Kodėl Sakartvelo vyriausybė atsitraukė nuo „užsienio agentų“ įstatymo: nuvertino visuomenės galią

Po dvi naktis trukusių smurtinių protestų valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“ pareiškė, kad atsiima prieštaringai vertinamą „užsienio agentų“ įstatymo projektą iš parlamento, ir pridūrė, kad ateityje surengs konsultacijas, kad „geriau paaiškintų“ įstatymo paskirtį.

Taigi, kur Sakartvelo vyriausybė taip stipriai suklydo?

Smurtinius protestus Tbilisyje išprovokavo valdančiosios partijos paskubomis surengtas balsavimas dėl įstatymo projekto, kuris buvo lyginamas su 2012 m. Rusijos įstatymu dėl „užsienio agentų“.

Po kelis mėnesius trukusių įstatymo projekto oponentų įspėjimų parlamento frakcijos „Sakartvelo svajonė“ pirmininkas Mamuka Mdinaradzė pasiūlė balsavimą dėl įstatymo projekto pirmojo svarstymo kovo 7 d. vėlai vakare, dviem dienomis anksčiau, nei buvo nurodyta prieš tai.

M.Mdinaradzė yra itin daug nesutarimų kelianti figūra, nes 2019 m. leido atvykusiam Rusijos įstatymų leidėjui sėdėti parlamento pirmininko kėdėje per įstatymų leidybos sesiją, o tai sukėlė smurtinius protestus ir brutalų susidorojimą už parlamento ribų.

Balsavimas, kuris buvo priimtas per pirmąjį svarstymą, buvo dar vienas skuboto proceso, kuriuo siekiama išvengti diskusijų ir atskaitomybės, požymis, nes partija, kuri nuo 2012 m. rinkimų, pirmųjų po to, kai ją įkūrė su Rusija susijęs milijardierius Bidzina Ivanišvilis, valdė bekompromisiškai.

Teisės akto projektą parengė populistinės politinės partijos „Liaudies jėga“, kurią pernai rugpjūtį įkūrė partijos „Sakartvelo svajonė“ perbėgėliai, vis dar palaikantys valdančiąją daugumą.

Jo rėmėjai tik šią savaitę paprašė, kad Venecijos komisija, Europos Tarybos patariamoji teisės ekspertų institucija, perskaitytų įstatymo projektą ir pateiktų neįpareigojančią nuomonę dėl jo konstitucingumo.

Staiga paskelbusi, kad įstatymo projektas „besąlygiškai“ atšaukiamas, „Sakartvelo svajonė“ deeskalavo pastarosiomis dienomis susidariusią krizę, tačiau įtampa tarp labai skirtingų valdančiosios partijos ir jos oponentų vizijų stipriai poliarizuotoje Kaukazo šalyje su beveik 5 mln. gyventojų greičiausiai išliks.

„Sakartvelo svajonė“ ir jos atšaka „Liaudies valdžia“ įstatymo priešininkus vadina „radikalios opozicijos“ arba nevyriausybinių organizacijų sektoriaus nariais.

Dar prieš įstatymo projektui patenkant į parlamentą, „Sakartvelo svajonės“ pirmininkas Iraklijus Kobachidzė sustiprino savo nuomonę po to, kai vienas įstatymų leidėjas aršiausius įstatymo projekto kritikus pavadino „šnipais“ ir „bažnyčios niekintojais“, taip siekdamas sutelkti reakcingos ir politiškai įtakingos Sakartvelo stačiatikių bažnyčios šalininkus.

Pasak Tbilisyje įsikūrusios naujienų svetainės „OC Media“, anoniminiai socialinės žiniasklaidos puslapiai taip pat stiprino šį susipriešinimą.

Esant tokiems kaltinimams potencialiems oponentams, gali būti, kad „Sakartvelo svajonė“ ir jos partneriai iš „Liaudies valdžios“ galėjo neteisingai apskaičiuoti tikėtiną reakciją, kai įstatymo projektas pasieks balsavimą.

Buvęs parlamento deputatas ir konstitucinės teisės ekspertas Vachtangas Chmaladzė sakė, kad valdančioji partija galbūt nežino, jog jaunoji karta krizės metu būtų pasirengusi imtis veiksmų.

