Teigiama, kad 40-metė K.Sobčiak šią savaitę išvyko iš Maskvos. Internetu ji įsigijo lėktuvo bilietus į Dubajų, o iš ten – į Turkiją. Taip moteris pasielgė norėdama suklaidinti ją sulaikyti siekusius Rusijos pareigūnus ir galiausiai per Baltarusiją atsidūrė Lietuvoje.
Prieš šiuos įvykius K.Sobčiak namuose netoli Maskvos buvo atliekamos kratos, netrukus sulaikytas jai priklausančios įmonės komercijos direktorius.
Kodėl K.Sobčiak pabėgo iš Maskvos ir ko išsigando?
Apie tai „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su žinomu Rusijos žurnalistu, jau daugelį metų gyvenančiu Ukrainoje, Jevgenijumi Kiseliovu.
– Kaip jums atrodo, kodėl K.Sobčiak netrukdoma iš Rusijos pasiekė Baltarusiją, o iš ten visiškai laisvai perėjo sieną su Lietuva? Jos įmonės komercijos direktorius buvo suimtas Maskvoje, o štai ji pati lyg niekur nieko galėjo išvykti į užsienį.
– Įvairių konspiracinių šio įvykio versijų, žinoma, gali būti. Kas nors gali sakyti, kad tai V.Putino ar jo artimos aplinkos žmonių, o gal specialiųjų tarnybų sukurpta operacija siekiant išbalinti K.Sobčiak reputaciją ir padėti jai infiltruotis į V.Putino priešininkų aplinką ar rusų emigraciją, o gal įgauti rusų opozicijos atstovų, gyvenančių išeivijoje, pasitikėjimą.
Panašioms mintims galbūt ir yra pagrindo, bet, mano galva, viskas kur kas paprasčiau. Greičiausiai K.Sobčiak ir jos aplinka svarstė įvairius scenarijus.
– Kodėl K.Sobčiak pasirinko Lietuvą? Juk su Izraelio pasu ji taip pat lengvai galėjo įeiti ar įvažiuoti ir į Latviją, Estiją ar Lenkiją.
– O ar Lietuva jaučiasi pažeminta ir įžeista, kad ponia K.Sobčiak pasirinko būtent ją?
– Galbūt Kremliaus režimas, išleisdamas K.Sobčiak iš Maskvos ir užsimerkdamas, kad ji kerta Lietuvos sieną, tokiu būdu stengiasi mūsų šalį išprovokuoti?
– O kodėl Lietuva apskritai turėtų reaguoti į tai, kad atvažiavo viena save opozicijos atstove laikanti persona ar tiesiog ponia, panorusi perbėgti iš vienos stovyklos į kitą su Izraelio pasu? Lietuvos pasienio tarnybos pareigūnai pagal galiojančias sutartis tarp Lietuvos ir Izraelio tiesiog neturėjo teisės neįsileisti į savo šalį Ksenijos, net jei ir žinojo, kas ji tokia.
Gal ji tiesiog atvyko į Vilnių norėdama pasivaikščioti po parduotuves? Ar galima jai to neleisti? Ne. O galbūt ji panoro paturistauti Lietuvoje pasinaudodama tuo, kad yra Izraelio pilietė? Juolab kad Rusijos teisės aktai nedraudžia šios šalies piliečiams turėti ir kitą pasą.
Pagaliau, jeigu K.Sobčiak nuspręs iš Lietuvos išvykti į Izraelį, tai tik pagirtina, nes šiuo metu gyventi Izraelyje kur kas prestižiškiau nei V.Putino Rusijoje.
Visiems Rusijos piliečiams linkėčiau išvažiuoti į Izraelį. Tik labai gaila, kad visų jų Izraelis tikrai nepriims. Tačiau kas turi tam galimybių, nuoširdžiai patarčiau kuo greičiau jomis pasinaudoti.
– O kaip vertinti iškalbingą detalę, kad K.Sobčiak krikštatėvis – V.Putinas?
