Jakubas Kalenskis iš Europos Sąjungos ir NATO įsteigto Europos kovos su hibridinėmis grėsmėmis kompetencijos centro pasakoja, kad būtų klaida leisti vadovautis blogiausiomis Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmų pasekmėmis ir taip reaguoti į vykstantį karą Ukrainoje.
„Abstrakčiai vertinant, akivaizdu, kad branduolinio smūgio grėsmė yra visiškai siaubingas dalykas, – sakė J.Kalenskis. – Tačiau tikrai nenorėčiau, kad mes pakliūtume į spąstus ir pradėtume diskutuoti apie tai, kas bus, jei V.Putinas panaudos branduolinį ginklą, nes manau, kad tai tik padės V.Putinui skleisti baimę dėl pasipriešinimo Kremliaus neteisėtai, nusikalstamai, genocidinei agresijai.“
Kijevas ir Vakarų pareigūnai kaltina Rusijos pareigūnus „branduoliniu šantažu“, kai šie užgrobė Ukrainos branduolinius objektus, įskaitant didžiausią Europoje Zaporožės elektrinę, ir grasina panaudoti branduolinius ginklus gindami Rusijos teritoriją, kuri, kaip jie klaidingai teigia, dabar apima dar keturis Rytų Ukrainos regionus.
JAV prezidentas Joe Bidenas anksčiau šį mėnesį perspėjo, kad V.Putinas, panaudodamas branduolinį ginklą Ukrainoje, sukeltų „Armagedono perspektyvą“, ir išreiškė viltį, kad pavyks rasti išeities tašką, kuris padėtų išvengti tokio skaudaus įvykio.
J.Kalenskis pasakojo, kad po vasario pabaigoje prasidėjusios Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą „turėtume įsitikinti, kad Rusija neturėtų nei kariuomenės, nei ekonomikos, kuri galėtų kam nors pakenkti. Štai ką turėtume daryti, ir tada mums tikrai nereikės nerimauti dėl to, ką gali padaryti V.Putinas“.
„15 metų tuščių grasinimų“
J.Kalenskis buvo vienas iš 2015 m. įsteigtos ES Rytų strategijos darbo grupės „East StratCom“, skirtos kovoti su Rusijos dezinformacija po Krymo okupacijos ir aneksijos, ir jos pavyzdinės duomenų bazės „EUvsDisinfo“ įkūrėjų. Iki šiol jis buvo Atlanto tarybos skaitmeninių kriminalistinių tyrimų laboratorijos vyresnysis analitikas.
Jis mini daugiau nei dešimtmetį trukusią Rusijos agresiją, kuri prasidėjo nuo kibernetinės atakos prieš Estiją 2007 m. iš Rusijos IP adresų, tęsėsi per Rusijos penkių dienų karą, kuriuo buvo siekiama paremti separatistinius Gruzijos regionus 2008 m., ir po to per Krymo okupaciją kartu su Rusijos parama separatistams Rytų Ukrainoje.
„Kaip dezinformacijos ar propagandos specialistas matau 15 metų besitęsiančius tuščius grasinimus, kuriuos Maskva naudoja vis iš naujo ir iš naujo vien dėl to, kad jie mus paralyžiuoja, – sakė J.Kalenskis. – Taigi aš tik noriu pasakyti, kad neturėtume pakliūti į šiuos spąstus, nes tai tik padeda V.Putinui siekti savo tikslo ir kenkia ukrainiečiams, kurie iš tikrųjų kovoja už mūsų europietiškas ar euroatlantines vertybes.“
Dezinformacija yra pagrindinė vadinamojo hibridinio karo, XXI a. termino, kuriuo vadinama karinė strategija, kurioje naudojamos slaptos skaitmeninės ir aukštųjų technologijų taktikos, įskaitant kibernetines atakas bei ginkluotas įgaliotinių grupes, sudedamoji dalis.
J.Kalenskis mano, kad V.Putino ilgalaikis informacinis karas sėkmingai formuoja Europos žiniasklaidos kalbą ir įvykių, pradedant Krymo okupacija ir Malaizijos oro linijų 17-ojo reiso lėktuvo numušimu virš Rytų Ukrainos 2014 m. ir baigiant pandemija bei praėjusio mėnesio „pseudoreferendumais“ okupuotoje Ukrainoje, nušvietimu.
„Bijau, kad Rusijos dezinformacinis karas yra labai kompetentingas, sumanus ir gali pasiekti masinių rezultatų, – sakė jis, – ir baiminuosi, kad kartais jiems pavyko paveikti tai, kaip mes formuojame diskusijų rėmus – vedamas naratyvas, kad „kuo labiau paremsite Ukrainą, tuo didesnės bus problemos, Rusija supyks ir padarys kažką baisaus“.
