Kiek dar Baltarusiją valdys diktatoriaus režimas? Kada jis žlugs? Kas galėtų tapti demokratiškai išrinktu šalies vadovu ir kaip patys baltarusiai vertina į Lietuvą pasitraukusią S.Cichanouskają, kuri 2020 m. prezidento rinkimuose varžėsi su A.Lukašenka?
Su iš Baltarusijos į Lenkiją pabėgusia žurnaliste, nepriklausomos naujienų svetainės „Charter 97“ redaktore N.Radzina „Lietuvos rytas“ pasikalbėjo apie Baltarusijos problemas, Kremliaus mėginimus Lietuvos kaimynę įtraukti į karą Ukrainoje ir baltarusių ateitį.
Prisimindama protestus prieš suklastotus prezidento rinkimus 2020 m. N.Radzina sakė esanti įsitikinusi, kad panašios akcijos šiuo metu jos tėvynėje neįmanomos: „Draudžiami bet kokie taikūs susibūrimai arba renginiai. Prieš beginklius žmones tuoj pat būtų pasiųsti iki dantų apsiginklavę specialiųjų padalinių smogikai, nes pagal Baltarusijos įstatymus ginklus galima panaudoti prieš bet kokias demonstracijas.
Todėl jeigu žmonės išeitų į gatves, nebūtų apsieita be kruvinų susirėmimų ir nekaltų aukų.
Bet nė kiek neabejoju, kad pasibaigus karui Ukrainoje mūsų žmonės tikrai netylės, – juk vis labiau spaudžia A.Lukašenkos režimui įvestos Vakarų ekonominės sankcijos ir šalies izoliacija.
Tik nežinau, ar ateityje protestai Baltarusijoje bus tokie taikūs, kokie buvo 2020-aisiais.“
– Istorija yra įrodžiusi, kad žlungant diktatūroms ne visada pavyksta išvengti pereinamojo laikotarpio. Kaip galėtų klostytis įvykiai Baltarusijoje po A.Lukašenkos? – „Lietuvos rytas“ paklausė N.Radzinos.
– Pereinamuoju laikotarpiu turėtų būti sudaryta koalicinė vyriausybė, o po to, vadovaujantis 1994 m. Baltarusijos konstitucija, surengti laisvi, sąžiningi parlamento ir prezidento rinkimai.
– Tikėtina, kad A.Lukašenka pasitrauks taikiai?
– Jis jau praleido visas progas pasitraukti taikiai. Be to, reikėtų suprasti, kad šis žmogus yra tiesiog apsėstas valdžios, psichiškai neadekvatus ir nebesugeba blaiviai įvertinti situacijos. Todėl Baltarusijos išlaisvinimas iš jo diktatūros gali įvykti ir karinio perversmo būdu.
Dabar Ukrainoje kariauja baltarusių savanorių daliniai, kurių tikslas – padėti ukrainiečiams, o po to išlaisvinti ir savo tėvynę. Neabejoju, kad mūsų savanoriai dar parodys, ką sugeba.
– Ar dabar ryškėja, kas iš Baltarusijos opozicijos veikėjų galėtų realiai pretenduoti į šalies vadovo postą ir sugebėtų imtis reformų?
– Neabejoju, kad ir Baltarusijos žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ vadovas, Nobelio taikos premijos laureatas Alesis Bialiackis, ir socialdemokratų lyderis Nikolajus Statkevičius verti tautos pasitikėjimo ir prezidento posto. Jie abu šiuo metu kalėjime.
N.Statkevičius A.Lukašenkos režimo už grotų laikomas jau 11 metų.
Yra kandidatų ir tarp tų, kurie šiuo metu kariauja Ukrainoje. Jie irgi galėtų dalyvauti laisvuose, demokratiniuose prezidento rinkimuose, o tauta nuspręs, kuris vertas šio posto.
– Kodėl Baltarusijos opozicijai per kelis veiklos dešimtmečius nepavyko sutelkti jėgų į tvirtą kumštį ir turėti visus vienijantį lyderį?
– Tikrieji Baltarusijos opozicijos lyderiai – kalėjimuose. 2020 m. revoliucija dėl to ir pralaimėjo, kad jie buvo suimti dar iki prezidento rinkimų, – N.Statkevičius, krikščionių demokratų lyderis Pavelas Severinecas, piliečių judėjimo „Europietiška Baltarusija“ lyderis Jevgenijus Afnagelis, Maksimas Vyniackis, Andrejus Voinyčius, Pavelas Juchnevičius ir daugelis kitų. Visi jie – principingi žmonės, esantys opozicijoje nuo pat A.Lukašenkos atėjimo į valdžią 1994-aisiais.
