Kalėti iki gyvos galvos 2004 metais Nepale nuteistas Ch.Sobhrajas praėjusį gruodį išėjo pro sostinės Katmandu griežtojo režimo kalėjimo duris.
Teismas nurodė pirma laiko paleisti indų ir vietnamiečių kilmės 78-erių Prancūzijos pilietį, nes jis atliko pakankamai daug bausmės, be to, vyriškio sveikata smarkiai pašlijusi.
Iš Nepalo į Prancūziją iš karto deportuotas Ch.Sobhrajas ištarė: „Jaučiuosi puikiai, skrendu į Paryžių. Netrukus laukite pasirodant knygos ir dokumentinio filmo.“
Ch.Sobhrajas pagarsėjo kaip klastingas ir negailestingas sukčius ir žudikas.
Jis siejamas su mažiausiai 20 vakariečių keliautojų mirčių Tailande, Indijoje ir Nepale 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais, tačiau buvo nuteistas tik dėl vieno prancūzo nužudymo Indijoje ir dviejų – amerikietės bei kanadiečio – Nepale.
Advokatas Gopalas Siwakoti dabartinę Ch.Sobhrajo sveikatą apibūdino kaip silpną, tačiau teigė, kad vyras protiškai yra pajėgus. Pasak teisininko, Nepalo vyriausybė nenorėjo jo paleisti bet kokia kaina ir bandė užginčyti, kad Ch.Sobhrajas kalėjime elgėsi pavyzdingai.
Tačiau teismai šiuos argumentus atmetė patvirtinę prancūzo prašymą sušvelninti bausmę.
Vis dėlto net ir praėjus dešimtmečiams po Ch.Sobhrajo nusikaltimų pasaulį šiurpina šio vieno paslaptingiausių XX a. piktadarių istorija.
Jei būtų sudaromas ciniškiausių XX amžiaus piktadarių reitingas, Ch.Sobhrajas tikrai užimtų vieną aukščiausių vietų. Jo nusikalstama aistra buvo manipuliavimas žmonėmis, toli gražu ne visada siekiant didelės naudos.
Atrodo, jam daug labiau patiko kontroliuoti patį procesą: aukas apgauti, o vėliau, regis, ir įmantriai nužudyti.
Ch.Sobhrajas dažnai vadinamas maniaku, nors jis pats neprisipažino nė dėl vienos žmogžudystės.
Vaikystė buvo sunki
Ch.Sobhrajas gimė 1944 m. balandžio 6 d. Vietname. Berniuko tėvas – prakutęs siuvėjas iš Indijos, Saigone užsiėmęs ir pinigų skolinimu, o motina – vietnamietė, vardu Song.
Tačiau netrukus pora išsiskyrė. 1946 m. prasidėjus Pirmajam Indokinijos karui Song užmezgė santykius su leitenantu Alphonse’u Duro iš Prancūzijos pajėgų, užėmusių Vietnamo sostinę. Jauni žmonės susituokė – dėl to berniukas gavo buvusios metropolijos pilietybę.
Priėmus krikštą prie vaiko rytietiško vardo Hatchend Bhaonani Gurumukh buvo pridėtas prancūziškas Charles’is.
Į Paryžių jis atvyko būdamas šešerių ar septynerių. Patėvis su posūniu elgėsi gerai, bet kai A.Duro ir Song susilaukė bendrų vaikų, Charles’is ėmė jaustis nereikalingas.
Anot jo, motina visą gyvenimą kaltino sūnų dėl išsiskyrimo su tuo pačiu siuvėju iš Indijos, o patėvis, nors ir buvo geras, nuoširdžių jausmų nerodė.
Gebėjimą manipuliuoti kitais Ch.Sobhrajas pirmą kartą pademonstravo būdamas vos 10 metų, kai privertė vieną savo jaunesnių brolių vogti iš parduotuvės. „Visada galėsiu rasti idiotą, kuris padarys tai, ko man reikia“, – tada pasakė jis motinai.
