Tačiau faktas tas, kad Rusijos problemą turėjome gerokai anksčiau nei Vladimiro Putino problemą. Baltijos šalys apie tai įspėjo likusį pasaulį. Pasaulis neklausė. Ir kiti žmonės, daugiausia ukrainiečiai, už tai sumokėjo siaubingą kainą.
Tai prasidėjo daug anksčiau. Per Šaltąjį karą Baltijos šalys visada suprato, kad visa sovietinė idėja yra giliai neteisėta. Joms netiko ciniški realpolitik kompromisai. Jų ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai įžengė į 6-ą dešimtmetį. Jose veikė aktyvūs disidentiniai judėjimai, kurie atgijo, kai tik buvo numestas represijų apsiaustas. Jų tikslas buvo nepaprastai, nemadingai paprastas – laisvė.
Būdamas jaunas užsienio korespondentas, rašęs apie sovietų imperijos žlugimą, mačiau, kaip Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje kylantys nepriklausomybės judėjimai perspėjo Vakarus netikėti Michailo Gorbačiovo pažadais apie liberalizaciją.
1990 metais tuometinis sovietų lyderis lankėsi Vilniuje, akivaizdžiai tikėdamasis įtikinti šią 1940 metais Stalino banditų okupuotą šalį paremti jo planus reformuoti Sovietų Sąjungą. Lietuviai to nenorėjo. Jei pažadai dėl permainų buvo nuoširdūs, tai jie turėjo apimti ir leidimą Baltijos šalims pačioms spręsti savo likimą.
Vakarų komentatoriai ir sprendimų priėmėjai buvo linkę priekaištauti Baltijos karštakošėms. Juk jos turėtų matyti bendrą vaizdą: kam savo „nacionalizmu“ kelti M. Gorbačiovui dar daugiau problemų? Tai tik pamaitintų „griežtosios linijos šalininkus“, grasinančius sugrąžinti laiką į tamsias ir pavojingas Šaltojo karo dienas.
Iš tikrųjų Baltijos šalių kritika buvo teisinga. M. Gorbačiovo reformos buvo pasmerktos ir netikros. Kai 1991 metų rugpjūtį žlugo trumpas griežtosios linijos atstovų perversmas, Estija, Latvija ir Lietuva atkūrė savo ikikarinį valstybingumą ir pradėjo ilgą kelią atgal į saugumą ir klestėjimą.
Tačiau baksnojimas pirštais nesiliovė. Buvo sakoma, kad šios šalys turėtų atsižvelgti į Rusijos interesus ir suteikti privilegijuotas kalbos ir pilietybės teises sovietmečio kolonistams, likusiems jose po imperijos žlugimo. Karinė okupacija taip pat turi tęstis, bent jau kurį laiką.
Šį neokolonialistinį požiūrį gerai išreiškė „Karaganovo doktrina“, kurią 1993 metais suformulavo Rusijos užsienio politikos „vanagas“ Sergejus Karaganovas. Jis teigė, kad Rusija turi teisę ir pareigą kištis į kitų šalių reikalus „rusakalbių“ labui. Tačiau „rusakalbiai“ nėra politinė kategorija. Kad suprastumėte absurdą, įsivaizduokite, jog Britanija įsikiša į Indijos reikalus „anglakalbių“ vardu.
Vakarų meilės posovietinei Rusijai įkarštyje tuometinis Estijos prezidentas Lennartas Meri 1994 metais Hamburge pasakė įžvalgią kalbą. Jis atkreipė dėmesį į milžiniškos kaimynės nutolimą nuo demokratijos, jos neoimperialistines tendencijas ir, kas dar labiau kelia nerimą, Vakarų ignoravimą.
Vokietijos uostamiestyje susirinkusiai iškiliai tarptautinei auditorijai jis sakė: „Aš ir mano žmonės su tam tikru susirūpinimu stebime, kaip menkai Vakarai supranta, kas šiuo metu verda Rusijos platybėse.“ Jam toliau bekalbant šia tema, Rusijos delegacijos vadovas taip pasipiktino, kad su kolegomis išėjo iš salės ir demonstratyviai užtrenkė duris. Tai buvo ne kas kitas, o Vladimiras Putinas, tuometinis Sankt Peterburgo užsienio ekonominių ryšių vadovas.
Baltijos šalys taip pat patyrė sistemingą ekonominį spaudimą, informacinį karą (ypač per rusų kalba transliuojamas televizijas), ardomąją veiklą, susijusią su nešvariais pinigais ir organizuoto nusikalstamumo spaudimu, ir kitus elementus, kurie dabar vadinami „hibridiniu karu“. Jos apie tai įspėjo Vakarus. Į jų perspėjimus nebuvo atsižvelgta.
Narystė NATO trumpam sumažino Rusijos spaudimą. Tačiau 2007 metais įvykdyta kibernetinė ataka prieš Estiją tapo nauju lūžiu. Estijos vadovai pažymėjo, kad šis valstybės remiamas gyvybiškai svarbių kompiuterių ir tinklų sutrikdymas pažeidė didelį tabu. Tačiau Vakarų šalys norėjo, kad viskas būtų kaip buvę.
