Kataro sostinėje Dohoje įsikūręs „3–2-1 Qatar Olympic and Sports Museum“ – tikri rūmai.
Čia kaip meno kūriniai pateikiami septyniskart „Formulės 1“ pasaulio čempiono vokiečio Michaelio Schumacherio „Ferrari“, amerikiečio Muhammado Ali bokso pirštinės ar brazilų futbolininko Pele sportiniai marškinėliai su jo autografu.
Žinoma, yra ir Prancūzijos sostinės futbolo klubo „Paris Saint-Germain“, kuris jau 11 metų priklauso Katarui, atributų. Tuo šalies vyriausybė taip smarkiai didžiuojasi, kad ekipos žvaigždei prancūzui Kylianui Mbappe iki 2025 metų sumokės daugiau negu pusę milijardo eurų, kad jis nepereitų į Madrido „Real“.
Į sekmadienį finišuojantį pasaulio futbolo čempionatą Kataras investavo 236 mlrd. eurų.
Prieš ketverius metus planetos pirmenybes rengusi žemės išteklių irgi turtinga Rusija su vos 11,5 mlrd. eurų suma atrodo kukliai.
Didžiausioje futbolo šventėje apsilankę svečiai pamatė tobulumo manijos apimtą šalį. Naujos plačios gatvės, didžiuliai prekybos centrai, spindintis metro, aštuoni puošnūs stadionai Dohoje, kur gyvena milijonas žmonių, ir aplink ją.
„Mes matysime geriausią visų laikų pasaulio futbolo čempionatą“, – neabejojo Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) prezidentas Gianni Infantino.
Tai – kriterijų klausimas. 2010 metais korupcijos aptemdytai turnyro šeimininko teisių atidavimo Katarui režisūrai dar vadovavo ankstesnis FIFA bosas, prieštaringai vertinamas Seppas Blatteris. Bet pirmtako idėja buvo sužavėtas ir ne ką geresnės reputacijos dabartinis vadovas G.Infantino. Dohoje jis turi būstą, o jo dukterys čia lanko mokyklą.
Iš Pelenės – į princeses
Gražiame „3–2-1 Qatar Olympic and Sports Museum“ atskleidžiama, kaip jauna dykumų valstybė tapo reikšmingų sportinių turnyrų šalimi. 2006-aisiais Katare vyko Azijos žaidynės, skirtingais metais – rankinio, lengvosios atletikos planetos pirmenybės, FIFA pasaulio futbolo klubų čempionatas. Nuo ateinančio sezono Kataras – nuolatinis „Formulės 1“ rengėjas Dohos lenktynių trasoje.
Ypatingas muziejaus, kaip rodo jo pavadinimas, dėmesys nukreiptas į olimpinių žaidynių istoriją. Taigi jau aišku, kas įtraukta į ambicingą dienotvarkę. Tai 2032-ųjų vasaros olimpiados reklama, kuri dėl alinančio karščio liepą ir rugpjūtį tikriausiai turėtų pavirsti ir žiemos žaidynėmis.
Greičiau, aukščiau, toliau – olimpinis šūkis Katare yra beveik nacionalinio intereso išraiška. Nuo 8-ojo dešimtmečio, kai čia buvo atrastas didžiausias pasaulyje gamtinių dujų telkinys, šalis išgyvena pakilimą.
Per praėjusius keturis dešimtmečius ekonominė valstybės galia padidėjo 30 kartų.
Kataras – plotu pusšešto karto mažesnis nei Lietuva – dabar viena turtingiausių Žemės šalių su trečiu pagal dydį bendruoju vidaus produktu vienam gyventojui.
Katare nėra bedarbių ir darbo užmokesčio apmokestinimo, medicininis aprūpinimas nemokamas. Vestuvių proga kiekviena pora iš valstybės dovanų gauna žemės sklypą.
Jeigu šalis būtų žmogus, jo istoriją pasakotum kaip išsvajotą karjerą – nuo indų plovėjo iki milijardieriaus. Arba Kataro atveju – nuo vargšo perlų žvejo iki turtingo prekiautojo žaliavomis.
Suplūdo darbininkai
Tačiau kad ir kaip pasakiškai atrodytų ekonominis kilimas, Kataras sulaukia daug kritikos – dėl to, kad savo gerovę susikūrė ant kitų pečių.