Mokyklos Paryžiuje pedagogai Ch.Sobhrają apibūdino kaip protingą, bet visiškai nekontroliuojamą vaiką. Berniuko pykčio priepuolius sukeldavo nuolatinės bendramokslių patyčios dėl jo kilmės.
Paauglystėje Ch.Sobhrajas du sykius bėgo į Saigoną pas tėvą, tačiau jis abukart grąžino sūnų atgal.
Nusikaltimų daugėjo
Pirmą 3 metų kalėjimo bausmę Ch.Sobhrajas atliko Prancūzijoje už ginkluotą apiplėšimą 1963 metais. Praėjus trejiems metams po išėjimo į laisvę jis vėl atsidūrė už grotų – šį kartą už automobilio vagystę.
Nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios Ch.Sobhrajo nusikaltimų šleifas ėmė driektis Azijoje ir čia jau neapsiribota vagystėmis arba plėšimais.
Manoma, kad pirmą žmogžudystę jis įvykdė 1972 metais Pakistane. Auka tapo vairuotojas, kurį Ch.Sobhrajas, turėjęs svetimus dokumentus, buvo pasisamdęs nuvežti iš vieno miesto į kitą. Kūnas rastas įmestas į upę, o pareigūnai veltui ieškojo įtariamojo, kaip jie manė, vardu Damonas Seamanas.
1973 m. Ch.Sobhrajas įkliuvo Indijos policijai, kai Delyje mėgino apiplėšti juvelyrikos parduotuvę.
Ten jau atsiskleidė manipuliavimo talentas: suvaidinęs apendicito priepuolį ir nuvežtas į ligoninę jis iš ten paspruko.
Atsidūręs Afganistane Ch.Sobhrajas apiplėšinėjo turistus, kol pateko už grotų. Tačiau neilgam – jis vėl apsimetė susirgęs, o tada pabėgo iš ligoninės.
1975 m. aferistas persikėlė į Tailandą, kur, regis, pagaliau išgrynino savo kriminalinį stilių: žudymą pasitelkus narkotikus, aukų deginimą ir jų dokumentų vogimą stengiantis taip užmaskuoti pėdsakus nuo pareigūnų.
Ch.Sobhrajo nusikaltimai – bent jau tie, kurie žinomi teisėsaugai, – buvo panašūs vienas į kitą kaip vištų kiaušiniai.
Jis įgydavo eilinio neatsargaus turisto pasitikėjimą, pažadėdavo jam padėti pigiai nusipirkti brangenybių, po to surengdavo vakarėlį, apsvaigindavo svečią vaistų ar kvaišalų kokteiliu su alkoholiu ir apiplėšdavo.
Pavojai hipių take
7–8-ąjį dešimtmečiais Afganistanas, Iranas, Indija ir Pietryčių Azijos šalys tapo neįtikėtinai populiarios tarp Vakarų turistų. Net studentai galėjo sau leisti nusipirkti nebrangią kelionę, o šio regiono senovės civilizacijų dvasiniai lobiai viliojo dešimtis tūkstančių hipių, įkvėptų „The Beatles“ ir kitų tų metų stabų pavyzdžio.
Maršrutas iš Europos per šias šalis netgi buvo pramintas hipių taku.
Tačiau europiečius ir amerikiečius domino ne tik budistų ir hinduistų guru apreiškimai. Daugelis vyko į Tailandą ir Indiją dėl pigių narkotikų ir brangakmenių, kuriuos paskui namuose buvo galima parduoti keliskart brangiau.
Iki 30-mečio Ch.Sobhrajas išmoko penkias kalbas ir gebėjo lengvai susibičiuliauti su jį dominančiais žmonėmis. Jaunasis nusikaltėlis domėjosi kovos menais, buvo nepaprastai žavus ir maloniai bendravo. Be to, jis turėjo neįkainojamą sukčiui talentą meluoti tiesiai į akis ir niekada neprarasti savitvardos.