Jeigu jie būtų buvę laisvėje, neabejotinai būtų vadovavę toms protesto akcijoms, kurios Baltarusijos miestų gatvėse vyko 2020 m. rugpjūtį–rugsėjį. Bet šių akcijų priešakyje buvo visiškai nekompetentingi žmonės, niekada nebuvę A.Lukašenkos opozicijoje ir ne tik neorganizavę nieko panašaus, bet net nedalyvavę jokiuose protestuose prieš diktatūrą.
Todėl šiuo metu esame įkaitai tokios situacijos, kai opozicijai vadovauja įvairūs apsišaukėliai.
– Ar Vakaruose pripažįstama S.Cichanouskaja, kuri 2020 metų rinkimuose varžėsi su A.Lukašenka ir laikoma tikrąja laimėtoja, turi šansų vėl siekti Baltarusijos vadovo posto?
– Sunku vertinti, nes faktiškai nematyti jokios S.Cichanouskajos veiklos.
2020 m. ji buvo simbolinė figūra. Tada dauguma baltarusių balsavo prieš A.Lukašenką, o ne už S.Cichanouskają.
Man nuo pat pradžių buvo aišku, kad nėra ko tikėtis iš jos, kaip žmogaus, kuris iš kažkur visiškai atsitiktinai atsirado.
Po rinkimų praėjo daugiau negu dveji metai ir jau akivaizdu, kad neverta sieti jokių vilčių nei su S.Cichanouskaja, nei su jos komanda.
Nuolatinės jų klaidos arba neveiklumas tarptautinių santykių srityje tiesiog varo į neviltį – Europos Sąjunga jau svarsto devintąjį savo sankcijų paketą, bet Baltarusijos jame nėra. O tai suteikia galimybes tam pačiam Vladimiro Putino režimui per Baltarusiją apeiti Rusijai įvestas Vakarų sankcijas.
S.Cichanouskaja nuolat važinėja po pasaulį, bet iš tų kelionių jokios naudos.
A.Lukašenka ir toliau tvarkosi, kaip nori, nepatirdamas iš esmės jokio spaudimo.
Be to, nemažai skundų S.Cichanouskajos atžvilgiu reiškia ir tremtyje atsidūrę opozicijos atstovai, ir už grotų esančių kovotojų su režimu šeimos, kurios nesulaukia jos komandos paramos, nors pinigus renka ir siunčia įvairūs tarptautiniai fondai.
Šiuo metu S.Cichanouskajos aplinką krečia skandalai, nes paaiškėjo, kad ne vienas su ja dirbantis asmuo yra arba buvo susijęs su Baltarusijos specialiosiomis tarnybomis. Įtariama, kad jie jėgos struktūroms perdavinėjo informaciją, o galbūt net ir asmeninius duomenis apie opozicijos atstovus, kurie atsidūrė už grotų.
Tad reikia galvoti apie Baltarusijos ateitį ir siekti kuo greičiau išlaisvinti politinius kalinius. Reikia veikti savarankiškai, nesitikint, kad S.Cichanouskaja ar dar kas nors nusileis iš dangaus ir imsis spręsti Baltarusijos problemas.
– Kas tie žmonės šalia S.Cichanouskajos?
– Pirmiausia ji pati niekada nebuvo A.Lukašenkos režimo opozicijoje. Jai taip pat niekada nerūpėjo situacija Baltarusijoje, žmogaus teisių problemos.
Jai ir jos komandai vadovauja buvę A.Lukašenkos valdininkai, buvę jėgos struktūrų atstovai – papulkininkis Aleksandras Azarovas, buvęs A.Lukašenkos kultūros ministras ir diplomatas Pavelas Latuška, buvęs Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas Valerijus Kovalevskis.
Panašių veikėjų, daugybę metų uoliai tarnavusių A.Lukašenkai, S.Cichanouskajos aplinkoje yra ir daugiau. Nė vienas jų neatgailavo, neatsiprašė, kad dirbo diktatoriui, bet ryžtasi vadovauti demokratiniam judėjimui. Tam nepritaria ir tais veikėjais nepasitiki tikrieji opozicijos lyderiai, šiuo metu esantys už grotų.