„Tai stiprus pokyčių, daugiau laisvės ir kuo mažiau apribojimų troškimas... naujojoje kartoje. Šis noras yra daug stipresnis nei vyresnėje kartoje, – RFE/RL Gruzijos tarnybai sakė V.Chmaladzė. – Valdžia nesitikėjo tokios intensyvios, greitos ir emocingos jaunimo reakcijos.“

Be to, pasak jo, net ir tie, kurie iki galo detaliai nesuprato „užsienio įtakos skaidrumo“ įstatymo projekto, suvokė jo reikšmę.

Vyriausybė taip pat nepastebėjo, kad „visuomenės pasitikėjimas šių įstatymų projektų priešininkais apskritai buvo didesnis nei tais, kurie palaikė šiuos projektus“, – teigė V.Chmaladzė.

Tikėtina, kad Sakartvelo vyriausybė tapo tam tikra rakštimi Europos Sąjungai gerokai anksčiau nei šis įstatymo projektas.

Prieš dvejus metus prireikė Briuselio tarpininkavimo, kad būtų sudarytas susitarimas, kurio vėliau buvo atsisakyta, ir kad Sakartvelo opozicijos įstatymų leidėjai apskritai galėtų dalyvauti parlamente po 2020 m. spalio mėn. rinkimų, kurie, jų teigimu, buvo nesąžiningi.

Buvęs prezidentas Michailas Saakašvilis tebėra kalėjime, o jo sąjungininkai teigia, kad jis sunkiai serga. Beveik prieš dvejus metus kartu su juo buvo sulaikytas opozicijos lyderis Nika Melia, kol pati ES sumokėjo užstatą, kad užtikrintų N.Melia paleidimą byloje, kurią Briuselis labai smerkė.

Praėjusiais metais Europos Komisija (EK) nusprendė suteikti kandidatės į ES statusą Ukrainai ir Moldovai, bet ne Sakartvelui, o tai, kad Tbilisis nesugebėjo įvykdyti savo įsipareigojimų dėl politinių ir kitų reformų, buvo pabrėžta.

„Užsienio įtakos“ įstatymo projektas tik dar labiau suteršė Sakartvelo reputaciją. ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis ir daugybė kitų ES pareigūnų kritikavo įstatymo projektą ir įspėjo apie galimą jo poveikį Tbilisio santykiams su ES.

Jungtinės Valstijos taip pat išreiškė „didelį susirūpinimą“, teigdamos, kad įstatymo projekto priėmimas „gali pakenkti Sakartvelo euroatlantinei integracijai“.

Po kovo 7 d. vėlai vakare kilusių neramumų ES tonas tapo dar griežtesnis: Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles'is Michelis pareiškė, kad yra „labai susirūpinęs dėl įvykių Sakartvele“ ir kad šio „užsienio įtakos“ įstatymo priėmimas yra nesuderinamas su ES keliu, kurio nori dauguma Sakartvelo žmonių.

ES delegacija Tbilisyje nedelsdama pasveikino teisės akto atsisakymą. „Sveikiname (valdančiosios partijos) pareiškimą atšaukti teisės akto dėl „užsienio įtakos“ projektą. Raginame visus (Sakartvelo) politinius lyderius tęsti ES palankias reformas, kurios vyktų įtraukiu ir konstruktyviu būdu ir atitiktų 12 prioritetų, kad Sakartvelas įgytų kandidatės statusą“, – rašoma delegacijos pranešime.

Sakartvele antirusiškos nuotaikos dažnai būna stiprios. Rusijos kariai vis dar kontroliuoja maždaug penktadalį Gruzijos teritorijos, kurios didžioji dalis buvo užimta per 2008 m. žaibišką karą, tariamai kilusį dėl separatistinių pastangų dviejose šiaurės rytų respublikose – Abchazijoje ir Pietų Osetijoje.

Pastaruoju metu Sakartvele pastebimas didžiulis užsieniečių antplūdis, nes dešimtys tūkstančių ukrainiečių bėga nuo Kremliaus neišprovokuoto karo prieš jų šalį, o dešimtys tūkstančių rusų bėga nuo šaukimo į kariuomenę.

Taigi, tai nepatogus metas priimti įstatymą, kuris beveik visuotinai vertinamas kaip Rusijos „užsienio agentų“ teisės aktas, kuris buvo plačiai kritikuojamas už tai, kad palengvina susidorojimą su nevyriausybinėmis organizacijomis, nepriklausoma žiniasklaida ir Kremliaus kritikais.