Kruvinų Ch.Sobhrajo nusikaltimų serija prasidėjo 1975 m. pabaigoje – bent jau policija įsitikinusi, kad jis prisidėjo prie šių mirčių. Nors pats Ch.Sobhrajas nuolat tvirtino, kad aukos, siejamos su jo vardu, mirė atsitiktinai dėl narkotikų perdozavimo, pareigūnai manė, jog vyras žmogžudysčių griebdavosi išgirdęs grasinimus pranešti apie jo darbus policijai.
Vėliau kalbėta, kad Ch.Sobhrajas nekentė hipių, o susidorojimai su keliautojais galėjo būti paskatinti kažkokių ritualinių sumetimų. Tačiau panašiau, kad aferistas tiesiog mėgo gražų gyvenimą, o nusikaltimai buvo paprasčiausias būdas gauti tam pinigų.
Pasakojama, kad nusikaltėlis turėjo gausybę romanų, ir neretai – kelis vienu metu. Be to, jis mėgo prašmatnius restoranus, brangius viešbučius ir niekur nenorėjo savęs riboti.
Košmaras Tailande
Bikinių žudiko pravardė Tailando žiniasklaidoje ėmė mirgėti po to, kai 1975-ųjų spalį žvejys prie vieno Patajos kurorto paplūdimių iš vandens ištraukė jaunos moters, vilkėjusios maudymosi kostiumėlį, kūną. Nustatyti tapatybės nepavyko – buvo tiktai aišku, kad ji atvykėlė iš Vakarų (vėliau paaiškėjo, kad tai – amerikietė Teresa Knowlton).
Po mėnesio augalų sąžalynuose netoli to paties paplūdimio buvo aptiktas dar vienas kūnas. Moteris tada irgi neidentifikuota – vėl buvo akivaizdu tik tai, kad ji vakarietė (vėliau nustatyta, jog tai prancūzė Charmayne Carrou).
Pats baisiausias radinys pareigūnų laukė gruodį netoli Patajos – padegti ir dar rūkstantys vyro ir moters lavonai.
Nustatyta, kad juos apsvaigino narkotikais, mušė ir pasmaugė, o po to sudegino. Aukų veidai buvo neatpažįstamai suniokoti ugnies. Ir vėl nerasta jokių dokumentų arba kitų daiktų, kurie padėtų išsiaiškinti asmenybes.
Vienintelė užuomina tapo ant moters drabužių stebuklingai išsilaikiusi etiketė su užrašu „Pagaminta Olandijoje“.
Tik tada Tailando tyrėjai suprato, kad greičiausiai jie susiduria su žmogžudysčių serija.
Tiesa, pareigūnai manė, kad su turistais susidoroja kas nors iš vietinių, mat užsieniečiai šalyje beveik nedarydavo rimtų nusikaltimų, o ypač tokių kruvinų.
Persikėlė į Nepalą
Kai 1975 m. gruodžio 16-ąją tailandiečiams pagaliau pavyko išsiaiškinti, kad nužudyta pora – olandai Henkas Bintanja su sužadėtine Cornelia Hemker, Ch.Sobhrajas jau buvo už pusantro tūkstančio kilometrų nuo Patajos – Katmandu.
Po poros dienų Nepalo sostinės pakraštyje buvo rasta negyva kita vakariečių pora. Jų veidai buvo apdegę ir užtruko, kol buvo išsiaiškinta, kad tai amerikietė Connie Bronzich ir jos bendrakeleivis kanadietis Laurent’as Carriere’as.
Aukų kaimynai viešbutyje pasakojo, kad prieš pat mirtį turistai susipažino su kažkokiu brangakmenių pardavėju iš Prancūzijos Alainu Gautier.
Vyras tokia pavarde nebuvo apsistojęs jokiame Katmandu viešbutyje, bet vieno jų administratorė prisiminė panašiai apibūdintą žmogų. Netrukus policija sulaikė Nyderlandų piliečiu Karlu Gasseliu prisistačiusį asmenį, kuris atitiko aprašymą.
