neturės kitos alternatyvos: arba eskaluoti masinės mobilizacijos būdu, taip keliant pavojų režimui, sukeliant įšaldytą konfliktą, kuris iš esmės primintų 2014–2022 m. kontaktinę liniją, arba siūlyti tikras derybas ir perspektyvą grįžti bent jau iki praėjusių metų vasario 23 d., o geriausia – iki 1991 m. sienų. Toks turi būti planas.
Tačiau visa tai priklauso nuo to, ar mes Vakaruose esame pasirengę imtis būtinų veiksmų, kad parodytume, jog esame labai rimtai nusiteikę siekti šių tikslų.
– O kaip dėl ukrainiečių? Ar jie ketina susitaikyti su tuo, kad kai kurios teritorijos gali būti prarastos?
– Jie neturėtų to daryti ir aš to nenoriu. Aš taip pat esu Oksfordo istorikas ir šias dilemas studijavau didžiąją savo gyvenimo dalį. Tradiciškai mažesnėms valstybėms, atsidūrusioms tarp didžiųjų valstybių, pernelyg dažnai tenka eiti į bjaurius kompromisus ir dažniausiai tada, kai abi pusės turi pakankamai galios, kad išvengtų vienokios ar kitokios galutinės baigties. Abejotini rezultatai lemia neteisingus susitarimus, o klaidingi sprendimai paprasčiausiai reiškia okupaciją.
Manau, kad Rusijos galia Vakarų atžvilgiu yra tokia silpna, kad tyliai sutinkant Kinijai būtų galima atkurti Ukrainą ir atimti iš Rusijos bet kokį atlygį už jos akivaizdžią agresiją. Tačiau tam, kad toks rezultatas būtų įgyvendintas, Vakarų kolektyvinė derybinė pozicija bet kokių derybų pradžioje turi būti aiški parama Kijevui. Jokių „jeigu“, jokių „bet“.
Todėl prieš pradedant kalbėti apie sankcijų Rusijai sušvelninimą, net prieš pradedant kalbėti apie reparacijas, karo nusikaltimus, Ukrainos atstatymą, kompensacijas ukrainiečiams, Rusijos prieigą prie pasaulio ekonomikos ir bankų sistemos, prieš pradedant kalbėti apie tai, turi būti išankstinė sąlyga: visų Rusijos pajėgų išvedimas iš visos Ukrainos teritorijos.
– O kas Rusijai iš to jei ji taip pasielgtų?
– Rusijai reikės pripažinti, kad visa ši avantiūra buvo šiurpi klaida. Taigi Rusijai būtų pasiūlyta paskutinė galimybė vėl įsitraukti į pasaulines ekonomines struktūras, bankininkystės ir finansų struktūras, kad ji galėtų atkurti savo visuomenę ir sugriautą ekonomiką ir palaipsniui grįžti į tarptautinę bendruomenę.
Jiems net nebūtina draugauti su Europa ar Vakarais. Mes galime palaikyti santykius ir be draugystės, net jei aš laikui bėgant pirmenybę teikčiau tam tikrai draugystės su Rusija formai, taip pat pripažindamas, kad tam prireiks daug laiko. Tačiau galime bent jau užmegzti santykius, kurie atitiktų mūsų visų interesus ir pagaliau suteiktų Rusijai galimybę modernizuoti save, atsigauti ir įžengti į XXI amžių.
Būtent nesugebėjimas modernizuoti Rusijos visuomenę yra tikroji priežastis, dėl kurios atsidūrėme šioje bėdoje. Tuo tarpu mes, demokratinės valstybės, turime labai atidžiai stebėti įvykius Maskvoje. Jei Rusija pasinaudos bet kokia proga agresyviai „modernizuoti“ save ir paprasčiausiai atkurti savo ginkluotąsias pajėgas, turėsime ne tik stebėti, bet ir reaguoti.