Daugiau nei dvejus metus stebime, kaip S.Cichanouskajos komandos nariai žlugdo bet kokias pasipriešinimo diktatūrai iniciatyvas. Būtent jie, o ne kas kitas kalti dėl tūkstančių žmonių areštų ir kankinimų.
Privalome kovoti, kad iš kalėjimų būtų išlaisvinti tikrieji Baltarusijos opozicijos lyderiai.
– Prisiminkime istoriją, kai 2021 m. gegužę lėktuvas, skridęs iš Atėnų į Vilnių, buvo priverstinai nutupdytas Minske, suimti juo skridę žurnalistas Ramanas Pratasevičius su drauge Sofija Sapega.
Dabar jau yra žinoma, kad R.Pratasevičius dirba A.Lukašenkai, o Vilniuje studijavusi S.Sapega įkalinta net 6 metams. Ar ir prieš šią skandalingą istoriją R.Pratasevičius jau buvo parsidavęs Baltarusijos diktatoriui?
– Dar 2020 m. rugpjūtį, kai ne vienas „Telegram“ kanalas buvo pavaldus S.Cichanouskajos komandai ir juose skelbta apie įvairių akcijų organizavimą, buvo kilę nemažai įtarimų dėl tų renginių reikalingumo.
Netrukus paaiškėjo, kad tos akcijos pasitarnavo tautoje kilusios revoliucijos pralaimėjimui. Siūlymai žmonėms rinktis savaitgaliais ir vaikščioti gatvėmis be jokio tikslo atvedė į niekur. Vietoj to reikėjo raginti žmones protestuoti kasdien ne tik gatvėse, bet ir prie vyriausybės, kalėjimų, reikalauti, kad būtų išlaisvinti politiniai kaliniai.
Būtina buvo protestuoti ir prie nacionalinės televizijos, kad opozicijai būtų suteiktas eteris.
Kai Minske susirinkdavo 200–300 tūkst. žmonių, visa tai tikrai buvo galima pasiekti.
Bet kažkodėl nei S.Cichanouskajai, nei jos komandai ir jų valdomiems „Telegram“ kanalams tie tikslai nerūpėjo.
Man žinoma, kad žmonės, kurie dirbo tuose kanaluose, įskaitant R.Pratasevičių, nenorėjo bendradarbiauti su opozicija, kuri turėjo kur kas daugiau patirties organizuojant protestus.
Netrukus buvo įvykdyta lėktuvo nutupdymo Minske akcija. Neabejotina, kad taip bandyta įbauginti aktyvius baltarusius. Kita vertus, rengę incidentą su orlaiviu tikrai turėjo žinoti, kad R.Pratasevičius palūš, duos tokius parodymus, kokių reikia, ir ragins palaikyti A.Lukašenką.
Esu įsitikinusi, kad jeigu tame lėktuve būtų buvę ne vieną dešimtmetį už Baltarusijos nepriklausomybę kovojantys opozicijos atstovai, jie greičiau būtų nusižudę nei viešai kalbėję tai, ką šnekėjo R.Pratasevičius. Jis palūžo ir pasielgė kaip niekšas, kaip išdavikas. Jokios aplinkybės negalėtų pateisinti tokio jo poelgio.
Tačiau A.Lukašenkos režimas iš tos lėktuvo istorijos nieko neišlošė – Vakarai būtent po jos pradėjo įvedinėti realias ekonomines sankcijas.
– Tiek Baltarusija, tiek Lietuva visai šalia Ukrainos, kur Rusija išprovokavo beprotišką karą. Kokia, jūsų žiniomis, dabar šiuo atžvilgiu situacija Baltarusijoje?
– Lietuva ir Baltarusija nelygintinos. Lietuva – demokratinė šalis, Europos Sąjungos ir NATO narė. Baltarusija – valdoma fašistinio režimo, kuris tautos atžvilgiu vykdo genocidą.
Masinės represijos, baltarusius užgriuvusios 2020 m., tęsiasi iki šiol. Žmonės kas dieną suimami dėl politinių motyvų. Arešto sulaukia tie, kurie vis dar reiškia nepasitenkinimą dėl suklastotų prezidento rinkimų 2020 m., ar tie, kurie yra prieš karą Ukrainoje. Ne vienas baltarusis atsidūrė už grotų vien už tai, kad kalba baltarusių kalba.
