Atidus žmogui, kuklus introvertas, mylintis muziką ir kates, intelektualas, poliglotas, bestseleriais tapusių knygų autorius, mėgęs mokslo kalbą, tačiau sugebėjęs apie tikėjimą ir Dievą kalbėti taip, kad suprastų ir paprasti, tikėjimo neišpažįstantys žmonės, – taip prisimenamas Benediktas XVI.
Josepho Ratzingerio – toks tikrasis popiežiaus emerito vardas – mokymą Lietuva pažino dar sovietmečiu, kai iš rankų į rankas keliavo pogrindyje išversta jo knyga „Krikščionybės įvadas“.
Atsisveikinime – minios
Tiek tikinčiųjų, norinčių atsisveikinti su Šventojo Sosto istoriją pakeitusiu pirmuoju atsistatydinusiu popiežiumi, neprognozavo net Vatikanas.
Nuo pat pirmadienio ryto, vos atvėrus Šv.Petro bazilikos duris, kur buvo pašarvotas pontifikas, atiduoti pagarbos mirusiam 95 metų Benediktui XVI plūdo nenutrūkstamas srautas.
Skaičiuojama, kad per tris dienas nusilenkti prie jo karsto atėjo daugiau kaip 200 tūkstančių žmonių.
Tarp jų – ir gausus būrys valstybių vadovų, nors oficialiai į laidotuves buvo kviestos tik dvi delegacijos – Vokietijos, iš kur buvo kilęs J.Ratzingeris, ir Italijos, kur jis daug metų tarnavo Bažnyčiai.
Ketvirtadienį į ūkanotą Šv.Petro aikštę žmonės pradėjo rinktis prieš 7 val., likus daugiau negu dviem valandoms iki iškilmingos ceremonijos pradžios.
Laidotuvėse dalyvavo daugiau nei 120 kardinolų, 400 vyskupų, beveik 4000 kunigų ir dešimtys tūkstančių tikinčiųjų iš viso pasaulio.
Toks antplūdis ir šiltas išlydėjimas reiškė viena – popiežius emeritas tikintiesiems liko itin artimas, nepaisant savo netikėto sprendimo pasitraukti, priimto 2013-aisiais.
Tada prakalbęs apie senkančias fizines jėgas, kurios nebeleidžia tinkamai vykdyti pontifiko pareigų, Benediktas XVI tapo pirmuoju popiežiumi emeritu ir beveik dešimtmetį toliau tyliai tarnavo Bažnyčiai gyvendamas toli nuo visuomenės akių „Mater Eccelesiae“ vienuolyne Vatikane, kur ir baigė savo žemiškąją kelionę.
Pirmąkart šiuolaikinės Bažnyčios istorijoje pontifiko laidotuvių iškilmėms vadovavo pareigas einantis popiežius Pranciškus.
Rengėsi amžinybei
2005 m. popiežiumi tapusio Benedikto XVI pasirinkimas atsistatydinti 2013-aisiais, virtęs kone skandalu, po jo mirties vėl buvo analizuojamas ir suvokiamas plačiau, atskleidžiant galbūt dar ne visiems žinomas šio žingsnio detales.
Iki pat mirties – iš viso net 19 metų nuo 2003-iųjų – šalia J.Ratzingerio buvęs jo asmeninis sekretorius monsinjoras Georgas Gansweinas Italijos televizijos „Rai“ specialioje laidotuvių dieną rodytoje laidoje „Pasirinkimas“ prisiminė momentą, kai pirmasis sužinojo apie šį popiežiaus sprendimą.
„Mano pirmoji reakcija buvo pasakyti jam: „Šventasis Tėve, tai neįmanoma. Turime ir galime galvoti apie įsipareigojimų mažinimą, bet palikti, atsisakyti neįmanoma.“
Jis leido man kalbėti, o tada tarė: „Galite įsivaizduoti, kad aš galvojau, mąsčiau, meldžiausi ir kovojau. Tai yra priimtas sprendimas, kurį noriu jums pranešti. Tai nėra tema diskusijoms, kurią reikia aptarti. Tai nuspręsta. Aš tai sakau jums, dabar apie tai negalite niekam pasakoti“, – sakė Benediktui XVI itin artimas buvęs G.Gansweinas.
Nuo pat netikėto pasitraukimo popiežius emeritas ruošėsi susitikimui su Dievu ir apie tai ne kartą kalbėjo.
