Praėjus daugiau nei dešimt mėnesių nuo invazijos pradžios ir nesant jokių užuominų, kad V.Putinas pasirengęs nutraukti savo šalies agresiją, pamažu pradedama kalbėti ne tik apie Ukrainos atstatymą, kai konfliktas pasibaigs, bet ir apie tai, kaip ir kas finansuos tai, kas, V.Zelenskio teigimu, bus „didžiausias šių laikų ekonominis projektas Europoje“, kuris, tikėtina, kainuos šimtus milijardų eurų.
Ukrainai atsakymas aiškus: Rusija galiausiai turi sumokėti, kad būtų įvykdytas teisingumas.
„Nėra jokios alternatyvos tam, kad Rusija privalės sumokėti , – aiškino teisininkas ir Ukrainos vyriausybės darbo grupės dėl žalos atlyginimo narys Markijanas Kliučkovskis. – Jei Rusija nenori vykdyti savo įsipareigojimo atlyginti padarytą žalą ir kančias, mes kartu su civilizuotu pasauliu turime rasti būdą, kaip Rusija galėtų sumokėti.“
Kaip ir kiti Ukrainos pareigūnai, M.Kliučkovskis atkreipia dėmesį į JT Generalinę Asamblėją, kuri lapkričio 14 d. priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, raginančią Rusiją sumokėti karo reparacijas. Beveik 50 valstybių prisidėjo prie rezoliucijos dėl tarptautinio kompensacijų už žalą, nuostolius ir sužeidimus mechanizmo sukūrimo, taip pat dėl registro, kuriame būtų dokumentuojami įrodymai ir pretenzijos.
„JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija yra labai svarbi, nes joje tiesiogiai teigiama, kad Rusija turi būti laikoma atsakinga, ir siūlomas mechanizmas, kaip tai padaryti“, – pažymėjo M.Kliučkovskis.
Tačiau Rusija atmetė šį balsavimą. Rusijos ambasadorius prie JT Vasilijus Nebenzia sakė, kad rezoliuciją remiančios šalys bando pateikti Generalinę Asamblėją kaip teisminę instituciją, kuri, pasak jo, tokia nėra.
Turėdama veto teisę JT Saugumo Taryboje, Rusija gali blokuoti Ukrainos bandymus ieškoti teisingumo šioje pasaulinėje institucijoje. Tai taip pat galėtų trukdyti Kijevui perimti milijardus įšaldyto Rusijos turto užsienyje, kuris padėtų finansuoti pokario atsigavimą.
Maršalo plano pavyzdys
Vietoj to daugelis Vakaruose kalba apie Vakarų šalių finansuojamą Maršalo planą, kuris turėtų būti įgyvendinamas pagal sėkmingą JAV programą, kuri buvo skirta atstatyti didžiąją dalį Vakarų Europos po Antrojo pasaulinio karo. Maršalo plano modelio šalininkai teigia, kad jis taip pat būtų naudingas Ukrainos demokratiniam vystymuisi ir siekiams prisijungti prie Europos Sąjungos.
Vašingtone įsikūrusio Vokietijos Maršalo fondo (pavadinto buvusio JAV valstybės sekretoriaus George Marshallo, kuris 1947 m. pasiūlė JAV planą, vardu) ataskaitoje apie pokario Ukrainos atstatymą pažymima, kad Vakarų rėmėjai atsargiai vertins didelių pinigų sumų skyrimą Ukrainai, atsižvelgiant į jos korupcijos reputaciją praeityje.
Tačiau, jei Ukraina nori greitai integruotis į Europą, ji bus priversta pertvarkyti savo institucijas ir teismus, kaip teigiama ataskaitoje, kartu su Europos Sąjungos, kuri taiko griežtus teisinius narystės standartus ir pasiūlė šaliai kandidatės statusą, pagalba.
Toks paketas galėtų suteikti Ukrainai labai reikalingų vakarietiškų technologijų injekciją ir paskatinti ją judėti į priekį, aiškino vienas iš Maršalo fondo ataskaitos autorių Jakobas Kirkegaardas.
„Didesnė infrastruktūra, ypač energetikos ir transporto infrastruktūra, bus „kuriama geriau“, atsižvelgiant į ES standartus ir atsisakant sovietinių projektų, o tai reiškia Ukrainos infrastruktūros modernizavimą, kuris ilgainiui leis jai tapti konkurencinga ir ES viduje“, – naujienų portalui „RFE/RL“ aiškino J.Kirkegaardas.
