Ryto saulė apšviečia kalnus už Bugilo kaimo. Tuo metu mokyklinis autobusas su įjungtu varikliu laukia pirmosios mokinės. 8 val. 28 min. kaimo gatvelėmis kiek pasilenkusi ateina Choi Won-sim.
„Mamyte, kaip jums sekasi?“ – pasisveikina autobuso palydovė ir padeda 73 metų Choi Won-sim pakilti laipteliais.
Moteris visą gyvenimą praleido Bugilo kaime, esančiame pietvakarinėje Pietų Korėjos dalyje.
Šalies pabaiga – taip vadinama ši vietovė su jos atšiauria pakrante. Mokyklinis autobusas važiuoja palei ryžių laukus, žemus namus išlenktais stogais.
Kai Choi Won-sim augo, Pietų Korėja buvo karo nuniokota šalis. Mergaitė privalėjo dirbti, kad jos šeima galėtų pragyventi. Mokyklai neliko laiko ir tik dabar Choi Won-sim mokosi skaityti ir rašyti.
Kartu su kitomis trimis vyresnio amžiaus moterimis Choi Won-sim lanko Bugilo pradinės mokyklos trečią klasę ir jau gali parašyti savo vardą. Moteris drebančiais pirštais vedžioja korėjiečių raidžių lankus ir linijas. Mokytojas giria jos gražų braižą.
Virsmas – dramatiškas
Vyresnės moterys, tokios kaip Choi Won-sim, apsaugo daugelio Pietų Korėjos vietovių mokyklas nuo uždarymo, nes šalyje trūksta vaikų. Gimimų skaičius nusirito į naujas rekordines žemumas – statistinė Pietų Korėjos gyventoja per savo gyvenimą vidutiniškai susilaukia 0,84 vaiko.
Niekur pasaulyje nėra prastesnių rodiklių. Tuo pat metu visuomenė vis labiau sensta. Ką tai reiškia, jaučia ir Bugilo kaimas.
Tą rytą 18 vietų mokykliniame autobuse sėdėjo tik trys mokinės, dvi iš jų – pensininkės.
„Anksčiau čia buvo tiek daug žmonių, gatvėse šėlo vaikai. Kiekviena mokyklos šventė tapdavo viso kaimo švente“, – prisimena viena senjorė.
Kita 88 metų mokinė pasakoja, kad šią mokyklą lankė 6 jos vaikai. Anuomet mokinių buvo tiek daug, kad pamokos vykdavo dviem pamainomis – ryte ir vakare.
7-ajame dešimtmetyje pietų korėjietės susilaukdavo vidutiniškai 6 vaikų. Tuo metu vyriausybė bandė stabdyti gimstamumą. 8-ajame dešimtmetyje šalies Sveikatos apsaugos ministerija patarė vyrams ir moterims atlikti sterilizavimo procedūrą. Kai kurie skelbimai vėliau įspėjo: „Dviejų vaikų – per daug.“
Gimstamumas mažėjo vargingai agrarinei Pietų Korėjai virstant pažangios ekonomikos šalimi. Šį virsmą patyrė daugelis pramoninių valstybių: kuo turtingesnė, tuo mažiau gimdavo kūdikių.
Bet šis pokytis galbūt niekur nevyko taip sparčiai ir kardinaliai kaip Pietų Korėjoje. 2018 m. gimimų skaičius pirmą kartą nukrito iki vieno vaiko moteriai.
Senos Bugilo moterys matė, kaip tuštėja kaimas. Jų vaikai jau seniai išvyko kitur. Choi Won-sim duktė gyvena Pietų Korėjos sostinėje Seule ir kartais motinai siunčia paketus su populiariu nacionaliniu valgiu – korėjietiškais raugintais kopūstais kimči.
Rytiniai susitikimai kaimo mokykloje padeda senjorėms nuslopinti ir vienišumą.
Bugilo pradinės mokyklos pirmuosius šešis klasės lygius dabar lanko 18 mokinių. Vienoje patalpoje 10 val. 30 min. priešais mokytoją sėdi aštuonmetis ir mokosi matematikos. Jis – vienintelis vaikas antroje klasėje.