Tačiau bet kokiu atveju šis karas buvo milžiniška Kremliaus klaida. Rusija ne tik nugalėjo pati save dėl savo karinės nekompetencijos, bet dabar atrodo, kad ji nežino, kaip išbristi iš savo pačios sukurtos tragiškos bėdos. Tiesiog tęsti nepavykusį karą, nes jie negali iš jo pasitraukti, siųsdami žmones į niekur, bangą po bangos, kad jie būtų išžudyti mūšio lauke, tai nėra lyderystė. Tai silpnumas.
Kartais istorijoje šalys turi pripažinti, kad laikai pasikeitė. Mano paties šalis, Didžioji Britanija, labai skiriasi nuo šalies, kurioje gimiau. Taip, mes vis dar esame galybė, bet susitaikėme su tuo, kad gyvenimas eina į priekį ir mes jau nesame tokia galybė, kokia buvome. Britų imperija jau seniai nustojo egzistuoti, ir mes prie to prisitaikėme. Mes visi turime turėti gebėjimą pasikeisti, o būtent to Rusija neturi ir būtent todėl rusai gręžiasi į praeities mitą.
Matote, Rusija kariauja ne tik su Ukraina ar Vakarais, ji iš tikrųjų kariauja su modernybe. Rusija, kaip ir Didžioji Britanija, visada bus didžioji regioninė galybė, tačiau nė viena iš mūsų nebėra pasaulinė galybė, jau nekalbant apie supergalybę. Susitaikykite su tuo!
Pokyčiai vyksta. Rusijos laukia puiki ateitis, jei tik rusai jos norės. Ir tai galiausiai yra šio karo tragedija tiek ukrainiečiams, tiek rusams, nes ne Vakarai, o jų pačių korumpuoti lyderiai atima iš rusų tokią ateitį.
Taigi, Rusija, žiūrėk į ateitį, o ne į praeitį, ir tada mes galėsime rasti būdą atkurti santykius, atkurti gyvenimus ir kritiškai atkurti Ukrainą. Padarykite tai, ir mes Vakaruose esame pasirengę investuoti milijardus dolerių ir eurų į Ukrainos atstatymą. Tačiau Rusija pirmiausia turi pasitraukti iš Ukrainos. XXI amžiuje Europoje negalima naudoti jėgos, kad būtų pakeistos tarptautiniu mastu pripažintos sienos. Tai principas, kurio niekada nepripažinsime, niekada nepriimsime. Ir rusai turi tai suprasti.
Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie bijo vėl modernėjančios Rusijos? Paprastai, kai pažvelgiame į istoriją, į Rusijos istoriją, tai kai tik prasideda modernizacija, jie pradeda pertvarkyti ne visuomenę, bet pradeda pertvarkyti kariuomenę.
Kai tik jie tai padarys, mes atkursime savo pajėgas, kad galėtume atremti grėsmę. Tam ir yra NATO. Atminkite, jei yra politinė valia, o tai yra Vakarų, ypač Vakarų Europos, problema, mes galime atsikurti kur kas greičiau, kur kas pažangiau, kur kas pajėgiau nei rusai. Pas mus nėra tokio lygio korupcijos, kaip Rusijoje. Mes neturime tų keistų, kaip aš vadinu, rentos ieškotojų, kurie atima modernizavimui skirtus išteklius. Turime savų problemų, bet ne tokių, su kokiomis susiduria Rusija ir rusai.
Taigi, kai mes, siekdami taikos ir laisvės, išlaisviname didžiulę Vakarų demokratijų galią, tada nei Rusija, nei kas nors kitas negali tam prilygti. Tai, ką Rusija padarė Ukrainai, yra didžiulis įspėjimas – arba bent jau turėtų būti. Belieka tikėtis, kad Vakarų Europos lyderiai pagaliau atsisakys savo ilgai puoselėto klaidingo įsitikinimo, kad jiems reikia pripažinti tik tokią grėsmę, kokią, jų manymu, jie gali sau leisti!
– NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Vilniuje, kokie Jūsų lūkesčiai ir ko jame turėtų būti pasiekta?