Jis keliavo su žmona ir vairavo tokį pat baltą automobilį kaip ir A.Gautier.
Bet nužudytos poros kaimynė jo neatpažino, užsieniečiai netrukus buvo paleisti – Ch.Sobhrajo kriminalinis talentas buvo gebėjimas puikiai pakeisti išvaizdą ir elgesio manieras.
„Nepalo kultūroje yra įsišaknijęs pagarbus elgesys su visais svečiais, ypač užsieniečiais. Nuo pat pradžių mes jį įvertinome nepakankamai įtariai“, – sakė tada bylą tyręs Katmandu policijos detektyvas Bishwalalas Shrestha.
Ch.Sobhrajas su savo drauge ir nusikaltimų bendrininke kanadiete Marie Andree Leclerc vėl išvyko į Tailandą.
Demaskavo diplomatas
1976 m. pradžioje stringant Tailando pareigūnų tyrimui dėl H.Bintanjos ir C.Hemker žūties nusikaltimo aplinkybes ėmėsi aiškintis Nyderlandų ambasadoje Bankoke dirbęs jaunas diplomatas Hermanas Knippenbergas.
Prieš tai olandų pora buvo parašiusi artimiesiems, kad irgi susipažino su nuostabiu prancūzu brangakmenių prekeiviu A.Gautier, pasisiūliusiu jiems padėti. Naujasis bičiulis esą buvęs labai geranoriškas, surengė puikią vakarienę, o paskui pakvietė į savo namus.
Diplomatas H.Knippenbergas ėmėsi ieškoti žmonių, pažįstančių A.Gautier bei jo žmoną. Ir surado Nadine Gires – jų kaimynę tame pačiame Bankoko daugiabutyje.
N.Gires pasakojo, kad poros tarpusavio santykiai atrodė labai keisti, o M.A.Leclerc kartą jai prasitarė: „Alainas mane nužudys, jei bandysiu jį palikti.“ Tiesa, vėliau šiuos žodžius pavadino pokštu.
Bet N.Gires pastebėjo, kad daugelis europiečių, su kuriais susipažindavo A.Gautier ir M.A.Leclerc, kažkur pradingdavo.
Sykį N.Gires kaimynai pakvietė trumpam užsukti. Tai, ką ten netyčia išvydo, ją apstulbino: daugybė skirtingų pasų, brangenybės, lagaminėlis su švirkštais ir įvairiais neaiškiais preparatais.
Ji paskambino ir viską papasakojo H.Knippenbergui.
Nors tai nebuvo tiesioginiai nusikaltimų įrodymai, jis suprato, kad užčiuopė nesugaunamo žudiko pėdsakus. Bet gauja, į kurią įėjo Ch.Sobhrajas, M.A.Leclerc ir indas Ajay Chowdhury, suspėjo dingti iš Tailando.
Nors 8-ajame dešimtmetyje įvairių šalių kriminalistai ir bendradarbiavo tarpusavyje jau įkurto Interpolo rėmuose, apsikeitimas informacija buvo labai ilgas. Pavyzdžiui, susieti žmogžudystes Tailande ir Nepale į vieną seriją pavyko toli gražu ne iš karto ir tik padedant H.Knippenbergui.
Viražai Indijoje
Orderį areštuoti Ch.Sobhrają Interpolas išdavė 1976-ųjų gegužę. Iki tol spėjęs apsilankyti keliose šalyse jis su M.A.Leclerc jau atsidūrė Indijoje.
Tačiau drauge nebuvo Ch.Sobhrajo dešinės rankos A.Chowdhury – daugybės nusikaltimų bendrininko. Jo dingimas taip ir liko paslaptis, bet manoma, kad kažkuriuo laiku indas tapo nereikalingas Ch.Sobhrajui ir šis jį nužudė Malaizijoje.