Visus pirmuosius mokslo metus berniukas buvo vienas. Dabar su keliais pirmaklasiais lanko muzikos, meno ir sporto pamokas. Jam jau linksmiau, sako mokytoja.
Pradinės mokyklos direktorius Shin Hyunas žino kiekvieno mokinio vardą. Tai paskutinė jo darbo vieta prieš išėjimą į pensiją, ir vyrui liūdna dėl kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimo.
„Kadangi išsikelia vis daugiau šeimų, galbūt privalėsime uždaryti ir savo mokyklą“, – sako Shin Hyunas.
Du keliai – nesuderinami
Vos per keletą dešimtmečių Pietų Korėja pakilo į skaitmeninių technologijų ekonomikos lygmenį. Pažanga buvo pasiekta didžiuliu stropumu, ambicijomis, dažnai ir dėl aršios konkurencijos.
Bet ekonominė plėtra ir politinio atvirumo atmosfera netapo tokios pat sparčios vertybių kaitos pretekstu: visuomenė daugelyje sričių liko patriarchalinė ir konservatyvi.
Tėvai ir seneliai su jaunimu sieja didelius lūkesčius. Idealus gyvenimo kelias – baigti mokyklą puikiais įvertinimais, vėliau užsitikrinti geras pajamas, anksti vesti ir sukurti šeimą.
Bet daugelis suvokia, kad vargu ar gali patenkinti su jais siejamas viltis. Šalies sostinėje Seule, kur esama daugiausia darbų, pragyvenimas brangus.
Poros atidėlioja vedybas. Dažniausiai tuokiamasi sulaukus vyresnio amžiaus ir daugelis nutaria gyventi be vaikų.
Jaunoms moterims nepriimtinas ir giliai šalyje įsišaknijęs tradicinis sutuoktinių vaidmenų pasidalijimas. Kai pietų korėjietės tampa motinomis, perima didesnę vaikų auklėjimo dalį, rūpinasi namų ūkiu ir su jomis siejamos vyresnių šeimos narių priežiūros viltys.
Pokalbių su korėjietėmis metu dažnai skamba žodžiai: „Susilaukti kūdikio reikštų atsisakyti savęs.“ Daugelis moterų dažnai mato du kraštutinumus: gimdyti ir pasiaukoti šeimai arba padaryti karjerą ir mėgautis komfortišku gyvenimu. Jos nemano, kad ir viena, ir kita galima suderinti.
„Gal yra vidurio kelias, bet aš jo nežinau“, – sako kelionių bendrovės vadovė Lee Ga-hee. Ji puikiais pažymiais baigė mokyklą, studijavo prestižiniame universitete, turi gerą darbą, prieš ketverius metus ištekėjo. Dabar 35 metų moteriai trūksta tik kūdikio.
Lee Ga-hee tėvas vadina dukterį savanaude, tačiau moteris nusprendė: ji laiminga ir be vaiko.
Vyrai tapo privilegijuoti
Lee Ga-hee patyrė, kas atsitinka dirbančioms moterims, kurios laukiasi, – jos tampa problema.
Kolegos skundžiasi, kad jiems tenka atlikti nėščiųjų darbą.
„Gimus vaikui daugelis moterų nebetobulėja profesinėje srityje arba nebegrįžta į darbą“, – sako Lee Ga-hee.
Nė vienoje šalyje, kuri priklauso Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO), moterų padėtis, palyginti su vyrais, nėra tokia nepalanki kaip Pietų Korėjoje.
Čia bene didžiausias moterų ir vyrų atlyginimų skirtumas.
Pasak britų leidinio „The Economist“, tarp 29 šalių Pietų Korėjos dirbančios moterys turi blogiausias sąlygas. Ypač sunki motinų padėtis, ir Lee Ga-hee mano, kad šios problemos politikai nenori pripažinti.
Jau ketvirta aukščiausio lygio darbo grupė Pietų Korėjoje siekia per artimiausius ketverius metus padidinti gimimų skaičių.
