Ikirinkiminėse apklausose visus konkurentus ryškiai lenkusi G.Meloni daugeliui italų ilgai buvo tarsi spyruoklinis velniūkštis dėžutėje: kokia iš jos iššoks ta Giorgia?
Ji vadovauja dešiniajai populistinei „Fratelli d’Italia“ („Italijos broliai“) – partijai, kurios logotipe šviečia žalia-balta-raudona liepsna. Italijos dešiniųjų simbolikoje tai reiškia amžinąją ugnį ant fašistinio dučės Benito Mussolini kapo.
Ši liepsna kadaise buvo neofašistinio judėjimo „Movimento Sociale Italiano“ simbolis.
G.Meloni su savąja „Fratelli d’Italia“ partija – kaip vienintele opozicija ligšiolinių Italijos valdančiųjų koalicijai – sėkmingai prisistatė rinkėjams kaip Italijos žmonių gynėja nuo stambiojo verslo. Tuo metu žiniasklaida buvo susitelkusi kritikuoti „Penkių žvaigždučių judėjimą“ dėl to, kad jis sujaukė ankstesnę valdančiųjų stovyklą ir pastūmėjo pasitraukti iš premjero posto daugelio garbintą Mario Draghi.
Konkurentai neįvertino
Italijos kairieji ilgus metus neįvertino G.Meloni ir netgi populiarino ją, nes laikė gera bei talentinga, tačiau nepajėgia laimėti ir dėl to nepavojinga – kitaip tariant, „idealia prieše“.
Bet „Fratelli d’Italia“ – šie žodžiai yra Italijos himno pirmoje eilutėje – rinkimuose nuėjo kelią nuo kuklių 4,35 proc. 2018-aisiais iki solidžių 17 proc. vos po dvejų metų.
G.Meloni pateisino visus bendražygių lūkesčius, juolab kad jos konkurentas ir koalicijos partneris, partijos „Lyga“ bosas Matteo Salvini iššovė sau į koją, pareikalavęs „neribotų įgaliojimų“ 2019 m. rugpjūtį ir taip suardydamas kraštutinių dešiniųjų bloką.
Tai tapo M.Salvini skrydžio pabaiga – jis grįžo į priverstinę santuoką su G.Meloni partija ir Silvio Berlusconi vedama „Forza Italia“ („Pirmyn, Italija“). Italijos rinkimų įstatymas numato, kad partijai ar koalicijai, surinkusiai 40 proc. balsų, atitenka ir dauguma vietų Parlamente. O dabartinė dešiniųjų koalicija su G.Meloni priešakyje pastarosiose apklausose gavo 45 proc. palaikymą.
Moterys dažnai deramai neįvertinamos, ypač kai jos blondinės. Sinjora G.Meloni, meistriškai naudodamasi šiuo įvaizdžiu, tai irgi žino.
Apie tai galima perskaityti jos autobiografijoje, pavadintoje lyg programinis šūkis: „Aš esu Giorgia. Mano šaknys, mano idėjos“, kurios skyrių pavadinimai – „Aš moteris“/„Aš dešinioji“/„Aš krikščionė“/“Aš italė“ – apibrėžia G.Meloni politinę programą.
Bet šioje 300 puslapių knygoje beveik neužsiminta apie fašizmą. Nerašoma ir apie tai, kad „Italijos broliai“ iš subyrėjusios partijos „Alleanza Nazionale“, kuri savo ruožtu buvo kilusi iš neofašistinio judėjimo „Movimento Sociale Italiano“, ne tik perėmė teises į pavadinimą ir logotipą su trispalve liepsna, bet ir fondo „Fondazione Alleanza Nazionale“ aktyvų valdymą.
Skandalingi pareiškimai
Apskritai G.Meloni nėra politikos naujokė ar išsišokėlė. Ji tapo parlamentare dar 2006 m. ir balsavo už visus S.Berlusconi pasiūlytus įstatymus.
Gili dauba, kurią jai teko įveikti po skandalingojo Silvio eros, jau liko už nugaros. G.Meloni apibūdina save kaip iš naujo gimusią po šio audringo periodo.
G.Meloni gimė Romoje 1977-aisiais, praėjus 34 metams po fašizmo griūties: įvertinant amžių, ji neturi nieko bendra su savo ikikariniais bendraminčiais.