J.Kalenskis sako, kad pastarosios savaitės parodė, jog Rusijos propagandos mašina „regis, daro tam tikrų klaidų“ ir dabar „jai sekasi ne taip gerai“.
Jis cituoja neseniai Rygos naujienų portalo „Meduza“, kurį sudaro emigravę Rusijos žurnalistai, atskleistą informaciją apie Kremliaus nurodymus propagandistams, kaip nušviesti V.Putino mobilizaciją, kaltę dėl šaukimų suverčiant vietos kariniams komisarams.
„Norėčiau tikėtis, kad Kremliaus informacinė mašina pradeda daryti klaidas, – sakė J.Kalenskis. – Tačiau kai pažvelgsime į bendravimo su V.Putino režimu istoriją, šiek tiek bijau, kad jiems gana sėkmingai pavyko paveikti tai, kaip mes suprantame Rusijos režimą, taip pat tai, kaip apie jį kalbame, ir galiausiai tai, kaip iš tikrųjų priimame sprendimus dėl jo.“
J.Kalenskis pareiškė, kad kovą dėl Ukrainos laiko „gryniausiu demokratijos ir autokratijos, žmogaus teisių ir neteisėtumo, teisinės valstybės bei jėgos ir teisingumo susidūrimu“.
„Iš tikrųjų turėjome daug ryžtingiau remti tuos, kurie kovoja už mūsų vertybes.“ – pasakojo jis.
Jis teigia manantis, kad demokratinės vyriausybės turėjo nedelsiant nutraukti bet kokius prekybinius santykius su Rusija ir atriboti ją nuo tarptautinės ekonomikos.
Nors daugelis Vakarų šalių Rusijai įvedė precedento neturinčias prekybos, ekonomines ir kitas sankcijas, o Maskva reagavo atsakomosiomis priemonėmis, dėl Europos priklausomybės nuo rusiškos naftos ir gamtinių dujų ES narės ir į ją pretenduojančios šalys tapo pažeidžiamos dėl kilusios energetikos krizės.
2022 m. kovo mėn. visos 27 ES narės priėmė Versalio deklaraciją, kuria įsipareigojo „kuo greičiau“ laipsniškai atsisakyti priklausomybės nuo Rusijos iškastinio kuro.
Nuo to laiko ES šalys importavo dešimtis milijardų dolerių vertės Rusijos iškastinio kuro, o diskusijos vis dar skaldo bloką. „Nesakau, kad tai išspręstų visas problemas, bet kaip strateginės komunikacijos ekspertas manau, kad tai labai bloga žinia, jog į Rusiją vis dar keliauja Vakarų pinigai, – sakė J.Kalenskis. – Manau, kad tai klaida.“
Nors kai kurie Vakarų bandymai palyginti V.Putiną su nacistinės Vokietijos Adolfu Hitleriu gali būti paviršutiniški, dezinformacijos ekspertas J.Kalenskis teigia manantis, kad Rusijos prezidentas „jau kurį laiką sako kalbas, panašias į A.Hitlerio, ir tai siejasi su Kremliaus propaganda, dehumanizuojančiomis kalbomis Ukrainos atžvilgiu, teigiant, kad Ukraina net nėra tauta“.
Praėjusiais metais pasakytą V.Putino kalbą apie rusų ir ukrainiečių „istorinę vienybę“, kuri pranašavo invaziją, jis praminė kaip esančią „tiesiai iš A.Hitlerio užrašų knygelės“.
J.Kalenskis ją sieja su nuolatine sovietų diktatoriaus Josifo Stalino reabilitacija per du V.Putino vadovavimo dešimtmečius. „Diktatorius paprastai įkvepia kiti diktatoriai, – sakė jis. – Tai tarsi parodo, kad jei nori daryti nusikaltimus ateityje, tikrai padeda, jei pradedi teisinti praeities nusikaltimus.“
Jis atkreipia dėmesį į tai, kad 2000 m. V.Putinas vėl sugrąžino sovietinio himno melodiją, o 2005 m. apgailestavo dėl Sovietų Sąjungos žlugimo.
„Vėlgi, tai man tik parodo, kad mes Vakaruose turėjome būti gerokai budresni, kai pamatėme, kad kažkas sugrąžina sovietų himną, – sakė J.Kalenskis. – Kai pamatėme, kad kažkas kalba apie „didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą“, tikrai turėjome į tai reaguoti daug jautriau, nes tai signalizuoja, kad nusikaltimai vėl bus vykdomi, ir jie vėl yra vykdomi.“
Parengta pagal „RFE/RL“ inf.
