Dalis tokį elgesį aiškina išskirtinai bauginančiomis V.Putino ir jo režimo savybėmis ir teigia, jog Vakarai turėtų priversti Ukrainą pasiduoti, kad karas neperaugtų į naujas siaubingas žudynes ir naikinimą.
Tačiau tai yra klaidingas situacijos vertinimas, rašo geopolitikos žurnalas „Foreign Affairs“.
Karo pradžioje Maskvos pastangoms koją kišo nenuovokumas, perdėtas pasitikėjimas savimi ir blogas planavimas. Šios problemos vargu ar būdingos tik Rusijai – jos buvo būdingos ir daugeliui JAV intervencijų.
Dabar, kai Maskva susidūrė su problemomis, Kremliaus pyktis pralaimėjimo akivaizdoje taip pat yra pažįstamas ir primena tai, kaip 37-ojo JAV prezidento Richardo Nixono administracija prieš pusę amžiaus elgėsi Vietnamo kare. Tuomet blevyzgos, bombardavimas ir žvanginimas branduoliniais ginklais nepadėjo, ir galiausiai Vašingtonas susitaikė su realybe ir pasitraukė iš konflikto. Šiandien įmanoma priversti Maskvą pasielgti taip pat.
Nepaisant problemų, su kuriomis susiduria, V.Putinas, regis, mano, kad jei jam pavyks išsilaikyti iki žiemos, viskas bus gerai. Jo nauji šauktiniai stabilizuos mūšio lauką, karinių operacijų tempas sulėtės, jo grasinimai eskaluoti situaciją visus išgąsdins, o Vakarų pasipriešinimas karui padidės, nes juos užgrius aukštos energijos kainos ir infliacija. Kremliaus vadovas tikisi, kad visa tai sudarys prielaidas tvariai įšaldyti konfliktą arba pasiekti derybų susitarimą, kuris bus pakankamai dosnus, kad jis galėtų skelbti pergalę.
Tačiau šis planas gali būti sužlugdytas jeigu Vašingtonas ir Europa sugebės atsilaikyti prieš Rusijos gąsdinimus ir išlaikyti intensyvų Ukrainos karinį spaudimą. Nesiliaujančios įprastinės operacijos gali ir toliau stumti Rusijos linijas atgal ir priversti Maskvą sutikti su jai mažiausiai bloga išeitimi – derybų susitarimu, kuriuo būtų atkurtas teritorinis status quo, egzistavęs prieš plataus masto Rusijos invaziją vasario 24 d.
Kai tik iš sapno pabudusi Rusijos pusė supras realybę ir toks susitarimas taps įmanomas, Vašingtonas turėtų bendradarbiauti su Kijevu ir Europa, kad jį pasiektų ir užbaigtų mūšius.
1969-ųjų vasara
Karas, kaip ir šachmatai, turi tris etapus: pradžią, vidurį ir pabaigą. Pirmajame etape šalys susiduria viena su kita ir dislokuoja savo pajėgas. Antrame etape jos kaunasi. Trečiajame etape sprendžiami galutinio rezultato klausimai.
Perėjimas į karo baigtį yra ne karinis ar politinis, o psichologinis įvykis. Tai reiškia, kad kariaujančios šalys pripažįsta, jog konfliktas įstrigo aklavietėje arba negrįžtamai linksta viena kryptimi. Tokį pripažinimą pralaimėjusiems visada sunku pripažinti. Jiems tenka atsisakyti pergalės vilčių ir pereiti psichiatrės Elisabeth Kübler-Ross penkias garsiąsias sielvarto stadijas: neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą.
Galima matyti, kaip Kremlius tai daro realiuoju laiku dabar, kai Ukrainos operacijų sėkmė artina šio karo baigtį. Pavyzdžiui, Maskvos branduoliniai grasinimai yra ir sustiprinta pykčio forma, ir netiesioginė derybų forma.