Šiam tikslui pasiekti skirta apie 145 mlrd. eurų.
Turėtų būti plečiama priežiūra vaikų darželiuose ir mokyklose. Motinos ir tėvai gali gauti iki 11 tūkst. eurų paramą, jei kartu tris mėnesius eina tėvystės atostogų.
„Šie veiksmai – tarsi vandens pylimas į kiaurą kibirą. Patenku į šios šeimos politikos tikslinę grupę, tačiau nejaučiu, kad man būtų skiriama dėmesio. Moterims reikėtų tokių priemonių, kurios tikrai padeda“, – sako Lee Ga-hee.
Pavyzdžiui, priimtinų darbo sąlygų motinoms. Bet gerą išsilavinimą turinčiai pietų korėjietei dažnai lieka vienas kelias – grįžti dirbti visą darbo dieną arba atsisakyti darbo, sako Lee Ga-hee.
Klausimas dėl motinų darbo ne visą dieną jai kelia juoką: „Ne visa darbo diena Pietų Korėjoje reiškia, kad gausi minimalų darbo užmokestį, pavyzdžiui, dirbdama kasininke prekybos centre.“
Apima švietimo karštligė
Lee Ga-hee apibūdina šalies visuomenę kaip sunkiai gebančią sukurti palankią aplinką tėvystei. Ji turi galvoje ne tik verslo kultūrą, bet ir didžiulius lūkesčius, siejamus su motinomis ir vaikais.
Visa tai retai kada būna taip aišku, kaip per abitūros egzaminų Pietų Korėjoje dieną, vadinamą „Suneung“. Praėjusiais metais jie vyko lapkričio 18-ąją.
Tai svarbiausia ir galbūt blogiausia diena kiekvieno Pietų Korėjos moksleivio gyvenime. Jam tenka apsispręsti dėl tolesnio gyvenimo kelio. Visų tikslas – įstoti į vieną iš trijų geriausių šalies universitetų. Tai užtikrina gerą darbą didelėje bendrovėje ir net pagerina vedybų perspektyvas.
Tą dieną visa šalis būna tarsi sulaikiusi kvapą. Tarnautojai vėliau ateina į darbą, kad gatvės liktų laisvos. Policininkai palydi moksleivius, kurie vėluoja. Kai vyksta anglų kalbos testas, neleidžiama kilti ir leistis lėktuvams.
Kai pernai lapkričio 18-ąją tarptautinis Seulo oro uostas sustabdė skrydžius, Daeči kvartale įsikūrusios presbiterijonų bažnyčios pastorius kvietė į „Suneung“ skirtas pamaldas.
Daeči rajonas garsėja prestižinėmis mokyklomis ir ambicingais tėvais. Šalia bažnyčios įsikūręs „Brainvalley“ institutas siūlo papildomus kursus.
Daugelis tėvų mano, kad jų vaikai, negavę papildomų pamokų, per „Suneung“ egzaminus negalėtų gauti gerų pažymių. Dėl to mokiniai iki 22 valandos papildomai studijuoja matematiką ar anglų kalbą.
Tai tėvams gali kainuoti maždaug 500 eurų per mėnesį. Dažnai jau trimečiai vaikai po pietų mokosi anglų kalbos.
„Nepakenčiu šio lenktyniavimo“, – sako Lee Chan-kyung, vadovaujanti barui Seule.
37 metų moteris vadina save netipiška korėjiete: „Nenorėčiau, kad mano vaikui tektų patirti šitokio lenktyniavimo naštą.“ Bet išvengti Pietų Korėjoje tvyrančios švietimo karštligės sunku.
Maždaug trečdalis ištekėjusių šalies moterų sako, kad pagrindinė priežastis neturėti vaikų – didelės išlaidos švietimui.
„Privalai rasti gerą vaikų darželį ir mokyklą. Dėl to turi įsikelti į tinkamą gyvenamąjį rajoną, o jie brangūs“, – sako Lee Chan-kyung.
