Šio penkiasdešimtmečio Lenkijos verslininko prosenelis, Lvovo arkivyskupas metropolitas, grafas Andrijus Szeptyckis yra legendinė asmenybė Vakarų Ukrainoje, nepabūgusi dėl tautos laisvės kreiptis net į Adolfą Hitlerį ir Josifą Staliną.
„Nors mano protėviai yra Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila bei Prancūzijos karalius Liudvikas Xlll, tačiau Lvove šių didžiūnų pavardės nublanksta, kai pasisakau, kas buvo prosenelis“ – tvirtina J.Szeptyckis. 1944 metais mirusio A.Szeptyckio vardu pavadintos mokyklos, gatvės, aikštės, jam statomi paminklai, kuriami muziejai.
Tačiau verslininkui skaudu, jog net dabar Lenkijoje apie A.Szeptyckį yra kalbama nenoriai: „Tiek SSRS, tiek socialistinėje Lenkijoje Szeptyckių pavardė buvo nemėgiama būtent dėl šio kunigo nuopelnų ukrainiečių sąmoningumui ir valstybingumui, todėl įvairius karjeros trikdžius patyrė dauguma mano giminaičių“.
Jo tetai buvo trukdoma įstoti Universitetą Krokuvoje, tėvas biologas patyrė mokslinės karjeros blokavimą. Knygose bei spaudoje apie A.Szeptyckį buvo skleidžiama daug melo. Metropolitas nepagrįstai buvo kaltinamas simpatizavimu naciams ir net vadinamas antisemitu. Iš tiesų jis gelbėjo žydus, o vienu iš išgelbėtų buvo Adamas Rotfeldas, prieš septyniolika metų tapęs Lenkijos užsienio reikalų ministru.
Arkivyskupą A.Szeptyckį kažkiek galima sugretinti su Lietuvos nepriklausomybės siekių XX amžiaus pradžioje vadais, tačiau jo veiklos maštabai buvo platesni. Užaugęs garsioje ir turtingoje didikų šeimoje A.Szeptyckis siekė ir sugebėjo paveldėtus turtus pelningai investuoti tam, kad dar daugiau lėšų galėtų skirti tautos nepriklausomybės siekiams.
A.Szeptyckio fenomenas yra tas, jog šis Arvydui Saboniui ūgiu kone prilygęs milžinas vaikystėje susirgo ir nuo 20 metų persėdęs į invalido vežimėlį išliko nepaprastai aktyvus – studijavo universitete, steigė firmas, atstovavo Galicijai Austrijos parlamente, keliavo po Europą.
Tiek vaikino mama, garsaus Lvovo poeto Aleksandro Fredros duktė, tiek tėvas Janas Kantas Szeptyckis save laikė lenkais ir labai nenorėjo, kad sūnus taptų ukrainietiškos unitų bažnyčios kunigu.
Bet A.Szeptyckis žinojo, jog keli jo proseneliai buvo unitų vyskupai, tad nepaisė tėvų noro. Įšventintas į graikų katalikų kunigus po kiek laiko tapo arkivyskupu metropolitu – aukščiausiu unitų bažnyčios pareigūnu. Jo pavyzdžiu po keliolikos metų pasekė brolis Klemensas, karo metais išgelbėjęs daug žydų, bet rusų karių sušaudytas.
Išrinktas Austrijos parlamento nariu A.Szeptyckis siūlė Galicijos regione įkurti Lenkijos ir Ukrainos autonominius kraštus. Tokį pasiūlymą blokavo Maskva, jau tada pareiškusi, jog Ukraina neegzistuoja ir reikalavusi net žodynuose panaikinti tokį žodį.
Kai 1920 metais Vakarų Ukrainą ėmę valdyti lenkai uždraudė plastais vadinamų skautų veiklą, A.Szeptyckis skubiai įkūrė kitą religinę organizaciją, kad plastai galėtų veikti prisidengdami jos vardu. Tuometinė Varšuva labai nemėgo A.Szeptyckio ir už ukrainietiškumo propagavimą keletą kartų trumpai buvo įkalinusi.
Giminystė su kunigu labai pakenkė ir pastarojo broliui, garsiam generolui Stanislawui Szeptyckiui. Šis Austrijos armijos generolas 1916 m. ėmė vadovauti suformuotam autonomiškam Lenkijos legionui, kurio pagrindu vėliau buvo sukurta Lenkijos kariuomenė.
S.Szeptyckis suvaidino labai svarbią reikšmę Lenkijos nepriklausomybės kovose su Rusija ir atgaunant iš Vokietijos Sileziją, o vienu metu buvo tapęs visos Lenkijos kariuomenės vadu. Nepaisant tokių nuopelnų, juo ne visiškai pasitikėta dėl brolio kunigo veiklos.
Generolo nemėgo ir Lenkijos vadovu tapęs Jozefas Pilsudskis, kuris Lenkijos legione Austrijoje buvo S.Szeptyckio pavaldinys. Jokių karo mokslų nebaigęs J.Pilsudskis nemėgo didiko ir kartą šį viešai įžeidė, prilyginęs tautybę keičiančiai kekšei.
Įsižeidęs S.Szeptyckis iškvietė J.Pilsudskį į dvikovą, tačiau šis nesutiko, nes žinojo apie generolo taiklumą ir tai, kad šis anksčiau laimėjo penkias dvikovas. Kai 1926 m. J.Pilsudskis surengė valstybės perversmą ir pakvietė S.Szeptyckį prisidėti, šis atsisakė ir demonstratyviai padavė pareiškimą išeiti pensijon.
Nepaisant didžiulių generolo S.Szeptyckio nuopelnų Lenkijai, J.Pilsudskio šalininkai bei vėliau sovietinė valdžia trynė jį iš istorijos vadovėlių. „Trynė todėl, nes kalbant apie generolą iškyla ir metropolito asmenybė, o ši primityviems nacionalistams buvo tarsi baubas“ – pareiškė verslininkas J.Szeptyckis.
Šiemetės Rusijos intervencijos pradžioje J.Szeptyckis kartu su pusbroliu, ūkininku Maciejumi Szeptyckiu vienu metu buvo tapę didžiausiais humanitarinės pagalbos Ukrainai tiekėjais. Vienas pusbrolis išnaudojo savo verslo pažintis Europoje, o kitas suteikė netoli pasienio turimus didžiulius sandėlius. Tokiu būdu vyrai per dieną į Ukrainą paramos išsiųsdavo net po dešimt krovininių mašinų.
„Ukrainiečių pergale neabejoju, nes jų ryžtas laimėti ir kovingumas yra fantastiškas, o mums, lenkams ir lietuviams, dabar būtina susitelkti bendroje paramoje Kievui, nes jo žlugimas reikštų ir mūsų visų pralaimėjimą – protėvių atminties pažeminimą, istorinių paminklų griovimą bei niekinimą“, – pareiškė karaliaus Jogailos ainis.
J.Szeptyckis neseniai nusprendė mokytis ukrainiečių kalbos ir persikėlė gyventi į Lvovą, į miestą, prie kurio puoselėjimo prisidėjo tiek garsusis metropolitas, tiek kiti protėviai.