Anksčiau būdavo persekiojami politiškai aktyvūs žmonės, o dabar A.Lukašenkos režimo represijas patiria faktiškai visa Baltarusijos visuomenė. Tai liudija tik viena – diktatorius yra tiesiog sukaustytas baimės, nes akivaizdžiai mato, kad nebeturi absoliučiai jokio tautos palaikymo.
– Negi A.Lukašenkos aplinkoje nėra žmonių, kurie sugebėtų blaiviai įvertinti situaciją?
– Ir esantys valdžioje, ir šalia A.Lukašenkos nėra Baltarusijos patriotai. Specialiosios tarnybos ir jėgos struktūros šiuo metu labiau paklūsta Maskvai, o ne A.Lukašenkai.
Visa nomenklatūra murdosi korupcijoje ir todėl jam visiškai lojali.
– Kaip pasikeitė A.Lukašenkos situacija po to, kai jis neteko savo dešiniosios rankos, daugybę metų lojalaus užsienio reikalų ministro Vladimiro Makejaus, kuris buvo kone vienintelis tarpininkas tarp Baltarusijos ir Vakarų?
– V.Makejus buvo bene ištikimiausias A.Lukašenkos bendražygis. Tokių žmonių šalia jo – vos keli. Tarp jų – generalinis prokuroras Andrejus Švedas.
Išties V.Makejus buvo svarbiausias Baltarusijos derybininkas su Vakarais.
Bet jis jokiu būdu nesistengė, kad tie santykiai būtų kaip nors gerinami, o tik siekdavo tam tikrų sandorių – pavyzdžiui, politinių kalinių išvadavimo mainais į tarptautines paskolas. Bet tai neprisidėdavo prie to, kad situacija Baltarusijoje kardinaliai pasikeistų, o tik pratęsdavo A.Lukašenkos režimo gyvavimą.
– Kiek tiesos, kad V.Makejus mirė ne sava mirtimi? Būta pranešimų, kad jį nunuodijo Rusijos specialiųjų tarnybų atstovai.
– Kol kas jokie ekspertai to nepatvirtino, bet ir nepaneigė. Bet kokiu atveju praradęs V.Makejų A.Lukašenka tapo dar labiau priklausomas nuo Kremliaus.
– Ar Kremlius tokiu būdu neduoda A.Lukašenkai suprasti, kad jis privalo kuo greičiau Baltarusijos karines pajėgas nukreipti į Ukrainą Rusijos okupantams padėti?
– Bet juk A.Lukašenka jau akivaizdžiai dalyvauja kare Ukrainoje Rusijos pusėje. Jis – viešas Rusijos sąjungininkas, nes leido per Baltarusijos teritoriją įvesti rusų karinius dalinius į Ukrainą vasario 24-ąją.
Nuo pat pirmos karo dienos rusai iš Baltarusijos atakuoja Ukrainą raketomis ir iranietiškais dronais. Baltarusija taip pat užleidžia savo poligonus ir aerodromus okupantų daliniams. Šiandien netgi sunku pasakyti, kiek Rusijos karinių pajėgumų ir technikos dislokuota Baltarusijoje.
V.Putinui prireikus, kad Baltarusijos kariniai daliniai žygiuotų į Ukrainą, A.Lukašenka tam pasipriešinti neturi beveik jokių svertų – jis ir jo režimas sėdi Kremliaus kišenėje.
– Bet kažkodėl A.Lukašenka Baltarusijos pajėgoms vis dar neduoda oficialaus įsakymo kirsti Ukrainos sieną ir įsitraukti į karą jau jos teritorijoje.
– Tai – tiktai laiko klausimas. Kita vertus, ir A.Lukašenka, ir V.Putinas puikiai supranta, kad baltarusiai nenori kariauti su Ukraina.
Aštuoni iš dešimties Baltarusijos kariškių ir karo prievolininkų kategoriškai tam priešinasi, nes jiems absoliučiai nesuprantama, su kuo ten turėtų kariauti aukodami savo gyvybę. Baltarusijos kariškiai neapkvailinti Rusijos propagandos, kad neva reikia kariauti su Ukrainos nacionalistais ir banderovcais.
– Nė vienas diktatorius negyvena su saule. Ar dar ilgai teks laukti A.Lukašenkos eros pabaigos?