Skelbiama, kad prieš pat mirtį ištarti paskutiniai jo žodžiai buvo: „Viešpatie, aš tave myliu.“
Tėvas Federico Lombardi, Benedikto XVI pontifikavimo metais vadovavęs Vatikano spaudos tarnybai, o dabar – J.Ratzingerio-Benedikto XVI fondo prezidentas, pabrėžė, kad atitolęs nuo visuomenės akių popiežius emeritas tyliai ir ramiai ėjo amžinybės link.
„Susitikimui su Viešpačiu jis ruošėsi mažiausiai dešimt metų. Ir tai jis mums labai aiškiai pasakė atsistatydindamas: pasitraukti į kalną maldoje, ypač vidinėje akistatoje su Jėzumi.
Kristaus asmenybė, kurią ilgą laiką studijavo, buvo jo kompasas iki pabaigos, vienas iš fiksuotų jo pontifikato taškų ir taip pat esminė nuoroda jo asmenybei suprasti.
Galvoju apie laišką, jo parašytą po kaltinimų, kurių pernai sulaukė iš Vokietijos (Benediktas XVI apkaltintas asmeniškai nesugebėjęs užkirsti kelio keturių kunigų 1977–1982 metais vykdytam nepilnamečių išnaudojimui, kai ėjo arkivyskupo pareigas Vokietijoje. – Red.).
Laiške buvo aiškiai paminėtas susitikimas su Viešpačiu ir požiūris, su kuriuo jis tam pasiruošė.
Viena vertus, nuolankumas ir paties bei Bažnyčios nuodėmių suvokimas, bet kartu didelis pasitikėjimas Teisėju ir taip pat Advokatu, tuo, kuris jus myli ir sako: „Nebijokite.“ Kuris lydi jus peržengiant mirties slenkstį“, – Italijos katalikiškam dienraščiui „Avvenire“ kalbėjo F.Lombardi.
Knygą platino pogrindyje
Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė ilgą J.Ratzingerio epochą lygino su karalienės Elžbietos II epocha.
Nors popiežiumi jis buvo 8 metus, tarnystė Bažnyčiai truko ilgus dešimtmečius ir paliko labai reikšmingą indėlį. 1951 m. įšventintas kunigu, J.Ratzingeris netrukus tapo teologijos daktaru.
„Labai svarbus jo pasirodymas Vatikano II susirinkime (paskutinis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, vykęs 1962–1965 m. – Red.), kai jis, dar visai jaunas, buvo vienas pagrindinių teologijos ekspertų.
Jis iš tikrųjų buvo labai rimtas mokslininkas, nuostabus intelektualas, estetas, poliglotas.
Kita vertus, šios labai svarbios savybės sutrukdė jam būti tokiam paprastesniam, kad būtų priimtas ir visiškai suprantamas dėl tokio per stipraus intelekto“, – „Lietuvos rytui“ pabrėžė S.Maslauskaitė-Mažylienė.
Pasak diplomatės, Benediktas XVI visą laiką kalbėjo apie šiandienos pasaulį ir šiandienos žmogų, troško, kad tokioje susiskaldžiusioje ir vartotojiškoje visuomenėje krikščionybė atliktų svarbų vienijantį vaidmenį.
Būtent paprastų žmonių tikėjimas intelektualiajam teologui buvo be galo svarbus – jį Benediktas XVI nuolat maitino ir skatino savo pavyzdžiu ir darbais, taip pat bestseleriais tapusiomis knygomis. Vieną jų, pasak S.Maslauskaitės-Mažylienės, gerai žinojo ir Lietuva, su J.Ratzingeriu turėjusi ryšį jau sovietmečiu.
Dar tuomet, gyvenant už geležinės uždangos, pogrindyje platintas J.Ratzingerio parašytas ir 1968 metais pirmą kartą išleistas „Krikščionybės įvadas“, keliavęs iš rankų į rankas ir padaręs didžiulę įtaką ne vienai Lietuvos tikinčiųjų kartai.
Toks unikalus mašinraščiu lietuviškai perspausdintas „Krikščionybės įvadas“ amžių sandūroje kaip relikvija buvo įteiktas ir pačiam knygos autoriui, tuomečiam kardinolui.
S.Maslauskaitės-Mažylienės teigimu, būdamas išskirtinai intelektualus, genialaus proto, apie sudėtingus dalykus J.Ratzingeris rašė pribloškiamai patraukliai, sugebėdavo įtraukti ir netikinčius.
„Ši knyga šeimose buvo šalia Biblijos ir Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“, skaitoma sovietmetį visų, kas norėjo nors kiek tiesos, laisvės, religijos, orumo.
Mano nuostabai, ta knyga ir po nepriklausomybės paskelbimo, kai jau pasirodė keli jos leidimai, daugybei jaunų žmonių padarė didžiulę įtaką.