Ji su sutuoktiniu atsisako šeimos pagausėjimo pirmiausia dėl finansinių sumetimų. Pora gali susimokėti tik už dviejų kambarių 75 kv. m būstą mažesnėje miesto tipo gyvenvietėje šalia Seulo, kurį nuo Lee Chan-kyung baro skiria valanda kelio automobiliu.
„Tiesiog negalime sau leisti turėti vaiką“, – sako Lee Chan-kyung.
Savo sprendimo teisingumu moteris įsitikino per koronaviruso pandemiją, kai dėl COVID-19 sukeltos krizės jos barą ne kartą teko uždaryti. Lee Chan-kyung vyras, anksčiau kūręs muziką, dabar motoroleriu išvežioja maistą.
Kartais Lee Chan-kyung suspaudžia širdį, kai vyras žavisi jų draugų vaikais.
„Galbūt pagalvočiau apie kūdikį, jei gyvenčiau ne Pietų Korėjoje. Bet dėl jo laimingos vaikystės turėčiau palikti tėvynę“, – teigia moteris.
Priviliojo jaunas šeimas
Atrodo, politinė klasė, kurios tipiški atstovai dažniausiai yra vyresnio amžiaus vyrai, neranda atsakymų į klausimus dėl jaunų porų rūpesčių. Naujojo kovo mėnesį išrinkto Pietų Korėjos prezidento Yoon Suk-yeolo laukia didžiuliai iššūkiai: kuo daugiau bus senesnių žmonių, tuo labiau didės išlaidos sveikatos apsaugos sistemai, didės ir našta dėl pensijų. Darbo rinkoje trūks specialistų.
Atrodo, būtent regionas aplinkui Bugilo kaimą, kur senos ponios lanko tuščią mokyklą, stengėsi daryti tai, kas būtina.
Apskrities vadovybė viliojo jaunas poras įspūdingais vaiko pinigais ir išsiuntinėjo dovanų krepšius su vaikiškais drabužėliais ir maisto paketais.
Keletą metų didėjęs gimstamumas nuo 2019 m. vėl mažėja ir tai rodo, kad vien pinigai problemos neišsprendžia, sako Bugilo kaimo vadovas 61 metų Shin Pyong-ho.
Vyras atsikėlė čia prieš aštuonerius metus: po sūnaus mirties Bugilas, graži ir rami vieta, tapo jo prieglobsčiu. Shin Pyong-ho nenorėjo, kad kaimo nebeliktų, ir sukūrė planą.
Jis svarstė, ko labiausiai reikia šeimų gyvenimo pradžiai. Bugilo kaime jaunos poros turi rasti tai, ko trūksta kitur: gerą ir pigų gyvenamąjį būstą, garantuotas pajamas ir garantiją, kad jų vaikais bus tinkamai pasirūpinta.
Praėjusį lapkritį apskrities vadovybė parėmė Bugilo kaimo vadovo projektą 230 tūkst. eurų suma. Leidus savininkams Shin Pyong-ho su bendraminčiais atnaujino 15 namų ir kreipėsi į visas šeimas Pietų Korėjoje: Bugile poros galėtų gyventi beveik be nuomos už būstą ir gautų paramą ieškant darbo. Mokyklose vaikams būtų suteikta priežiūra visą dieną.
Daugelis kaimo vadovui sakė, kad ankstesnio Bugilo gyvenimo neįmanoma atgaivinti. Kai kurie ragino nugriauti pradinę mokyklą ir vietoj jos statyti senelių namus.
Kaimo vadovui paskambino 198 šeimos iš visos Pietų Korėjos ir klausė: „Nejaugi visa tai tikra?“
Galiausiai Shin Pyong-po su bendraminčiais pasirinko 20 šeimų, kurios dabar jau keliasi į naujus namus.
„Bandome sukurti šalyje mažą utopiją“, – sako Bugilo vadovas.
Į kaimą vėl turėtų sugrįžti šurmulys. Toks, kokį dar prisimena pagyvenusios ponios, lankančios pradinės mokyklos trečią klasę.