Po to, kai Sakartvelo ir JAV kritikai atkreipė dėmesį į „Sakartvelo svajonės“ įstatymo projekto panašumus su Rusijos įstatymu, Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad „Kremlius su tuo visiškai nesusijęs“.

Rusijai tęsiant karą Ukrainoje, Tarptautinės krizių grupės vyresnioji analitikė Olesya Vartanyan teigė, kad Tbilisis „mato galingų ir nerimą keliančių paralelių“ savo santykiuose su Maskva.

Nors Sakartvelo visuomenė akivaizdžiai palaiko ukrainiečius, vyriausybė nerimauja, kad „jei ji supykdys Kremlių, gali tekti vienai susidurti su pasekmėmis“. Taigi „Sakartvelo svajonė“ laikosi atsargaus požiūrio į karą, atsisakydama viešai paremti Ukrainą ar prisijungti prie Vakarų sankcijų Rusijai.

Visuomenės nekantrumas dėl tokio atsargumo 2022 m. birželį sukėlė didelius protestus dėl to, kad valdančioji „Sakartvelo svajonė“ nesugebėjo įgyvendinti reformų, kurių Briuselis reikalavo, kad Tbilisis vėl galėtų siekti narystės ES.

Kad ir kokia būtų Maskvos įtaka Sakartvelo įstatymo projektui, jis buvo plačiai žinomas kaip „Rusijos įstatymas“ ir laikomas kaip tik tokiu šliaužiančiu autoritarizmu, kurį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įkvėpė bent keliose posovietinėse respublikose.

Anastasija Mgaloblišvili iš Berlyne įsikūrusio liberalios demokratijos analitinio centro „Scripts“ apibūdino „užsienio agentų“ įstatymo įvedimą kaip dalį Rusijos „slaptos pergalės“ Kremliaus „pilkosios zonos operacijose prieš Sakartvelą“.

Konstitucinės teisės ekspertas V.Chmaladzė užsiminė, kad įstatymo projektą sužlugdė ir kitas veiksnys. „Vyriausybė net neatsižvelgė į tai, ar žmonės priėmė melą, ar jį atmetė“, – sakė jis.

Jis atkreipė dėmesį į kovo 7 d. pradžioje paskelbtą pranešimą, kad dėl įstatymo projekto nebus balsuojama mažiausiai dvi dienas, paskatinusį prie parlamento susirinkusią demonstrantų minią išsiskirstyti. Tada „jie staiga pakeitė savo sprendimą ir pradėjo jį svarstyti, – paaiškino V.Chmaladzė. – Valdžia tikriausiai manė, kad demonstrantai niekada nebesugrįš, tačiau vietoj to pamatėme, kad šis melas dar labiau sustiprino norą protestuoti.“

Jis nėra pirmasis asmuo, kaltinantis „Sakartvelo svajonę“ nesąžiningais veiksmais sprendžiant šaliai itin svarbų klausimą.

Skaidrumo ekspertas Hansas Gutbrodas partijos veiksmus palygino su gėdingo buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus apsisprendimu dėl integracijos į ES 2013 m. pabaigoje, kuris paskatino Euromaidano gatvės protestus ir davė pradžią dešimtmetį trukusiai politinei sumaiščiai bei karui Ukrainoje.

„Tai visiškai nesąžininga, – rašė H.Gutbrodas tviteryje. – Jį galima protingai pavadinti įstatymu „mes galime represuoti visus, kuriuos norime.“

Kritikai atkreipė dėmesį ir į kitus svarbius pastarųjų metų momentus, kai „Sakartvelo svajonė“ nesilaikė savo pažadų. 2019 m. po brutalaus protestų dėl Rusijos įstatymų leidėjo pasirodymo parlamente išsklaidymo „Sakartvelo svajonės“ įkūrėjas B.Ivanišvilis pažadėjo 2020 m. rinkimuose įgyvendinti vieną iš protestuotojų reikalavimų: proporcinį atstovavimą su nuliniu patekimo į parlamentą slenksčiu. Tačiau šis pažadas ištesėtas nebuvo.

Taip pat buvo susitarimas, kurį 2021 m. balandžio mėn. tarpininkaujant EVT pirmininkui Ch.Micheliui sudarė „Sakartvelo svajonė“ ir opozicija, kad būtų nutrauktas opozicijos boikotas parlamente. Tačiau liepos pabaigoje partijos pirmininkas I.Kobachidzė paskelbė, kad „Sakartvelo svajonė“ iš susitarimo pasitraukia.