„Krikščionybės įvadas“ duoda kelrodį į ateitį. Jis parašytas ne doktriniškomis formulėmis, bet su ryškiais pavyzdžiais, įterpiant įvairiausius filosofijos, žydų, krikščioniškos išminties pavyzdžius.
Tai leidinys, kuris skatino iš naujo suvokti tikėjimą kaip tikro buvimo žmogumi galimybę, nenuklystant į jokią tuščiakalbystę arba šnekėjimą apie tikėjimą abstrakčiomis frazėmis“, – J.Ratzingerio knygą apibūdino diplomatė.
Ėmėsi svarbių reformų
Lietuvos ambasadorės prie Šventojo Sosto teigimu, kalbant apie popiežiaus Benedikto XVI indėlį dažnai pamirštama, kad būtent jis pradėjo ne vieną reformą Bažnyčios viduje atvirai prabildamas apie svarbiausius jos skaudulius.
Būdamas vienas didžiausių XX a. pabaigos–XXI a. pradžios pokyčių Romos katalikų bažnyčioje skatintojų, jis tapo pirmuoju popiežiumi, kuris ne tik nusižemindamas atsiprašė už dvasininkų įvykdytus seksualinio išnaudojimo atvejus, bet ir pradėjo konkrečias permainas, pavyzdžiui, kad pedofilija kaltinamų kunigų veikla būtų nedelsiant stabdoma. Taip pat įnešė daugiau skaidrumo tiriant finansines machinacijas Bažnyčios institucijose.
„Benediktas XVI dažnai pristatomas kaip konservatyvesnis popiežius, bet pamirštama pasakyti, kad būtent jis pradėjo Vatikano finansinę reformą, daugelį su seksualiniais skandalais susijusių reformų, daug kunigų ir vyskupų dėl to pašalino iš dvasininkų luomo“, – pabrėžė S.Maslauskaitė-Mažylienė.
Benediktas XVI dažnai lyginamas su savo pirmtaku Jonu Pauliumi II, su kuriuo labai artimai bendravo, bet S.Maslauskaitė-Mažylienė akcentavo ir esminį skirtumą: „Benediktas XVI buvo introvertas. Pavyzdžiui, neturėjo tokio santykio su žiniasklaida.
Jonas Paulius II po išrinkimo popiežiumi pasakė žurnalistams: „Jūs būsite mano pagalbininkai žiniai skleisti.“
O Benediktui XVI, kaip mokslo žmogui, buvo sudėtinga su komunikacijos pasauliu. Jis mažiau dėmesio skyrė viešumui ir įvairių žinių viešinimui.
Bet daugelis tų dalykų, kuriuos būtų galima sieti su ekstravertiškais popiežiais, tokiais kaip Jonas Paulius II ar Pranciškus, buvo pradėti būtent Benedikto XVI.“
Ragina skelbti šventuoju
Laidotuvių mišios iš Šv.Petro aikštės Vatikane pasauliui transliuotos tiesiogiai.
Po to kipariso medienos karstas su popiežiaus emerito palaikais buvo įneštas į Šv.Petro baziliką.
Jau neviešos ceremonijos metu į karstą šalia velionio padėtas metalinis cilindras su Benedikto XVI popiežiavimo metais nukaldintais medaliais ir monetomis, taip pat liturginių rūbų atributai ir jo pontifikato aprašas. Po to karstas įdėtas į cinko karstą, o šis – į dar vieną medinį karstą.
Savo palaidojimo vieta Benediktas XVI pasirinko popiežių kriptą, esančią grotose po Šv.Petro bazilika netoli centrinio altoriaus.
Čia iki 2011 m. gegužės 1 d. buvo palaidotas jo pirmtakas Jonas Paulius II, kol paskelbus palaimintuoju buvo perkeltas į Šv.Petro bazilikos San Sebastiano koplyčią. Prieš tai toje pat vietoje popiežių kriptoje nuo 1963 m. iki 2001 m. buvo Jono XXIII kapas, kuris drauge su Jonu Pauliumi II paskelbti šventaisiais 2014 m.
Baigiantis Benedikto XVI laidotuvių ceremonijai Šv.Petro aikštėje pasirodė tikinčiųjų iškeltas užrašas raudonomis raidėmis ant balto audeklo ir nuaidėjo garsus šūksnis: „Santo subito“ (liet. „Šventuoju nedelsiant“).
Skvarbaus žvilgsnio didysis teologas, kuklus intelektualas, dėl griežtų pažiūrų net Dievo rotveilerio pravardę užsitarnavęs Benediktas XVI išėjo palikęs gilų pėdsaką Bažnyčios istorijoje ir tikinčiųjų širdyse.