Šis finansavimas papildytų tai, ką Vakarai jau teikia Kijevui ne tik kaip karinę pagalbą, bet ir kaip finansinę paramą vyriausybei išlaikyti.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Kristalina Georgieva neseniai pareiškė, kad 2023 m. Ukrainai reikės nuo 3 mlrd. iki 5 mlrd. dolerių per mėnesį. „Tai nelengva užduotis“, – sakė ji pasaulio lyderiams, spalio 25 d. susirinkusiems aptarti Ukrainos atsigavimo ir makrofinansavimo poreikių.
Žala
Kaina, kurią Ukraina moka už žiaurią Rusijos invaziją, yra milžiniška ir vis didėja.
Rusija kaltinama Ukrainoje įvykdžiusi daugiau kaip 50 tūkst. karo nusikaltimų. Pasak JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro Filippo Grandi, invazija taip pat išvarė iš namų apie 14 mln. ukrainiečių. „Tai sparčiausias ir didžiausias per pastaruosius dešimtmečius stebėtas gyventojų perkėlimas“, – pastebėjo jis.
Ukrainos bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet sumažėjo stulbinančiais 32 proc. – daugiau nei Jungtinėse Valstijose per Didžiąją depresiją 20 a. trečiajame dešimtmetyje.
Rusijos kariniai smūgiai buvo nukreipti į visos šalies infrastruktūrą, daugiausia civilinę. Miestai, ypač Mariupolis, virto griuvėsiais. Rugsėjo 5 d. Ukrainos ministras pirmininkas Denisas Šmyhalis pareiškė, kad Rusijos invazija padarė 326 mlrd. dolerių žalos ir kad neatidėliotinam atstatymui reikės 105 mlrd. dolerių.
Ši 105 mlrd. dolerių suma buvo šiek tiek mažesnė už kitą vėliau tą patį mėnesį pateiktą įvertinimą. Kijevo ekonomikos instituto tyrėjai, bendradarbiaujantys su keliomis Ukrainos ministerijomis ir rengiantys duomenis, teigė, kad dokumentuose užfiksuota daugiau kaip 127 mlrd. dolerių žala gyvenamajam ir negyvenamajam nekilnojamajam turtui, taip pat kitai infrastruktūrai.
Tačiau šie skaičiai yra nykštukiniai, palyginti su prezidento V.Zelenskio, kuris rugsėjo 6 d. pareiškė, kad Ukrainai atstatyti reikės „daugiau kaip 1 trilijono JAV dolerių“, ir pareiškė, kad tai „bus didžiausias šių laikų ekonominis projektas Europoje“. V.Zelenskio suma yra didesnė, nes į ją įskaičiuotas ir infrastruktūros „modernizavimas“, kad ji atitiktų ES standartus, sakė J.Kirkegaardas.
Ukrainos teisingumo ministro pavaduotoja Iryna Mudra, buvusi bankininkė, dalyvavusi derybose dėl žalos atlyginimo su Europos ir JAV partneriais, įskaitant JAV iždo sekretoriaus padėjėją Elizabeth Rosenberg, lapkričio 22 d. sakė, kad Kijevas sukurs „tarptautinį nuostolių registrą“, kuris, jos aiškinimu, bus oficialus visų Ukrainos patirtų nuostolių – tiek asmenų, tiek institucijų – registras.
Ukraina taip pat susivienijo su Niujorko Kolumbijos teisės mokykla ir įsteigė Tarptautinių pretenzijų ir reparacijų projektą (ICRP), kurio „mokslininkų ir ekspertų komanda nagrinės ir siūlys tarptautinių pretenzijų dėl žalos atlyginimo valdymo teisines sistemas“.
Reparacijų istorija
Jau daugelį amžių pralaimėjusiosios tarptautinių konfliktų pusės moka kompensacijas už padarytą žalą ar skriaudą. Po Pirmojo ir Antrojo Pūnų karų Roma Kartaginai nustatė dideles karo kompensacijas.
Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijai teko sumokėti dideles karo reparacijas, taip pat taikyti karo kaltės sąlygą, kuri laikoma vienu iš Adolfo Hitlerio Trečiojo reicho iškilimo veiksnių. Šios reparacijos pagaliau buvo apmokėtos 2010 m.
Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija vėl turėjo mokėti dideles reparacijas Sąjungininkams.
Tačiau pastaruoju metu karo reparacijos buvo „svarbios tik keturiuose ar ne daugiau kaip penkiuose tarpvalstybiniuose konfliktuose“, – aiškino JAV Džordžijos valstijoje įsikūrusios Emorio teisės mokyklos profesorė bei Tarptautinės ir lyginamosios teisės centro direktorė Laurie Blank. Anot jos, šie konfliktai apima Irako invaziją į Kuveitą, 1998–2000 m. Etiopijos ir Eritrėjos karą ir Ugandos intervenciją į Kongo Demokratinę Respubliką.
„Todėl tarptautinės bendruomenės „raumenų atmintis“ tarpvalstybinėms kompensacijoms yra šiek tiek silpna“, – rašė L.Blank straipsnyje, skirtame Teisingo saugumo forumui, kuriame daugiausia dėmesio buvo skiriama karo kompensacijoms Ukrainai.
Kaip priversti Rusiją mokėti
Tame straipsnyje L.Blank išdėstė kelias galimybes, kaip priversti Rusiją sumokėti Ukrainai karo kompensacijas, įskaitant jų įtraukimą į bet kokį taikos susitarimą ar susitarimą tarp Kijevo ir Maskvos, kas dabar beveik neįsivaizduojama, nes konflikto pabaiga vis dar atrodo tolima.
Kita galimybė, rašė L.Blank, – įsteigti daugiašalę komisiją ar mechanizmą, kuris prižiūrėtų šį procesą, panašiai kaip JT Kompensacijų komisija (JTKK), įsteigta po Irako invazijos į Kuveitą 1990 m. ir Persijos įlankos karo 1991 m.
Kaip ir kiti, M.Kliučkovskis mini Kuveitui skirtą JTKK kaip galimą šabloną Ukrainai. Tačiau Rusijai turint veto teisę JT Saugumo Taryboje, mažai tikėtina, kad ši idėja sulauks pritarimo.
Netrukus po Rusijos invazijos vasario mėnesį Jungtinės Valstijos įsteigė Rusijos elito, įgaliotinių ir oligarchų (REPO) darbo grupę, kuri iki šiol užblokavo arba įšaldė rusams priklausantį 30 mlrd. dolerių vertės turtą, įskaitant prabangias jachtas, kurių vertė siekia dešimtis milijonų dolerių. Tarptautinei darbo grupei priklauso Australija, Jungtinė Karalystė, Kanada, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija ir Europos Sąjunga.
Be turto, priklausančio asmenims, kuriems taikomos sankcijos, Jungtinės Valstijos, ES šalys ir kitos Vakarų valstybės įšaldė daugiau kaip 300 mlrd. dolerių vertės Rusijos centrinio banko turto.
Kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Estija, Latvija, Lietuva ir Slovakija, prisijungė prie Ukrainos, reikalaudamos, kad šis turtas būtų panaudotas kaip žalos atlyginimo dalis, o birželį septynių labiausiai išsivysčiusių pasaulio ekonomikų grupė (G7) pažadėjo išnagrinėti šią idėją.
Tačiau turto įšaldymas ir turto konfiskavimas yra du skirtingi dalykai, keliantys skirtingus iššūkius, kaip aiškiai nurodė Vakarų pareigūnai. „Išnagrinėsime visas teisines galimybes užtikrinti, kad Rusija sumokėtų už Ukrainoje sukeltą destrukciją“, – gruodžio pradžioje Lenkijoje vykusioje Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ministrų konferencijoje sakė ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis.
Tuo tarpu JAV iždo sekretorė Janet Yellen nedviprasmiškai pareiškė, kad pagal galiojančius JAV įstatymus Vašingtonas negali areštuoti šio Rusijos banko turto. Taip yra todėl, kad JAV federalinis įstatymas – Tarptautinis nepaprastųjų ekonominių galių įstatymas (IEEPA), pagal kurį Vašingtonas gali įšaldyti šį turtą, leistų jį areštuoti tik labai konkrečiomis aplinkybėmis, paaiškino teisininkas Andrew Boyle'as, dirbęs ir rašęs sankcijų klausimais, o dabar dalyvaujantis tarptautiniame tribunole, apie kurį jis negalėjo atskleisti informacijos.