Baltijos šalys atkreipė dėmesį į pavojų, kad per Bukarešte vykusį NATO aukščiausiojo lygio susitikimą Ukrainai ir Sakartvelui buvo duotas pusiau nuoširdus pažadas, kad jos ilgainiui taps Aljanso narėmis, tačiau nebuvo prisiimtas joks politinis įsipareigojimas šį pažadą įvykdyti. V. Putinas į tai atsakė, kad Ukraina bus sunaikinta, jei sieks narystės NATO. Baltijos šalys tai priėmė rimtai ir suintensyvino savo pastangas padėti Ukrainai. Kitos šalys šį perspėjimą priėmė kaip grynai retorinį pareiškimą.
Baltijos šalys taip pat buvo pirmose pastangų sutelkti paramą Sakartvelui per trumpą karą 2008 metų rugpjūtį gretose. Jos perspėjo, kad ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitą šalį yra grėsmingas precedentas. Ir vėl jų žodžių buvo nepaisoma.
Karinės pratybos „Zapad-09“, kuriose buvo repetuojama invazija į Baltijos šalis ir jų okupacija, buvo dar vienas perspėjimas. Jos pagreitino iki tol buvusius paviršutiniškus NATO veiksmų planus, skirtus Baltijos šalių gynybai. Tačiau daugelis Aljanso atstovų Vakaruose perspėjo, kad nereikėtų reaguoti pernelyg skubotai.
2014 metais Rusijai užgrobus Krymą, Vakarai pavėluotai persvarstė Kremliaus ketinimus ir galimybes. Baltijos šalys pagaliau gavo NATO sąjungininkių pajėgas, vadinamas „sustiprintu priešakinių pajėgų buvimu“. Buvo toliau rengiami nenumatytų atvejų planai. Tačiau NATO pajėgos regione ir toliau buvo menkos, o didelė reikšmė buvo teikiama numatomam pastiprinimui iš Amerikos, jei kiltų kokių nors bėdų.
Vasarį atnaujintas Rusijos puolimas prieš Ukrainą atnešė tam tikrą apmaudžią reabilitaciją. Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin savo nacionaliniam transliuotojui pareiškė: „Noriu atvirai pripažinti, kad pastaraisiais dešimtmečiais kalbėdami apie Rusiją galėjome labiau įsiklausyti į savo draugus Baltijos šalyse.“
Tai buvo tam tikra kompensacija už trisdešimt metų, per kuriuos Suomijos sprendimų priėmėjai iš viršaus žiūrėjo ir ignoravo savo pietines kaimynes. Pavyzdžiui, 2008 metais tuometinė prezidentė Tarja Halonen atmetė Estijos priešiškumą Rusijos atžvilgiu kaip „posovietinio trauminio streso“ pasekmę.
Tačiau dauguma šalių vis dar nepripažįsta savo praeities savanaudiškumo ir arogancijos. Ypač sunkiai sekėsi Vokietijai, nepaisant istorinės skolos, kurią jai užtraukė 1939 metų paktas, dėl kurio Baltijos šalys kartu su likusia Rytų ir Vidurio Europos dalimi pateko į mėsmalę.
Vokietijos vadovai daugelį metų daugiausia dėmesio skyrė prekybos ir investicijų galimybėms Rusijoje, savo interesus dangstydami fariziejiškais žodžiais apie „dialogą“ ir „suartėjimą“. Jie atvirai tyčiojosi iš tų, kurie perspėjo dėl priklausomybės nuo Rusijos dujų pavojaus arba Kremliaus gebėjimo panaudoti didelę rusakalbių diasporą kaip penktąją koloną informacinio karo triukams. Kancleris Olafas Scholzas, kaip ir kiti prieš jį buvę Vokietijos vadovai, noriai atsiprašinėja už seniai įvykdytus nacių nusikaltimus. Jis daug mažiau linkęs pripažinti naujesnes klaidas.
Tai ne tik abstraktaus istorinio teisingumo klausimas. Vakarų naivumas ir godumas nutiesė kelią didžiausiai humanitarinei katastrofai Europoje per pastaruosius aštuonis dešimtmečius. Žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Milijonai žmonių yra traumuoti. Finansiniai nuostoliai skaičiuojami trilijonais. Viso to buvo galima išvengti, jei „senieji Vakarai“ būtų panaudoję bent dalelę savo diplomatinės, ekonominės ir karinės galios, kad paremtų Ukrainą prieš vasario mėnesį.
Tai nebuvo atsitiktinė katastrofa, panaši į stichinę nelaimę. Tai buvo logiškas Rusijos trajektorijos nuo 10-ojo dešimtmečio rezultatas. Baltijos šalys mus apie tai įspėjo. O mes neklausėme. Jos gali būti pernelyg mandagios, kad tai pabrėžtų. Tačiau tai neturėtų susilpninti gėdos, pykčio ir sielvarto, kurių nusipelno mūsų neišmanymas.