Vis dėlto, kad ir kaip šokiruojančiai ir agresyviai šiandien skambėtų šie svaidymaisi grasininimais, nereikia jų sieti su beprecedentiškai sutrikusia individo psichika ar konkrečiu nacionaliniu kontekstu. Panašiai elgėsi ir Jungtinės Valstijos, kai susidūrė su pralaimėjimu Vietname, kol galiausiai išsivadavo iš pelkės – taip pat gali pasielgti ir Rusija, jei visi kiti jos pasirinkimai atrodys dar blogesni.
1965 m. 36-ojo JAV prezidento Lyndono Johnsono administracija padidino Jungtinių Valstijų pajėgų buvimą Vietname, kad išgelbėtų savo sąjungininką Pietų Vietnamą nuo pralaimėjimo. Buvo manoma, kad palaipsniui didėjantis bombardavimas iš oro ir antžeminiai mūšiai įtikins Šiaurės Vietnamą atsisakyti pastangų suvienyti šalį ir leis išlikti Saigono režimui. Tačiau komunistai atsisakė pasiduoti, pasirodė esą daug atsparesni ir pajėgesni, nei tikėtasi, o Vašingtonas neturėjo plano B.
1968 m. nusivylęs L.Johnsonas, nenorėdamas pasitraukti, bet suprasdamas, kad amerikiečiai neturi drąsos toliau eskaluoti situaciją, paskelbė, kad nebekandidatuos kituose rinkimuose, apribojo JAV karių dislokavimą, sumažino bombardavimą Vietnamo šiaurėje ir perdavė problemą spręsti savo įpėdiniui.
1969 m. sausį į Ovalinį kabinetą įžengęs R.Nixonas siekė to paties tikslo kaip ir jo pirmtakas – derybų keliu pasiekti susitarimą, garantuojantį nepažeistą ir saugų Pietų Vietnamą, tačiau žinojo, kad JAV kantrybė karui senka. Todėl jis ir jo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Henry Kissingeris nusprendė pabandyti Hanojų prie derybų stalo atvesti taikant morkos ir lazdos (atlygio ir bausmės) principą.
Kaip sakė Baltųjų rūmų personalo vadovas H.R.Haldemanas, R.Nixonas bandė derinti grasinimus panaudoti kraštutinę jėgą su dosnios pagalbos pažadais:
R.Nixonas buvo įsitikinęs, kad, derindamas griežtą įspėjimą ir precedento neturintį dosnumą, jis gali priversti Šiaurės Vietnamą pagaliau pradėti teisėtas taikos derybas.
Svarbiausia buvo grasinimas, ir R.Nixonas savo teorijai net sukūrė trumpą istoriją:
„Aš tai vadinu bepročio teorija, Bobai. Noriu, kad šiaurės vietnamiečiai patikėtų, jog pasiekiau tokį lygį, kai galiu padaryti bet ką, kad sustabdyčiau karą. Mes jiems tiesiog pasufleruosime, kad, dėl Dievo meilės, juk žinai, kad R.Nixonas yra pasiutęs dėl komunizmo. Mes negalime jo sulaikyti, kai jis pyksta – ir jis laiko ranką ant branduolinio mygtuko, o pats Hošiminas po dviejų dienų bus Paryžiuje ir maldaus taikos.“
Ankstesnės JAV prievartos pastangos nepasiteisino, nes į jas nebuvo žiūrima pakankamai rimtai. Tačiau naujoji komanda, parodydama savo kietumą, galėtų priversti priešininkus paklusti.
H.Kissingeris liepė savo darbuotojams suplanuoti „žiaurų, baudžiamąjį smūgį“ priešui, sakydamas: „Negaliu patikėti, kad tokia ketvirtoji galybė kaip Šiaurės Vietnamas neturi lūžio taško.“
1969 m. pavasarį Baltieji rūmai atvėrė kelią JAV pajėgoms surengti precedento neturinčias bombardavimo kampanijas prieš komunistų teritorijas Laose ir Kambodžoje. Vasarą Vašingtonas pagrasino masinėmis atakomis ateityje, o rudenį išsiuntė termobranduoliniais ginklais ginkluotų bombonešių B-52 patrulius, kurie virš poliarinio ledo skrido link Sovietų Sąjungos, kad įbaugintų Maskvą ir paskatintų ją suvaldyti Hanojų.