– Praėjus metams po Madrido, noriu, kad Aljanso misijoje svarbiausias vaidmuo tektų kietai karinei galiai. Noriu, kad būtų realiai ir tinkamai įvertinta, kaip įgyvendiname pagrindinius NATO darbotvarkės iki 2030 m. ir NATO karinės strategijos komponentus, ypač susijusius su pajėgų plėtra, kolektyvinės gynybos ir atgrasymo stiprinimu, inovacijų fondais, mūsų ginkluotųjų pajėgų modernizavimu, bendru finansavimu, kibernetinėmis, naujomis ir griaunamosiomis technologijomis, didesnėmis ir geresnėmis investicijomis į gynybą – visa tai bus gyvybiškai svarbu, kad mūsų kolektyvinė gynyba ir atgrasymo pozicija būtų patikima.
Ypač norėčiau, kad mūsų vadovai daug geriau suprastų didėjantį naujų griaunamųjų technologijų poveikį Aljansui hibridinio, kibernetinio ir vis spartėjančio hibridinio karo srityse. Taip pat noriu, kad būtų žengti pirmieji realūs žingsniai kelyje į NATO ateities pajėgas, kurias vadinu Sąjungininkų mobiliosiomis Europos sunkiosiomis pajėgomis, kurios bus daugiausia europinės ir kurios gerokai išplės sustiprintas NATO greitojo reagavimo pajėgas.
Noriu, kad būtų išplėsta NATO parengties iniciatyva, kad NATO vadai turėtų kur kas daugiau aukštos parengties pajėgų ir laipsniškų reagavimo pajėgų (graduated response forces ). Noriu, kad būtų sukurta kelių sričių pajėgų koncepcija.
Noriu, kad būtų sustiprinta puiki karinė strategija ir puikus darbas, kurį atlieka generolas Cavioli ir jo komanda SHAPE. Krizės metu impulsas yra svarbiausia. Tai reiškia, kad reikia įvykdyti generalinio sekretoriaus J. Stoltenbergo mums visiems iškeltą uždavinį: kad 2 % Velso investicijų į gynybą įsipareigojimas toli gražu nėra mūsų ambicijų lubos, o tik atskaitos taškas, pamatas. Vilniaus užduotis – sąžiningai patikrinti mūsų pažangą nuo Madrido iki 2030 m. ir vėliau, net jei kai kuriems sąjungininkams tai gali pasirodyti nepatogu.
Visų pirma noriu rezultatų. Noriu, kad būtų įgyvendinta NATO 2030 darbotvarkė ir NATO strateginė koncepcija. Ko nenoriu, tai daugiau noriu bla, bla. Mes paprasčiausiai negalime sau to leisti. Geriausiu atveju mūsų Aljansas yra svarbiausias pasaulyje politinis-karinis aljansas. Blogiausiu atveju jis tėra tik glorifikuotas analitinis centras arba aukščiausiojo lygio susitikimus organizuojanti kompanija, kurioje be galo daug kalbame apie saugumą ir gynybą, tačiau be jokio rezultato. Dabar tai tiesiog per daug pavojinga.
NATO yra tas mechanizmas, kuriuo mes visi galime kurti įperkamas, veiksmingas ir efektyvias ginkluotąsias pajėgas, kurias įteisina tai, kad esame aljansas. Pasinaudokime juo. Ir tai bus mano testas vertinant, ar Vilnius buvo sėkmė, ar tiesiog daugiau bla, bla. Dar vienas testas: Aš noriu, kad Suomija ir Švedija taptų Aljanso narėmis, ir noriu, kad Vilnius būtų jų narystės šventė.
– Negirdėjau žodžio Ukraina.
– Na, Ukraina bus netiesiogiai ir aiškiai minima per visą aukščiausiojo lygio susitikimą. Iš tiesų daugeliu atžvilgių šis aukščiausiojo lygio susitikimas bus Ukrainos aukščiausiojo lygio susitikimas.
Viskas, ką sakiau apie būsimas pajėgas, gynybą ir atgrasymą, yra susiję su pamokomis, kurias gauname Ukrainoje, ir su tuo, ką turime daryti, kad paremtume Ukrainą. Tačiau viskas, ką ten aptarėme, yra atsižvelgiant į tai, kas įvyko nuo 2023 m. vasario 24 d.