Įtariama, kad Indijoje gauja apiplėšė ir nužudė izraelietį ir prancūzą. O kitas nusikaltimas turėjo būti grandiozinis: 1976-ųjų liepą sumanyta iš karto apsvaiginti ir apiplėšti kelių dešimčių turistų grupę iš Prancūzijos, kuriems Ch.Sobhrajas pasisiūlė būti gidu. Tačiau didžiojo kriminalinio šou premjerai nebuvo lemta įvykti.
Koją pakišo skaičiavimai. Preparatai, kuriuos Ch.Sobhrajas įkalbėjo prancūzus išgerti kaip profilaktinius vaistus nuo dizenterijos, iš tiesų buvo narkotikai, bet pradėjo veikti studentus pernelyg greitai. Jie vienas po kito ėmė prarasti sąmonę, tačiau trys keliautojai pasirodė esą ištvermingesni: suvokę, kas dėl to kaltas, surišo savo kelionės vadovą Ch.Sobhrają ir nutempė į Delio policijos nuovadą.
Nors Ch.Sobhrajas Indijoje buvo įtariamas dviem žmogžudystėmis, įrodymų pritrūko ir 1976 m. teismas jam skyrė 12 metų nelaisvės dėl minėto pasikėsinimo į prancūzų turistų grupę.
Vis dėlto ir už grotų Ch.Sobhrajas jautėsi patogiai. Jis papirko kalėjimo darbuotojus – nuo eilinio prižiūrėtojo iki viršininko. Į kamerą būdavo pristatoma gero maisto ir gėrimų, stovėjo televizorius.
Tiesa, buvo dar viena aplinkybė. 1986 m. C.Sobhrajui Indijoje buvo likę kalėti dveji metai, ir Tailando valdžia jau ruošėsi priimti įtariamą keleto turistų žudiką – ten jam grėsė mirties bausmė.
Nusikaltėlio tokia perspektyva neviliojo ir jis rado išeitį. Kovo mėnesį Ch.Sobhrajas surengė sargybiniams vakarėlį, kurio metu panaudojo patikrintą triuką – visus apsvaigino narkotikais ir pabėgo.
Bet jis spruko visai ne tam, kad slėptųsi. Ch.Sobhrajas buvo sulaikytas Indijos kurortinėje Goa valstijoje per savo 42-ąjį gimtadienį 1986 m. balandžio 6 d. Prancūzas ramiai vakarieniavo prabangiame restorane, o kai priėjo teisėsaugininkai, iškart pasidavė.
Teko grįžti į Indijos kalėjimą toliau atlikti bausmę, kuri pailgėjo dešimčia metų už prižiūrėtojų apnuodijimą ir pabėgimą.
Viskas buvo tobulai apskaičiuota. Ch.Sobhrajas atsidūrė laisvėje 1997-aisiais, praėjus dvejiems metams po to, kai sukako 20 metų senaties terminas dėl Tailande įtariamų jo nusikaltimų.
Kalėjime – vestuvės
Ch.Sobhrajas grįžo į Prancūziją ir Paryžiaus priemiestyje gyveno kaip įžymybė.
Vyras už kelis milijonus dolerių oficialiai pardavė teises kurti filmą apie jo nuotykius, o už interviu imdavo 5000–7000 dolerių.
Nusikaltėlis pasirodydavo per televiziją, prisipažindavo, kad tikrai apsvaigindavo turistus ir vogė iš jų vertybes bei dokumentus, tačiau neigė prisidėjęs prie žmogžudysčių arba atsakinėjo išsisukinėdamas, kad išlaikytų intrigą.
Tai tęsėsi iki 2003 metų, kai Ch.Sobhrajas netikėtai vėl pasirodė Katmandu. Tai didžiausia visos jo istorijos paslaptis – Nepale iškelta byla dėl dviejų žmogžudysčių nebuvo nutraukta ir jis negalėjo to nežinoti.