Tačiau ši pirmoji R.Nixono strategija žlugo, nes komunistai tiesiog atrėmė smūgius ir pavadino tai Vašingtono blefu. Supratęs, kad iš tikrųjų įvykdžius grasinimus padėtis ne pagerės, o pablogės, tuometis prezidentas pakeitė kursą.
Iki lapkričio mėnesio jis ėmėsi antrosios išlaisvinimo strategijos, pagal kurią palaipsniui mažino JAV karinį dalyvavimą, tačiau išlaikė įsipareigojimus režimo Saigone atžvilgiu. Dar po trejų karo metų buvo sudarytas susitarimas, leidžiantis Jungtinėms Valstijoms pasitraukti, susigrąžinti kalinius ir oficialiai neišduoti sąjungininko. Vis dėlto tas pats susitarimas sudarė sąlygas po dvejų metų žlugti Pietų Vietnamui.
Iš Vietnamo į Ukrainą
Iš šio epizodo galima pasimokyti trijų dalykų tiems, kurie suinteresuoti išstumti iš savo šalies stipresnę branduolinę jėgą.
Pirmoji – susijusi su sėkmingų sausumos mūšių svarba. Amerikiečiai dažnai bando pasiekti pergalę kare netiesioginėmis priemonėmis, tokiomis kaip sankcijos, bombardavimas ar grasinimai būsimais griaunamaisiais veiksmais. Tačiau faktas lieka faktu, kad galiausiai karai sprendžiami mūšio lauke.
Vietnamo komunistų kariniai įgūdžiai ir aistra išlaikė juos kare prieš stipresnį priešą ir galiausiai leido jiems jį laimėti. Tas pats dabar vyksta Ukrainoje, nes įgudusios ir užsidegusios ukrainiečių pajėgos laukas po lauko, kaimas po kaimo stumia rusus atgal. Jei ši pažanga ant žemės tęsis, niekas kitas neturės reikšmės, ir karas bus užbaigtas pakankamai greitai. Todėl Vašingtono svarbiausias prioritetas turėtų būti sudaryti sąlygas tai pažngai tęstis.
Antroji pamoka – nepasiduoti bauginimams ir terorizavimui. Pralaimėjusios valstybės, ypač stiprios valstybės, kurioms pralaimėjimas būna nemaloni staigmena, ramiai į naktį neistraukia. Todėl reikėtų tikėtis, kad Maskva dabar, kaip ir Vašingtonas prieš pusę amžiaus, pyks ant savo likimo.
Garsūs grasinimai eskaluoti padėtį yra silpnumo, o ne stiprybės požymis. Jei Rusija turėtų gerų galimybių pakeisti padėtį savo naudai, ji jau būtų jomis pasinaudojusi. Todėl Jungtinės Valstijos ir Europa turėtų dažniausiai ignoruoti Rusijos grasinimus ir provokacijas ir neatitraukti dėmesio nuo pagrindinės užduoties – padėti Ukrainai laimėti mūšio lauke.
Trečioji pamoka – integruoti jėgą ir diplomatiją. Kaip 1957 m. pažymėjo H.Kissingeris, Jungtinėms Valstijoms sunkiai sekėsi tai daryti Korėjoje:
„Mūsų sprendimas pačioje derybų dėl paliaubų pradžioje nutraukti karines operacijas, išskyrus grynai gynybinio pobūdžio operacijas, atspindėjo mūsų įsitikinimą, kad derybų procesas veikia pagal jam būdingą logiką, nepriklausomai nuo daromo karinio spaudimo, – rašė jis. – Tačiau nutraukdami karines operacijas mes panaikinome vienintelę Kinijos paskatą susitarti; mes sukėlėme dvejus metus trukusių bevaisių derybų nusivylimą.“
Vėlesniuose Vietnamo karo etapuose abi pusės išvengė šios klaidos ir derėdamiesi toliau kariavo. Tas pats greičiausiai nutiks ir Ukrainoje, todėl visi turėtų tikėtis, kad artėjant susitarimui karo intensyvumas didės, o ne mažės.