Žinote, buvau vienas iš nedaugelio analitikų, kurie šį karą nuspėjo praktiškai mėnesio tikslumu. Ir man buvo pasakyta, kad klydau. Net Vilniuje prieš karą, kaip čia sakė vadas, aš sakiau, kad štai kas nutiks. Nes aš gerai išmanau tai, ką darau.
Taip pat esu visiškai įsitikinęs, kad esu teisus dėl to, jog NATO turi nustoti kalbėti ir pradėti iš tikrųjų veikti. Ne apgaudinėti save, o pradėti atsakyti į paprastą klausimą, kokių pajėgų mums reikia? Mums reikalingos pajėgos ir ištekliai. Šiuo metu Europoje yra 20–30 aukštos parengties brigadų. Mums reikia bent 50–60 brigadų. Ar mes, europiečiai, tikrai esame pasirengę mokėti ne tik už tokias pajėgas, bet ir už viską, ko reikia, kad jos būtų veiksmingos per tam tikrą laiką ir atstumą?
Būtent į tokius praktinius klausimus mūsų lyderiai turi atsakyti tokiuose aukščiausiojo lygio susitikimuose kaip Vilniaus, nes galiausiai NATO yra aljansas blogiausiu atveju – jis turi būti pajėgus susidoroti su blogiausiu atveju.
Pavyzdžiui, kilus didelei ekstremaliai situacijai Europoje, amerikiečiai gali būti užsiėmę kitur. Kas tada? Turime NATO, nes tai ir draudimo polisas, ir ugniagesių komanda! Turime NATO, nes jei užsidegtų mūsų namas, jį galima greitai užgesinti! Kas bus, jei namas užsidegs, o amerikiečių ugniagesių brigada bus ištempta kitur, nes tai bus surežisuota krizė, į kurią įsitrauks rusai, kinai ar kiti? Kas tada?
Tiesą sakant, atsakymas yra paprastas: bent jau iki 2030 m. mes, europiečiai, turime būti pajėgūs užtikrinti aukščiausio lygio pirmojo reagavimo karinius pajėgumus, kurie galėtų veikti bet kurioje Europos vietoje bet kokio lygio konflikto metu sausumoje, jūroje, ore, kibernetinėje erdvėje, informacinėje erdvėje, kosmose ir žiniose.
Tam turi vadovauti trys pagrindinės Europos valstybės: Didžioji Britanija turi vykdyti jūrų desantines operacijas ir šiek tiek sausumos, Prancūzija – jūrų desantines operacijas ir sausumos, Vokietija – daugiausia sausumos, o mes visi – oro ir kosmoso.
Tai tikras iššūkis, su kuriuo susiduriame šiuo revoliuciniu mūsų Aljanso istorijos momentu. Šis momentas yra beveik toks pat svarbus kaip 1949 m., kai sukūrėme Aljansą. Tam tikrais atžvilgiais tai yra naujo aljanso, naujos NATO kūrimas, o Vilnius yra to naujo NATO priešakinėje linijoje. Tačiau turime turėti politinę valią ir strateginę viziją, kad tai įvyktų, ir aš atitinkamai vertinsiu aukščiausiojo lygio susitikimą.
– Kaip manote, ar daug šansų, kad Vilniaus viršūnių susitikime Švedija ir Suomija taps NATO narėmis?
– Norėčiau taip manyti. Turime įtikinti savo draugus turkus, kad jų susirūpinimas yra pagrįstas. Mes galime tai padaryti. Esu tikras, kad prezidentą Erdoganą galima įtikinti suteikiant jam kai kuriuos dalykus, kurių jis sako norįs, ir užtikrinant Turkijos svarbą Aljansui.
Jei norite pamatyti, kokia svarbi yra Turkija, pažvelkite į žemėlapį. Visi kartu turime parodyti, kad nesame susitelkę tik į Ukrainą, kad suprantame įtampą Juodosios jūros regione, Kaspijos jūros regione, Levante, Artimuosiuose Rytuose ir kad atsižvelgiame į Turkijos saugumo poreikius.