Netrukus Ch.Sobhrajas buvo pastebėtas viename Katmandu kazino, sulaikytas ir nuteistas 20 metų – tai Nepale prilyginama įkalinimui iki gyvos galvos – už C.Bronzich nužudymą. Po 10 metų jis pripažintas ir L.Carriere’o žudiku – šių dviejų bendrakeleivių kūnai rasti sudeginti Katmandu priemiestyje 1975-aisiais.
Pradėjęs atlikti bausmę 2004 m., dar po 4 metų Ch.Sobhrajas, kuriam tada buvo 64-eri, vedė vos 21 metų Nihitą Biswas – savo nepalietės advokatės dukterį, kuri talkino motinai vertėjaudama pokalbiuose su nuteistu žudiku.
Vestuvės įvyko kalėjime ir nuo to laiko Ch.Sobhrajo žmona visada tvirtai gynė vyro nekaltumą.
N.Biswas stovėjo prie kalėjimo vartų ir pernai gruodį laukdama pasirodant Ch.Sobhrajo.
„Po 14 metų tai toks palengvėjimas. Kai buvo priimtas sprendimas jį paleisti, mes visi šventėme“, – sakė ji.
Pats Ch.Sobhrajas ir nelaisvėje sugebėjo duoti keletą interviu. Paklaustas, kaip vėl atsidūrė Nepale, jis teigė, kad dirbo vienos prancūzų prodiuserinės kompanijos užsakymu ir rinko medžiagą dokumentiniam filmui apie vietinius amatus.
2010 m. žurnalui GQ Ch.Sobhrajas papasakojo visai kitokią istoriją. Esą jis atvyko į Katmandu susitarti dėl ginkluotės pirkimo Talibanui, nes pažinojo vieną šio judėjimo Afganistane lyderių. Be to, neva dirbo Centrinei žvalgybos agentūrai.
„Rizikavau savo gyvybe kare su terorizmu. Amerikiečiai negalėjo man padėti, nes buvau įslaptintas bendradarbis“, – kalbėjo Ch.Sobhrajas.
Prakalbo apie ieškinius
Ar verta tikėti Ch.Sobhrajo žodžiais? Šis klausimas tikriausiai amžiams liks neatsakytas. Dešimtis kartų jį buvo bandoma iškvosti apie nusikaltimų motyvus ir kiekvieną kartą nuskambėdavo naujos versijos.
Ch.Sobhrajas praėjusio gruodžio pabaigoje atsidūrė laisvėje. Jis beveik atliko 20 metų bausmę, be to, 78-erių sulaukusio vyro sveikata ėmė šlubuoti – pastaraisiais metais jam buvo atliktos kelio širdies operacijos.
Bet Ch.Sobhrajas akivaizdžiai neprarado avantiūriškumo. Vos tik peržengęs kalėjimo slenkstį jis paskelbė, kad ketina paduoti į teismą daug žmonių, vaizdo transliacijų platformą „Netflix“ ir Nepalo valstybę.
„Netflix“ turėtų sulaukti ieškinio dėl 2021 m. pasirodžiusio serialo „Gyvatė“, pasakojančio apie Ch.Sobhrajo gyvenimą ir nusikaltimus. Jis pareiškė, kad filmas yra prastos kokybės ir ten 70 proc. – melas apie jį. Nepalas esą turėtų sumokėti, kad įkalino Ch.Sobhrają nesilaikant įstatymų.
Vyras iki šiol tvirtina, kad iki 2003 m. jis niekada nebuvo lankęsis šioje šalyje ir todėl negalėjo turėti nieko bendra su C.Bronzich ir L.Carriere’o nužudymu.
Sėdėdamas lėktuve, kuris skraidino jį į Prancūziją, Ch.Sobhrajas sakė: „Visi Nepalo teismai, visi teisėjai buvo šališki mano atžvilgiu. Šioje byloje aš esu nekaltas, todėl neturiu dėl to jaustis blogai ar gerai. Esu nekaltas. Viskas buvo suklastota.“
Panašu, kad Ch.Sobhrajo istorijoje taškas dar nepadėtas.