Rusija savo atsitraukimą norės pridengti smurto protrūkiu, išlieti įniršį dėl pralaimėjimo ir viešai pademonstruoti savo išlikusią galią. Šį modelį galima įžvelgti V.Putino reakcijoje į sprogimą ant tilto Kryme. Panašūs veiksmai veikiausiai bus vykdomi ir po kitų didesnių Ukrainos laimėjimų.
Tačiau tai taip pat nėra jokia naujiena. Jungtinės Valstijos dar blogiau pasielgė 1972 m. gruodį vykdydamos vadinamuosius Kalėdų bombardavimus Hanojuje ir Haifonge, kurie buvo destruktyviausi reidai per visą Vietnamo karą.
H.Kissingerio padėjėjas Johnas Negroponte šmaikštavo: „Mes bombardavome šiaurės vietnamiečius, kad šie sutiktų su mūsų nuolaidomis“.
Komunistai neleido, kad toks amerikiečių elgesys sužlugdytų jų pačių karines ar diplomatines pastangas, o šiandien Vakarai ir patys ukrainiečiai neturėtų leisti, kad žiaurūs Rusijos veiksmai tai padarytų Ukrainoje.
V.Putinas vadovaujasi carų, o ne Hitlerio pavyzdžiu. Dėl visų savo „antikolonijinių“ pretenzijų Rusijos lyderis kovoja siekdamas susigrąžinti provincijas savo šalies prarastoje imperijoje. Kai kolonijiniai karai baigiasi nesėkmingai, imperinės jėgos galiausiai bando sumažinti savo nuostolius ir grįžta namo.
O metropolijų elitas žino skirtumą tarp branduolio ir periferijos. Rugsėjį Rusijos okupuotose teritorijose surengti balsavimai buvo desperatiškas mėginimas gražiu viršeliu nupiešti bjaurią realybę. Tačiau formalus kolonijos įtraukimas į didžiosios valstybės teritoriją negarantuoja ilgalaikio jos išlaikymo.
Jei Ukraina sugebės išlaikyti pakankamą karinį spaudimą, tam tikru momentu Rusija pradės ieškoti išėjimo ir prasidės karo pabaigos pradžia. Būtent tada, o ne anksčiau, išryškės neišvengiamai būtini kompromisai tarp visų pusių ir visiems teks atlikti sunkius sprendimus.
Rusija bus sumušta, bet ne sugniuždyta, pažeminta, bet ne visiškai paniekinta. Kaip ir Baltieji rūmai septintojo dešimtmečio pradžioje, Kremlius bus apsėstas siekio išlaikyti savo įtaką ir patikimumą viduje ir užsienyje.
Bet koks susitarimas, kuris bus pasiektas, bus ne kapituliacija dėl visiško žlugimo, o sąmoningas sprendimas atsitraukti, kad būtų sustabdytas kraujo, turto ir politinio kapitalo srautas. Atsižvelgiant į tai, kokią išliekamąją galią išlaikys Rusija, kai kuriuos Ukrainos tikslus, net ir svarbiausius, teks atidėti.
Mažiausiai, ko reikėtų reikalauti – grįžti prie vasario 24 d. pozicijų, aiškiai parodant, kad Maskva dėl savo agresijos neįgijo teritorinės naudos. Vėliau būtų galima siekti pažangos kitose srityse, pavyzdžiui, sprendžiant kitų okupuotų Donbaso teritorijų likimą, galutinį Krymo statusą, Rusijos karo nusikaltimus ir platesnius regioninio saugumo susitarimus.
Ar V. Putinas blefuoja?
Yra pagrindo manyti, kad Rusija nenaudos branduolinių ginklų Ukrainoje. Grasinimas tai padaryti yra prasmingas. Tai gąsdina žmones, verčia Ukrainos šalininkus nerimauti ir būti atsargiems, skatina kviesti kuo greičiau pradėti derybas, kad būtų išvengta pavojaus, ir visa tai nieko nekainuoja.
