Šalyje beveik neveikė visuomeninis transportas, sutriko lėktuvų eismas, mokyklose nevyko dalis pamokų, o prie protestuotojų prisijungė ir studentai bei licėjų moksleiviai, nors darbu užtarnautas poilsis jiems dar labai toli.
Dėl numatytos pensijų reformos, kuri pensinį amžių palaipsniui numato pailginti nuo 62-ejų iki 64 metų ir reikalauja sukaupti bent 43 metų stažą, vyriausybė ir profsąjungos toliau laužo ietis. Kol kas nė viena pusė nenusiteikusi atsitraukti.
„Pensinio amžiaus pailginimas iki 64 metų nebėra derybų objektas. Tai daryti būtina siekiant išlaikyti sistemos pusiausvyrą. Tai kompromisas, kurį mes pasiūlėme išklausę darbdavių ir darbuotojų organizacijas ir apsikeitę nuomonėmis su parlamento frakcijomis“, – tvirtina Prancūzijos ministrė pirmininkė Elisabeth Borne.
Sausio 30-ąją reformos projektas pradėtas svarstyti Prancūzijos parlamente – Nacionalinėje Asamblėjoje.
Opozicinių partijų ir profsąjungų lyderiai kovingai nusiteikusią premjerę netruko perspėti, kad tokia nelanksti jos pozicija šalyje sukels socialinį chaosą, ir paragino žmones dar masiškiau eiti į gatves. Sausio viduryje Prancūzijoje protestuotojų susirinko per milijoną, praėjusį antradienį – 2,8 mln.
Profsąjungos jau kalba apie naujas chaosą kelsiančias protesto akcijas vasarį, jeigu šalies vyriausybė neatsitrauks.
Priverstų keisti planus
Reforma numato, kad visiems, gimusiems po 1961 metų birželio, pensinis amžius bus palaipsniui didinamas.
Leidyboje dirbantis Fredericas, gimęs 1961-ųjų antroje pusėje, į pensiją turėjo išeiti 2024-ųjų sausio 1 d.
Bet jeigu parlamentas patvirtins reformą, jis turės dirbti papildomus 9 mėnesius.
Gyvenimo pensijoje planus jau pradėjusiam dėliotis 42 metų darbo stažą turinčiam prancūzui labiausiai nepatinka tai, kad reforma jam ant galvos nukrito faktiškai be įspėjimo: „Mačas eina į pabaigą, o čia staiga keičiamos žaidimo taisyklės.“
„Jeigu reforma bus patvirtinta, gausiu dirbti papildomus šešis mėnesius, nors jau buvau viską suplanavusi, ką veiksiu išėjusi į pensiją. Norėjau kur kas daugiau laiko skirti asociacijai, kur dirbu savanore“, – antrino 1962-aisiais gimusi Anne.
59-erių paprastai darbininkei Marie Helene po reformos teks dirbti pusantrų metų ilgiau, nors moteris laukia nesulaukia savo pensijos, kad galėtų iš Paryžiaus persikelti gyventi už kelių šimtų kilometrų šalia senos savo motinos ir ją slaugyti.
„Iki šių pokyčių man buvo likę dirbti 17 metų. Dabar pranešama, kad turėsiu dirbti dvejais metus ilgiau ir negalėsiu daugiau užsidirbti, – guodėsi gerokai jaunesnis 46-erių Gaetanas. – Galvos kamputyje kirbėjo mintis, kad pasiekęs pensinį amžių karjerą pratęsiu, nes tai būtų leidę užsidirbti daugiau. Dabar tiesiog būsiu priverstas tai daryti ir veltui.“
Prancūzijoje pensininkai gali toliau dirbti gaudami atlyginimą ir išsaugodami pensiją.
Dalis tai daro, kad gautų papildomų pinigų, jaustųsi naudingi, atgaivintų socialinius ryšius, turėtų lėšų mokėti už senų, priklausomais tapusių savo tėvų slaugą.
Štai oro erdvės kontrolieriumi dirbęs Christophe’as į pensiją išėjo 2018 m. būdamas 57 metų – pasiekęs maksimalų amžiaus cenzą šiai profesijai. Jis pasinėrė į sportą, keliones, savo namo remonto darbus. Bet po pusantrų metų vyrui dienos ėmė prailgti.
Dirbti pagal profesiją Christophe’as nebegalėjo, todėl įsidarbino laikraščių kioske paprastu pardavėju už minimalų atlyginimą ir dar įkūrė savo įmonę nekilnojamojo turto srityje.
Vaikų mažiau, metų daugiau
Tačiau tokie dirbantys pensininkai pensijų kasų deficito problemos neišsprendžia.
Pensinio amžiaus didinimą pirmiausia diktuoja nepalanki demografinė situacija: nuo 1946 metų Prancūzijoje negimsta pakankamai vaikų, kurie, būdami darbingo amžiaus, mokėtų pensijas savo tėvams ir seneliams.
Prancūzai taip pat sulaukia vis gilesnės senatvės.
1965-aisiais gimęs keturiasdešimtmetis vidutiniškai dar gyvens 38,4 metų, o 1973 m. gimusiam to paties amžiaus vyrui šioje Žemėje dar bus likę 40,2 metų.
„Jis išlošia beveik dvejus metus. Todėl kelios pensijų reformos atsižvelgė į šią demografinę raidą, kad pateisintų pensinio amžiaus didinimą“, – teigė demografijos klausimus nagrinėjantis ekonomistas Hippolyte’as d’Albis.
Nuo 1946-ųjų prancūzų ilgaamžiškumas pailgėjo net 20 metų.
Prancūzijos statistikos ir ekonominių tyrimų instituto (INSEE) duomenimis, 2021-aisiais gimusi mergaitė vidutiniškai gyvens 85,4 metų, o vyras – 79,3 metų.