Visai šalia „3–2-1 Qatar Olympic and Sports Museum“ iškilęs prabangiai renovuotas „Khalifa International Stadium“. Dar 1976 metais statyta arena – valstybės simbolis, įkūnijantis ne tiktai šalies ekonominę gerovę, bet ir visa tai, kas dabar kritikuojama.
Be darbuotojų migrantų iš Nepalo, Pakistano arba Bangladešo nebūtų nei „Khalifa International Stadium“, nei jokių kitų naujų architektūros statuso simbolių.
Ekspertų nuomone, Katare triūsia 900 tūkst. statybininkų, taip pat dešimtys tūkstančių kitų imigrantų. Pirmiausia moterų, kurios dirba paslaugų sektoriuje ir privačiuose namų ūkiuose.
Migrantai dažnai dirba 11 ar daugiau valandų už 2 eurų dienos atlyginimą, vasarą kepinant daugiau nei 40 laipsnių karščiui pavėsyje. Jei tik to pavėsio būtų.
Valdžia – emyro rankose
Bet kalbant apie migrantų situaciją reikėtų sąžiningo skaidrumo, o to laikytis nepriekaištinga save laikančiai monarchijai sunku.
Visa valdžia kyla iš valdančiųjų rūmų, demokratinio valdžių padalijimo nėra. Ant aukščiausio hierarchijos laiptelio stovi Kataro emyras 42 metų Tamimas bin Hamadas Al Thani. Jis yra Sandhersto (Didžioji Britanija) karo akademijos absolventas ir Jungtinių Valstijų sporto akademijos („United States Sports Academy“) garbės daktaras.
Iš 3 mln. šalies gyventojų tiktai dešimtadalis turi Kataro pasą. Tačiau užsieniečiai yra antros klasės pavaldiniai, o darbininkai migrantai nepriklauso net šiai kategorijai. Jie gyveno susispaudę ankštose patalpose, atlyginimas buvo mokamas darbdavio nuožiūra, iš jų dažnai atimdavo pasus, kad būtų lyg įkaitai.
Vis dėlto atlyginimas buvo toks patrauklus, kad į Katarą suplūdo milijonai ir kiekvienas sunkiai uždirbamas rialas buvo siunčiamas į namus. Piniginės perlaidos į migrantų kilmės šalis vien 2020-aisiais siekė dešimtis milijardų eurų.
Dvi medalio pusės
Iš Vakarų sklindantys priekaištai dėl migrantų išnaudojimo ir seksualinių mažumų teisių varžymo – homoseksualumas Katare draudžiamas, gresia ilgos kalėjimo bausmės – Kataro emyrą siutina.
Kita vertus, kritiką Kataro atžvilgiu tuose pačiuose Vakaruose daugelis laiko neteisinga.
Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis „Twitter“ parašė: „Vokiečių arogancija Kataro atžvilgiu išsisėmė. Ir Vokietija turėjo tobulėti: čia iki 1994 metų už homoseksualumą buvo baudžiama.
Mano motinai reikėjo vyro leidimo, kad dirbtų. Su migrantais buvo elgiamasi šlykščiai ir jie buvo apgyvendinti apgailėtinomis sąlygomis.“
Vokietijoje Kataras laikomas palyginti vakarietišku.
Islamo tyrinėtojas Guido Steinbergas formuluoja taip: „Nors Kataras yra autoritarinė valstybė, bet labiau bendraujanti, draugiškesnė ir taikesnė nei beveik visi jo kaimynai.“
Ekonominiu požiūriu Kataras seniai domina Vokietiją. Pirmiausia dėl to, kad šalis turi daug to, ko vokiečiams būtinai reikia, – gamtinių dujų.
Savo ruožtu daugelis Kataro gyventojų irgi mano, kad priekaištai jų šaliai neteisingi, ir išgirtoji europietiška futbolo kultūra ne visada yra tik romantiška. Juk nereti atvejai, kai nuo alaus apsvaigę futbolo chuliganai nusiaubia kokio nors miesto centrą.
Todėl Katare tvyro nuomonė, kad futbolas priklauso ne tiktai Miunchenui, Mančesteriui ar Rio de Žaneiro Marakanos stadionui. Tegul futbolas būna visiems.
Ir Katare nėra abejojančių, jog seniai reikėjo, kad pasaulio futbolo čempionatas pagaliau įvyktų tokiame dėl sporto pamišusiame arabų pasaulyje.