– Su tuo jį ir pasveikinkime – V.Putinas suteikė K.Sobčiak tokias ritualines paslaugas, kokių reikėjo ir jai, ir jos velioniui tėvui Anatolijui Sobčiakui, kuris tuo metu Sankt Peterburge buvo V.Putino viršininkas.
Pavyzdžiui, Ukrainoje krikštatėviai tampa savo krikšto vaikų šeimų nariais, labai artimai bendrauja. Rusijos kultūroje to nėra.
– Sunku būtų patikėti, kad V.Putinas, kaip K.Sobčiak krikštatėvis, niekada niekuo jai nėra padėjęs, paglobojęs, apgynęs.
– V.Putinas yra labai ciniškas žmogus: viena ranka gali padėti ir ginti, o kita – žudyti. Ne aš pirmas apie tai sakau, kad yra tam tikrų įtarimų, jog K.Sobčiak tėvas A.Sobčiakas 2000 m. mirė ne savo mirtimi, nors ir buvo skelbta, esą jį ištiko širdies smūgis.
Turiu įtarimų, kad jis buvo nužudytas. Bet mano įtarimai ir lieka įtarimais bei nuolat persekiojančiomis mintimis. Deja, jos negali būti įrodymais, kad būtent taip ir įvyko.
Žodžio laisvė yra įteisinta net ir Rusijos konstitucijoje, tad esu laisvas svarstyti ir savo mintimis dalytis su bet kuo. Ar tiktai su buvusiu Sankt Peterburgo meru A.Sobčiaku nebuvo susidorota dėl to, kad jis žinojo daug dalykų apie to miesto gyvenimą praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje?
Po to, kai buvo sužinota apie nuodus „Novičiok“ ir kaip jie veikia, šiandien galime suabejoti, ar iš tikrųjų visi žmonės Rusijoje, be laiko išėję iš gyvenimo per pastaruosius 25 metus, mirė sava mirtimi. Gal tie, kuriuos pakirto širdies smūgis, tapo likvidavimo aukomis?
Bet sugrįžkime prie K.Sobčiak. Ji – moteris, turinti ypatingų gabumų atkreipti į save dėmesį, bet, mano galva, neturinti jokių įsitikinimų ar moralės principų, daranti tai, kas jai naudinga.
Rusijoje K.Sobčiak bandė laviruoti ir įsipaišyti į esančią sistemą, niekur nesiruošė išvykti, tačiau greičiausiai šeštasis jausmas jai pasakė – laikas nešdintis.
Galbūt ji netgi buvo įspėta, kad gali sulaukti nemalonumų, nes štai jos komercijos direktorius Valerijus Suchanovas jau areštuotas neva už tai, kad eliminuodavo iš socialinių tinklų kažkokią kažkam nenaudingą informaciją ar platino netikras žinias apie turtingus žmones ir reikalaudavo iš jų išpirkos.
– Sutikite, keistai visa tai atrodo – K.Sobčiak įmonės komercijos direktorius areštuojamas, o jai leidžiama išvykti iš šalies.
– Kas žino, galbūt jai buvo duotas nežodinis signalas: „Ksiušenka, mes suimame tavo komercijos direktorių, kad tu suprastum, jog turi kuo greičiau vynioti meškeres, nes gali ir pati atsidurti už grotų.“
Panašių istorijų, kai būdavo areštuojami ne įmonių vadovai, o jų artimi bendražygiai, Rusijoje pasitaikė ir anksčiau. Juk kai prasidėjo „Jukos“ byla, iš pradžių suėmė ne kompanijos vadovą Michailą Chodorkovskį, o vieną artimiausių jo verslo partnerių ir draugų Platoną Lebedevą.
– Ar jums yra tekę bendrauti su K.Sobčiak?
– Esu bendravęs ir net interviu jai daviau. Labai nusivyliau klausimais, nes ji manęs teiravosi keistų dalykų.
K.Sobčiak kažkodėl labai domino Ukrainos televizijos kanalų struktūra, kam priklauso viena ar kita televizijos kompanija. Bet jei ją kas nors ir buvo pasiuntęs manęs ištardyti, palikime visus konspiracinius scenarijus nuošalyje.
– Kokią po interviu susidarėte nuomonę apie K.Sobčiak?