– Nuo 1994 m. Baltarusijoje nebūta nė vienų laisvų, demokratinių rinkimų. Visi – suklastoti ir nepripažinti tarptautinės bendruomenės. Todėl manau, kad viskas pasibaigs kur kas greičiau, nei Rusija sudės ginklus kare Ukrainoje. Pralaimės ne tik Rusija ir jos diktatorius V.Putinas – žlugs ir A.Lukašenka.
S.Cichanouskajos komanda: žvilgsnis iš arti
„Lietuvos rytas“, pasinaudodamas viešai prieinama informacija, pasidomėjo, kas dirba su S.Cichanouskaja.
Pavelas Latuška
Ilgametis A.Lukašenkos režimo užsienio reikalų tarnybų pareigūnas. 2000 m. bandė pereiti į opozicijos pusę, tačiau netrukus persigalvojo ir vos 27-erių tapo Užsienio reikalų ministerijos informacijos valdybos viršininku.
2002 m., sulaukęs 29-erių, paskirtas ambasadoriumi Lenkijoje. Dirbo iki 2008 m., paskui tapo Baltarusijos kultūros ministru. 2012–2019 m. – ambasadorius Prancūzijoje, kartu atstovavo savo šaliai Ispanijoje ir Portugalijoje.
2019 m. tapo J.Kupalos akademinio dramos teatro Minske direktoriumi. Į opozicijos pusę perėjo 2020-ųjų rugpjūtį.
Valerijus Kovalevskis
Studijavo tarptautinius santykius Baltarusijos valstybiniame universitete ir, kaip teigiama, artimai bendravo su A.Lukašenkos vyriausiuoju sūnumi Viktoru.
Šio amžiaus pradžioje kelis metus dirbo Baltarusijos ambasadoje JAV. 2006 m. paliko tarnybą Užsienio reikalų ministerijoje ir įsidarbino privačioje firmoje „Regula Ltd.“, jos vadovo Ivano Šumskio kvietimu. Ši įmonė gamino įrangą tikrinti asmens dokumentus, pinigus, vertybinius popierius.
2012 m. emigravo į JAV. Ten studijavo ir dirbo įvairiose srityse. Paskutinė darbovietė už Atlanto – konsultantas Pasaulio banke. Teigė palikęs šią tarnybą savo noru, kad padėtų S.Cichanouskajai. Yra pasakojęs, kad už ryšius su opozicija 2011 m. buvo įkalintas kelioms paroms. Bet jam iškelta baudžiamoji byla greitai nutraukta.
Aleksandras Azarovas
Buvęs Baltarusijos Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija valdybos papulkininkis. Greitai kilo karjeros laiptais: 2000–2002 m. – Minsko Sovietų rajono Tyrimų komiteto vyresnysis tyrėjas, 2002–2007 m. Minsko miesto Tyrimų komiteto vyriausiasis tyrėjas, 2007–2008 m. – VRM Kriminalinės policijos vyriausiosios narkotikų kontrolės ir kovos su prekyba žmonėmis direkcijos ypač svarbių bylų vyriausiasis tyrėjas.
2008–2015 m. – VRM Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija valdybos viršininko pavaduotojas. 2015–2018 m. – tos pat valdybos skyriaus viršininkas. 2018–2019 m. – VRM Pagrindinio kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija departamento valdybos skyriaus (Minsko sritis) viršininkas.
Po 2020 m. prezidento rinkimų A.Azarovas paliko šalį ir tapo vienu iš buvusių Baltarusijos jėgos struktūrų pareigūnų iniciatyvos BYPOL Varšuvoje įkūrėjų.
Valerijus Sachaščikas
Buvęs desantininkų brigados Breste vadas. SSRS armijoje yra tarnavęs oro desanto daliniuose Užbaikalės karinėje apygardoje, taip pat buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje.
Palikęs kariuomenę įsidarbino vykdomuoju direktoriumi didelėje mėsos produktų įmonėje „Inkofood“, kurios pagrindinė rinka – Rusija. Kiek vėliau Lenkijoje įkūrė statybų bendrovę „Sahaty“, kuri buvo glaudžiai susijusi su Baltarusija.
V.Sachaščikas neigiamai vertina K.Kalinouskio vardo Baltarusijos pulko susikūrimą Ukrainoje. Yra siūlęs jo nariams išformuoti būrį ir tarnauti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų daliniuose.