„Mažai tikėtina, kad JAV įšaldytą Rusijos centrinio banko turtą Ukrainai perduos be: 1) Rusijos sutikimo (pavyzdžiui, kaip derybų dėl taikos dalies) arba 2) JAV Kongreso priimto IEEPA pakeitimo“, – rašytinėse pastabose teigė A.Boyle'as.
ES teisingumo komisaras Didier Reyndersas pasiūlė, kad Ukraina gautų dalį šių lėšų, kaip savotišką derybų žetoną panaudoti įšaldytas Rusijos centrinio banko užsienio valiutos atsargas visame pasaulyje. „Mano požiūriu, galima bent jau išlaikyti šiuos 300 mlrd. eurų (316 mlrd. JAV dolerių) kaip garantiją, kol Rusija pradės savanoriškai dalyvauti atstatant Ukrainą“, – spalio pabaigoje sakė D.Reyndersas.
Lapkričio 30 d. ES pasiūlė planą, kaip konfiskuoti įšaldytą Rusijos turtą, tačiau, ekspertų teigimu, tam vis dar gresia teisinės problemos. „Rusija ir jos oligarchai turi atlyginti Ukrainai padarytą žalą ir padengti šalies atstatymo išlaidas, – sakė ES Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. – Turime priemonių priversti Rusiją sumokėti.“
Kartų užduotis
Nors vis dar neaišku, kaip Rusija sumokės, jau dabar akivaizdu, kad Ukrainos atstatymo užduotis bus itin sudėtinga.
Spalio 25 d. Berlyne vykusioje konferencijoje dėl Ukrainos atstatymo TVF vadovė K.Georgieva sakė, kad, pasibaigus kovoms, antrojo „atstatymo etapo“ išlaidų sąmata yra „išties stulbinanti“.
„Be žalos išlaidų, [Pasaulio] bankas apskaičiavo, kad bendras atstatymo poreikis siekia 349 mlrd. dolerių, – sakė ji. – Tai išties stulbinantys skaičiai – gerokai viršijantys Ukrainos metinį BVP, kuris 2021 m., prieš Rusijos invaziją, siekė 200 mlrd. dolerių.“
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, pavadinęs pasiūlymą „naujuoju Maršalo planu“, tame pačiame susirinkime sakė, kad Ukrainos atstatymas bus „kartų užduotis, kuri turi prasidėti dabar“.
Birželį Šveicarijos mieste Lugane vykusioje tarptautinėje konferencijoje Ukraina pristatė savo nacionalinę atstatymo programą, kurioje išdėstyti plataus spektro atstatymo planai ir terminai.
Vokietijos Maršalo fondo ataskaitoje siūloma, kad G7 turėtų dalyvauti tarptautinėje atkūrimo platformoje, kuriai vadovautų amerikietis, „turintis pasaulinį autoritetą“, ir kuri būtų pagrįsta nuosekliu požiūriu: „pagalba, atstatymas, modernizavimas ir stojimas į ES“.
Paklaustas, ar Ukraina gali būti apkrauta skolomis, kad galėtų finansuoti savo pačios atstatymą, ataskaitos autorius J.Kirkegaardas yra skeptiškas.
„Didžioji dauguma Ukrainos finansinės paramos teikiama dotacijų arba ilgalaikių paskolų, kurios niekada nebus grąžintos, kaip ir ES atveju, forma. Be to, dabartinę Ukrainos skolą kreditoriai šiuo metu pratęsia savanoriškai“, – sakė analitikas, prognozuodamas, kad „po karo Ukraina gali tikėtis ilgų labai spartaus ekonomikos augimo metų“, todėl bet kokia skolos našta bus daug mažesnė.
J.Kirkegaardas taip pat tikisi, kad galiausiai Rusija „praras savo įšaldytą valstybės turtą, kad de facto atlygintų karo nuostolius Ukrainai“. Jis pridūrė, kad „dėl šio karo Rusija bus daug, daug skurdesnė šalis“.
Ukrainiečių advokatui M.Kliučkovskiui svarbiausia, kad Rusija sumokėtų. „Turime rasti būdą užtikrinti, kad tarptautinė teisė veiktų, – sakė jis. – Jei valstybė daro šiurkščius tarptautinės teisės pažeidimus, kaip Rusija, ir lieka nenubausta, ką tai sako apie tarptautinę teisę? Tikime, kad teisingumas nugalės.“
Parengta pagal „Radio Free Europe/Radio Liberty“ inf.