– Jokios. Atvažiavo kvaila išsipusčiusi boba, ir tiek.
Įdomiau buvo tai, kas buvo už interviu ribų. Ji Kijeve iš oro uosto į susitikimą su manimi atvažiavo išsinuomotu „Rolls-Royce“ limuzinu, o gal tai buvo „Bentley“ – dabar jau nebepamenu.
Kai po interviu ji pamatė, kad aš sėdu į jau gerokai aptrintą „Mini Cooper“ automobilį, kuris man buvo itin patogus Kijeve, nuoširdžiai neteko žado: „Kaip jūs, Jevgenijau, žinomas žurnalistas, važinėjate tokia mašina?“
Mano įsitikinimu, tokios liberalios profesijos kaip žurnalistika atstovai neturi teisės važinėti prabangiais limuzinais, net jeigu ir turėtų už ką juos įsigyti.
Bet štai K.Sobčiak prašmatnūs automobiliai buvo dalis kasdienio gyvenimo. Ji save regėjo Rusijos interneto ir žiniasklaidos žvaigžde, todėl ir laikėsi nuostatos, kad važinėti ne limuzinais jai neleistina.
Tačiau kad ir kaip toliau susiklostytų K.Sobčiak gyvenimas, siūlyčiau kolegoms Lietuvos žurnalistams nebekreipti į ją dėmesio. Ji – kvaila, turinti nepamatuotų ambicijų.
Neatmestina ir tai, jog per Lietuvos sieną K.Sobčiak pėsčiomis patraukė dar ir dėl to, kad pajuto prarandanti publikos dėmesį. Juk pastaruoju metu kur kas populiaresni kiti žurnalistai, o ne ji.
– Negaliu nepaklausti ir to, kodėl K.Sobčiak motina – Rusijos Federacijos Tarybos narė, viena turtingiausių šalies moterų Liudmila Narusova, nestojo ginti savo dukters?
– Matyt, dėl to, jog Rusijoje nuo Josifo Stalino laikų tebegalioja nerašytas įstatymas, kad „kareivių į generolus keisti nevalia“.
Karas paskatino griežtesnę cenzūrą
Prasidėjus karui Ukrainoje spaudimas Rusijos žurnalistams padidėjo, šimtai žiniasklaidos organizacijų darbuotojų buvo priversti palikti šalį dėl to, kad į administracinį ir baudžiamąjį kodeksus buvo įtraukti straipsniai dėl „kariuomenės diskreditavimo“ ir „karinių klastočių“.
K.Sobčiak žiniasklaidos projektas „Atsargiai, naujienos“, turintis 1,5 mln. prenumeratorių „Telegram“ ir „YouTube“, kanalas „Atsargiai: Sobčiak“ (3,2 mln. prenumeratorių) iki šiol sėkmingai išvengdavo baudų ir sulaikymų. Bet teisėsaugos institucijų dėmesį ne kartą patraukė personažai, iš kurių žurnalistė ėmė interviu.
Rugsėjo 7 d. tapo žinoma, kad dokumentinių filmų kūrėjas Vitalijus Manskis tapo kaltinamuoju baudžiamojoje byloje dėl šmeižto, pradėtoje režisieriaus Nikitos Michalkovo prašymu po interviu su K.Sobčiak jos „YouTube“ kanalui. Ten V.Manskis teigė, kad Maskvos tarptautiniame kino festivalyje neva „mažiausiai 85 proc. biudžeto pavagiama“. N.Michalkovas – Maskvos tarptautinio kino festivalio prezidentas. K.Sobčiak šioje byloje buvo apklausta kaip liudytoja.
Spalio pradžioje Rusijos valstybinė žiniasklaida pranešė, kad dėl to paties interviu policija gali iškelti bylą K.Sobčiak dėl „melo apie valstybės valdžią“ skleidimo. Praėjusią savaitę Tverėje buvo sulaikyti žurnalistai Sergejus Jerženkovas ir Jevgenijus Terenovas, kurie dirbo kartu su K.Sobčiak, kai filmavo mobilizuotųjų sulaikymo sąlygas.