Tikiuosi, kad, pavyzdžiui, pasibaigus rinkimams Turkijoje, yra didelė tikimybė, kad išspręsime neišspręstus klausimus, o Suomija ir Švedija užims deramą vietą kaip galingos ir teisėtos sąjungininkės mūsų fantastiškame Aljanse.
– Vyksta diskusijos apie sprendimų priėmimo galią, karinė galia tarsi persikelia į Rytus, ir Lenkija tampa svarbia to dalimi.
– Taip, Lenkija yra lyderė. Bet kas yra galia? Galia – tai ekonominės ir karinės galios derinys, susietas su strategine patirtimi ir gebėjimu panaudoti jėgą. Ir užtenka pažvelgti į palyginimą, pavyzdžiui, Lenkijos ekonomikos dydį, palyginti su Didžiosios Britanijos ekonomika, arba Didžiosios Britanijos gynybos biudžeto dydį, palyginti su Lenkijos gynybos biudžetu ar žvalgybos biudžetu, kad suprastume ir Lenkijos gyvybinę svarbą, ir jos ribas.
Be abejo, Lenkijai tenka gyvybiškai svarbus vaidmuo. Tačiau jos galimybes vadovauti Europai visada ribos tai, kad bent jau Europoje yra trys galybės, kurios visais atžvilgiais yra keturis, penkis, šešis kartus galingesnės. Galiausiai labai svarbu, kad Prancūzija, Didžioji Britanija ir Vokietija, konsultuodamosi su Lenkija ir kitomis šalimis, susitartų dėl tolesnės veiklos krypties.
Tai nėra išskirtinis imperinis siekis, o veikiau realybė, kaip veikia galia. Jei šios trys didžiosios galios gali strategiškai susitarti, tuomet viskas įmanoma. Lenkijos užduotis – toliau puikiai lyderiauti regione ir lyderiauti ir vesti regioną savo pavyzdžiu.
Tačiau norint iš tikrųjų išlaisvinti europiečių potencialą siekiant savo teisėto saugumo ir gynybos, galiausiai būtent Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija, suderinusios savo veiksmus, kartu skatins Europos gynybą po „Brexit“ pagal Europos saugumo modelį ir tarpvyriausybinę struktūrą, sukurtą taip, kad būtų galima teisingai pasidalyti naštą ir riziką su amerikiečiais.
Mano vizija? Iki 2030 m. europiečiai turėtų siekti užtikrinti bent 50 proc. visų pajėgumų ir pajėgumų, reikalingų pagal NATO 5 straipsnio įsipareigojimus. 50%. Tai reiškia, kad mūsų pajėgumai gerokai padidės. Mes galime tai padaryti. Galėtume tai padaryti labai greitai. Tačiau tam reikia valios, sanglaudos ir postūmio.
– Ir paskutinis klausimas: nesu tikras, ar atidžiai sekate vokiečių brigados Lietuvoje klausimą. Taigi šiuo metu turime tokį Vokietijos vyriausybės pažadą, kad per 10 dienų į Lietuvą atvyks brigada, jeigu bus toks poreikis. Koks jūsų požiūris į tai?
– Manau, kad tai gyvybiškai svarbu. Lygiai taip pat manau, kad dvi britų brigados čia (red. past. – Estijoje) taip pat yra gyvybiškai svarbios. Prancūzų brigados yra gyvybiškai svarbios. Kodėl? Todėl, kad mes pereiname nuo atgrasymo bausmėmis, priešakinės gynybos laikysenos prie atgrasymo užkardant laikysenos. O tai reiškia kitokią dislokuotų pajėgų struktūrą.
Tiesą sakant, man šios diskusijos atrodo šiek tiek keistos. Dešimties dienų atotrūkis nėra lemiamas. Mes tai įveiksime. Tikrasis klausimas – kokio dydžio pajėgas ir kur sąjungininkai turi dislokuoti, kad 5-ojo straipsnio atgrasymas ir gynyba būtų patikimi, atsižvelgiant į grėsmės pobūdį ir mastą.