Tačiau iš tikrųjų panaudojus branduolinę ginkluotę, skaičiavimai pasikeistų – naudos būtų nedaug, o papildomų išlaidų – daug, įskaitant atsakomuosius veiksmus, nepritarimą ir likusios tarptautinės paramos praradimą. Štai kodėl po visų ankstesnių branduolinių grasinimų nuo 1945 m. nebuvo imtasi veiksmų. Tačiau net jei jos būtų panaudotos, tai nepagerintų Rusijos padėties ir nepakeistų rezultato.
Nuo didelio masto branduolinių ginklų panaudojimo, tarkime, didžiulio miesto sunaikinimo milžiniška bomba, saugiai atgraso daugybė katastrofiškų pasekmių, kurios greitai kiltų Maskvai. Todėl mažiausiai neįtikėtinas būtų mažesnio masto sprogimas, naudojant žemesnio taktinio branduolinių ginklų spektro kovines galvutes virš apleistų teritorijų kaip demonstraciją arba prieš Ukrainos pajėgas mūšio metu.
Branduolinės demonstracijos tikslas būtų parodyti ryžtą ir ketinimus: „Visi sustokite, nes kitą kartą mes sukelsime apokalipsę“.
Tokius žingsnius ne kartą svarstė daugelio šalių politikai ir jie visada būdavo atmetami, nes tam yra rimta priežastis. Jau vien dėl demonstracijai taikomų apribojimų, tokių kaip atoki vieta ir nedaug aukų, ji taptų neveiksminga, nes perteiktų ne tik ryžtą, bet ir neryžtingumą. Jei šį kartą bijojote žengti lemtingą žingsnį, kodėl kitą kartą turėtumėte bijoti mažiau?
Kalbant apie nedidelių branduolinių ginklų naudojimą kovoje, tai galėtų būti naudinga tam tikromis karinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, siekiant sunaikinti lėktuvnešį jūroje, sunaikinti didelį tankų junginį ant žemės arba užblokuoti svarbų perėjimą per kalnus. Tačiau karas Ukrainoje neturi nė vieno iš šių požymių.
Jį sudaro palyginti nedideli daliniai, kovojantys artimoje kaimynystėje teritorijoje, į kurią Rusija dabar pretenduoja kaip į savo. Taktinių branduolinių ginklų dislokavimas tokiomis aplinkybėmis neturės įtakos platesniam strateginiam vaizdui, o užnuodys tas pačias vietas, kurias Maskva tariamai bando išgelbėti.
Bet kuriuo iš šių scenarijų po sprogimų Ukraina vis dar būtų pasirengusi nugalėti Rusiją mūšio lauke, jos rėmėjai Vakaruose būtų dar labiau pasiryžę toliau ją remti ir neleisti Maskvai pasiekti nieko panašaus į pergalę, o bet kokia tebeegzistuojanti užsienio valstybių parama Rusijai išgaruotų.
Branduolinių ginklų panaudojimas būtų pats save žlugdantis – tai ne visuotinio karo precedentas ar sektinas pavyzdys, o įspėjamasis pasakojimas apie neapgalvotą strateginį neveiksnumą.
Pagrindinis šio karo faktas yra tas, kad viena pusė pranoksta kitą įprastiniame mūšio lauke. Pralaiminčioji pusė turi branduolinių ginklų, tačiau karas, kaip ir panašūs anksčiau vykę karai, greičiausiai baigsis tuo, kad šie ginklai liks nuošalyje, kol bus sprendžiama konflikto baigtis.
Todėl karas Ukrainoje dar kartą verčia susimąstyti, kokia iš tiesų yra didžiulių branduolinių arsenalų, kuriuos didžiosios valstybės išlaiko tokiomis didelėmis sąnaudomis, pastangomis ir rizika, vertė.
Parengta pagal „Foreign Affairs“ inf.