Valdžia nenustoja kartojusi, jog ilgėjančio gyvenimo perspektyvoje ilgiau dirbti tapo aritmetiškai būtina, kad trapi pusiausvyra tarp dirbančiųjų, kurių lėšomis mokamos pensijos, ir jas gaunančių senjorų nesugriūtų.
Vis dėlto reforma numato tam tikras išimtis, ir pirmiausia tiems, kurie pradėjo dirbti labai anksti, būdami 16-os ar net 14 metų. Šie žmonės į užtarnautą poilsį galės išeiti 58–60 metų.
Pokyčiai taip pat numato, kad pensijos tiems, kurie turi sukaupę visą reikiamą darbo stažą, bus pakeltos iki 85 proc. minimalaus atlyginimo – iki maždaug 1200 eurų.
Oficialiais duomenimis, 2020 m. vidutinė pensija Prancūzijoje buvo 1400 eurų, o pridėjus perskaičiuojamą pensiją mirus sutuoktiniui – 1537 eurai.
Sunkumai – nevienodi
Po optimistiškai nuteikiančiais ilgaamžiškumo skaičiais vis dėlto slepiasi nelygybė, ir ne tik tarp vyrų bei moterų.
Atsakingas pareigas einantis 35-erių biuro tarnautojas vidutiniškai gyvens 84 metus, o to paties amžiaus darbininkas – 6,4 metų trumpiau. Moteris tarnautoja gyvens net 10 metų ilgiau negu darbininkas vyras.
Nelygi ir pensinių metų gyvenimo kokybė, sveikatos trikdžiai. Moterys Prancūzijoje dabar be rimtesnių sveikatos problemų vidutiniškai nugyvena 65,9 metų, o vyrai – 64,4.
Bet daugiau negu trečdalis darbininkų, vos pasiekę dabartinį 62 metų pensinį amžių, jau susiduria su jų gyvenimą drumsčiančiomis sveikatos bėdomis.
Antras lazdos galas
„Dirbti pradėjau būdamas 24 metų, einu atsakingas pareigas. Jei reforma bus patvirtinta, privalėsiu dirbti iki 67-erių.
Nerimauju ne tiek dėl būsimų sveikatos problemų, kiek dėl galimų intelekto trikdžių ir gebėjimo prisitaikyti prie naujų informatikos įrankių. Manau, kad įmonės turės daugiau investuoti į mokymus, priešingu atveju užsiauginsime bedarbių armiją, kuriai bus per 62 metus“, – dienraštyje „20 minutes“ svarstė inicialais PAC pasirašęs prancūzas.
Šią nuomonę tam tikra prasme pagrindžia skaičiavimai, kad pensinio amžiaus pavėlinimas nebūtinai papildys visuomeninių pinigų kapšą tiek, kiek buvo galima tikėtis, nes vyriausių darbuotojų grupėse natūraliai išaugs nedarbingumo ir susirgimų skaičius.
Neįtikino pokyčių būtinybe
Nors mažėjančio gimstamumo ir augančio ilgaamžiškumo skaičiai tarsi aiškiai diktuoja reformos neišvengiamybę, kad pensijų mokėjimo sistema po poros dešimtmečių neatsidurtų ant bedugnės krašto, apžvalgininkai vienbalsiai sako: vyriausybė kol kas nesugebėjo įtikinti prancūzų, kad ši pensijų reforma išties būtina.
„Prezidentas Emmanuelis Macronas nori įsiteikti Europai, šia reforma mažindamas Prancūzijos finansinį deficitą, ir greičiausiai dar nori palikti savo pėdsaką istorijoje. Jeigu jau taip nori, tegu geriau stato antrą Luvrą, o ne mums odą lupa“, – svarstė prie antradienio demonstracijos prisijungęs 60 metų Pierre’as.
Brutali, nereikalinga, kirsianti labiausiai pažeidžiamiems, sunkiausius darbus dirbantiems – taip reformą apibūdina į kaip niekada vieningą frontą prieš šiuos pokyčius susitelkusios darbuotojų profsąjungos. Kairiosios partijos profsąjungoms antrina reformą vadindamos sunkia socialine regresija.
Net reformą strategiškai palaikantys demokratinės dešinės politikai dalimi jos punktų abejoja.
Po vyriausybės užsakytos analizės paaiškėjo, kad dabartinis įstatymo projektas labiau nepalankus moterims, – jos po reformos turės dirbti keletą mėnesių ilgiau nei vyrai.
Tik darbdavių profsąjunga sveikina reformą kaip pragmatišką ir atsakingą sprendimą.
Prieš prancūzus nelaimėsi
Pasak Philippe’o Moreau-Chevrolet, dėstančio politinę komunikaciją Politinių mokslų institute (ScPo), vyriausybė reformos būtinumo nepagrindė, tad susidaro įspūdis, kad yra sukurta problema, o ne pateiktas sprendimas: „Būti pasiruošus šalį paskandinti chaose dėl mažai būtinos reformos – tai sukuria nuodingą kokteilį.“
Vyriausybė siekia, kad reformos projektas parlamentarų būtų patvirtintas iki kovo pabaigos, o įsigaliotų šiemet vasaros pabaigoje.
Bet kol kas sunku pasakyti, ar šis planas išties pavyks ir ar prancūzai, dar šiek tiek pastreikavę ir padalyvavę demonstracijose, galiausiai nuris karčią reformos piliulę.
„Jei E.Macronas nori rankų lenkimo varžybų, galiu lažintis, kad jis praloš. Nes prieš prancūzus niekada nėra laimima“, – perspėjo reformą šiaip jau palaikančios dešiniosios partijos „Les Republicains“ parlamentaras Aurelienas Pradie.
Pensinis amžius Europoje