Bet politikė turi kai kurių bendrų bruožų su šiuolaikiniais „postfašistais“: pavyzdžiui, triukšmingiems populistams būdingu raginimu vadinti žydų kilmės verslininką ir filantropą George’ą Sorosą „lupikautoju“. Arba tvirtinimu, kad Vengrijoje paminamomis žmogaus teisėmis Europos Sąjunga pasinaudojo tik kaip pretekstu pakenkti neparankiems žmonėms, tokiems kaip Viktoras Orbanas.
Dar vienas skandalas kilo šių metų birželį, kai G.Meloni pasirodė Ispanijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Vox“ sąskrydyje Andalūzijoje. Italės kalbos pabaiga buvo jos politinių įsitikinimų santrauka: „Taip – natūraliai šeimai, ne – LGBT lobizmui. Taip – gyvybės kultūrai, ne – abortams. Taip – krikščioniškiems principams, ne – islamiškajam smurtui. Taip – sienų saugumui, ne – masinei imigracijai. Taip – mūsų bendrapiliečiams, ne – tarptautiniam finansų pasauliui. Taip – tautų nepriklausomybei, ne – biurokratams Briuselyje.“
Bet pati G.Meloni kažkuria prasme irgi yra tarp Briuselio biurokratų. Būdama Europos konservatorių ir reformatorių partijos (ECRP) pirmininkė ji sulaukia dosnių šios europinės partijos finansuotojų aukų. Be V.Orbano, ECRP šalininkai yra Lenkijos vyriausybės vadovas Mateuszas Morawieckis ir jo kolega iš Čekijos Petras Fiala: Višegrado šalių premjerai konservatoriai teigia, kad kartu su G.Meloni reformuos ES.
Bet kiti draugai tapo našta. Pavyzdžiui, Donaldas Trumpas, kurį G.Meloni 2020-aisiais vis dar vadino sektinu pavyzdžiu. Arba Vladimiras Putinas, kurį „Italijos brolių“ lyderė 2018-aisiais tviteryje pasveikino ketvirtąsyk išrinktą Rusijos prezidentu: „Žmonių valia šiuose Rusijos rinkimuose atrodo aiški.“
Tik tada, kai kitos šalys, taigi ir finansų rinkos, atkreipė į tokius žodžius dėmesį, G.Meloni pabandė atsiriboti nuo savo partijos praeities: „Skaičiau, kad „Italijos brolių“ sėkmė rinkimuose būtų katastrofiškas posūkis autoritarizmo link, Italijos pasitraukimas iš euro zonos ir kitos nesąmonės. Niekas iš to netiesa.“
Kad negriautų teigiamo įvaizdžio, G.Meloni su savo konkurentu M.Salvini susitarė dėl laiko patikrintos „gero policininko-blogo policininko“ schemos. Pavyzdžiui, kai per Italijos darbdavių asociacijos susirinkimą M.Salvini sukritikavo sankcijas Rusijai, G.Meloni teatrališkai užsidengė veidą rankomis. Trūko tik pravirkti.
M.Draghi turi interesų
„Italijos brolių“ vedlė užsitikrino įtakingų Italijos verslo, visuomeninių ir religinių organizacijų paramą. Bet vertingiausiu jos rėmėju išlieka buvęs premjeras M.Draghi, su kuriuo G.Meloni, pasak Italijos žiniasklaidos, jau aptaria, kas užims ministrų postus. Partijos „Italijos broliai“ įkūrėjas Ignazio La Russa pabrėžė, kad vasarą atsistatydinęs vyriausybės vadovas yra Italijos vertybė.
M.Draghi ir G.Meloni abipusiškai naudingi vienas kitam: G.Meloni reikia M.Draghi paramos, kad atrodytų patikima tarptautiniu lygmeniu.
O M.Draghi reikia G.Meloni dėl asmeninės ateities. Jei ji laimės, jis turi tris pasirinkimus: Italijos prezidentas, Europos Komisijos pirmininkas ar net NATO vadovas. Todėl draugiški santykiai su kraštutiniais dešiniaisiais „Italijos broliais“ M.Draghi taip pat praverčia.
Vieninteliai, kurie neminimi visose politinėse analizėse ir prognozėse, – italai.
Stebuklingas žodis Italijos politikoje yra „trasformismo“. Tai, kas skamba kaip lūžio taškas, reiškia priešingą: iliuziją.
Kaip ir atveju su įsivaizduojamais milžinais, kurie artėjant prie jų vis mažėja, už įsivaizduojamų pokyčių visada slepiasi tie patys politinės kastos veidai: dešinieji susitaria su kairiaisiais, kairieji – su dešiniaisiais. Todėl didžiausios Italijos partijos – žmonių – balsai mažai ką reiškia.
Parengta pagal „Focus“ inf.