Dabar visi matome, kad Rusijos Vakarų karinė sritis labai sumenko dėl personalo perkėlimo į Ukrainą. Taigi šiuo metu rizika yra sumažėjusi. Tačiau ateityje gali būti kitaip. Tačiau tada kyla kitas klausimas: gerai, taigi, į priešakį siunčiate daugiau Europos brigadų ir JAV brigadinių kovinių grupių. Kas už to slypi? Kokiu pajėgumu ir kur dislokuosime labai aukštos parengties jungtines operatyvines pajėgas? Kur ir kokiomis pajėgomis dislokuosime sustiprintas NATO greitojo reagavimo pajėgas?
O kaip dėl įspėjimo apie nacionalinių Aljanso pajėgų perkėlimą? Ar jų bus pakankamai daug ir pakankamai aukštos parengties, kad būtų galima patikimai vykdyti jiems pavestus vaidmenis, užduotis ir misijas?
Pagal NATO karinę strategiją planuojama, kad NATO greitojo reagavimo pajėgos bus kur kas didesnės, jose bus iki 300 tūkst. daugiausia Europos karių, galinčių persikelti įspėjus prieš 10–15 dienų. Kur? Kas? Kas? Kaip? Svarbiausia, kada?
Bet kokioms tokioms pajėgoms reikės revoliucijos Europos pajėgų bazėje. Kas su tuo susiję? Velnias slypi detalėse, o ne bla, bla, bla politiniuose pareiškimuose. Turime reikalauti, kad mūsų vadovai atsiskaitytų už ankstesniuose aukščiausiojo lygio susitikimuose prisiimtus įsipareigojimus. „Gerai, praėjusiame aukščiausiojo lygio susitikime sakėte, kad esame įsipareigoję iki 2030 m. sukurti šias pajėgas, sustiprintą NATO parengties iniciatyvą, naujas NATO ateities pajėgas, labai sustiprintas Europos pajėgas, kurioms vadovautų NATO. Kur mes esame? Kur esame pagal šį planą? Kas ką įgyvendina?“
Štai tikrieji debatai, kurie turėtų vykti čia, o ne apie tai, ar vokiečiai 10 dienų vėluoja, ar vėluoja perkelti pajėgas. Manau, kad britai taip pat šiek tiek vėluoja sustiprinti savo dislokavimą Estijoje, nes šiomis dienomis Didžiosios Britanijos kariuomenei yra gana sudėtinga dislokuoti net dvi brigadas, palyginti su viena kovine grupe, atsižvelgiant į jos kitus įsipareigojimus ir dabartinį kariuomenės dydį.
Trumpai tariant, turime atsisakyti strateginio apsimetinėjimo, gynybinio apsimetinėjimo, dėl kurio kyla tokios problemos, kai prisiimame įsipareigojimus, kurių negalime įvykdyti. Jei prisiimame įsipareigojimus, turime užtikrinti, kad galėsime juos įvykdyti.
Kas toliau?
Pirma, Aljansas turi atlikti tinkamą auditavimą ir įvertinti, ko mums reikia.
Antra, paprašyti labai kompetentingų NATO gynybos planuotojų susėsti ir tiksliai nustatyti, kokių pajėgų mums reikės per ateinančius 10 ar 15 metų, ir tik tada spręsti, kaip už jas sumokėti. Laimei, didelę dalį šio darbo jau atliko SACEUR ir jo komanda, tačiau mums reikia laikyti mūsų politikų kojas prie NATO ugnies.
Galiausiai išslaptinčiau daugelį beprasmiškai įslaptintų duomenų. Tik tada bus sukurta vadovų ir susipratusių piliečių partnerystė, kuria turi būti grindžiamas bet koks patikimas saugumas ir gynyba. Juk tai jų pinigai ir gyvybės.
Tai galima padaryti tik tuo atveju, jei tarp mūsų lyderių ir mūsų žmonių bus daug daugiau skaidrumo ir pasitikėjimo dėl to, kiek NATO kainuos, ko NATO reikia ir kodėl jiems teks už tai mokėti, o svarbiausia – kodėl mums reikia tokio NATO.
