Buvo tiek daug kartų, kai jam galėjo kas nors nutikti. Pavyzdžiui lankantis fronto linijose Donbase, kur per pastaruosius aštuonerius metus jis buvo daugiau nei 20 kartų.
Arba per Rusijos apgultį prie jo namų Kijeve, apie kurią kovo mėnesį jis beveik be perstojo rašė ir informavo. Vieną vakarą į daugiabutį namą, kuriame jis gyvena, pataikė tanko sviedinys. Jis pasakojo, kad drebėjo visas pastatas.
„Tačiau kaip žurnalistas žinojau, kad, kai mano miestas puolamas, privalau pasilikti“, – pridūrė I.Ponomarenko.
30-metis Ilija Ponomarenko liko gyvas. Tačiau birželio viduryje, važiuojant elektriniu dviračiu, sėkmė nuo jo nusisuko. Tai buvo nelaimingas atsitikimas be jokios akivaizdžios priežasties.
I.Ponomarenko važiavo į susitikimą su Kijevo meru Vitalijumi Kličko ir Albanijos ministru pirmininku Edi Rama. Ukrainos ambasadorius Albanijoje, kuris taip pat dalyvavo susitikime ir žinojo I.Ponomarenką iš jo nuolatinių karo pranešimų socialiniame tinkle „Twitter“, pasiūlė karo žurnalistui prie jų prisijungti.
Važiuodamas Pergalės prospektu jis prarado pusiausvyrą, apvirto dviračiu ir atsitrenkė į tvorą. Jis nedėvėjo šalmo. „Aš skubėjau. Neprisimenu, kaip nukritau“, – prisiminė I.Ponomarenko.
Rausvi randai tebesimato virš dešinės jo akies ir po ja, dar vienas – ant nosies. Daugiau jų yra ir ant kitų kūno vietų. Jis sakė, kad galvos sužalojimai nėra blogiausia. Po avarijos jam buvo atlikta trijų valandų operacija. „Atsižvelgiant į viską, dabar aš laikausi visai neblogai“, – patikino jis.
Neįmanoma nepastebėti
I.Ponomarenko yra geriausiai žinomas Ukrainos žurnalistas už šalies ribų. Diplomatai, buvę žinomi kariškiai ir politikos analitikai seka jį socialiniame tinkle „Twitter“. Visiems, kurie atidžiai stebi karą Ukrainoje, beveik neįmanoma jo nepastebėti, o užsienio žiniasklaida reguliariai ima iš jo interviu.
Vienintelis kitas ukrainietis, kuris šiuo metu gali sulaukti daugiau dėmesio nei jis, yra valstybės prezidentas Volodymyras Zelenskis. I.Ponomarenka yra kažkas panašaus į savo šalies „Twitter“ ambasadorių, nors diplomatija ne visada yra jo stiprioji pusė – jis gali būti kandus, o tai nedaug skiriasi nuo buvusio Ukrainos ambasadoriaus Berlyne Andrijaus Melnyko.
Kai vasario 24 d. ankstų rytą į jo tėvynę įsiveržė Rusijos kariai, Kijeve kilo panika, šimtai tūkstančių žmonių bandė bėgti. I.Ponomarenka visą naktį nemiegojo. 4.51 val. ryto jis parašė „Twitter“ žinutę: „Štai ir viskas, vaikinai. Iki pasimatymo pergalingoje Ukrainoje.“ Žmonėms visame pasaulyje jis tapo svarbiausiu šio laikotarpio „karo kronikos metraštininku“.
Nuo to laiko jis veda internetinį dienoraštį, pasirinkęs neįpareigojantį, dažnai lengvabūdišką, bet nuosekliai optimistišką toną. Degantį rusų tanką pašiepia žodžiais „dek, padugne, dek“. Žuvusį ukrainiečių bombonešio pilotą jis pagerbia, sakydamas, kad jis dabar „amžinai danguje“.
I.Ponomarenko nevengia patoso ar politinio korektiškumo pažeidimų. Jo tviterio žinutėse gausu gedulo ir kaltinimų, pagerbimų ir piktžodžiavimų, nuorodų į popkultūrą ir memų. Per kelias savaites jo sekėjų skaičius išaugo nuo maždaug 78 tūkst. iki 1,2 mln. „Matyt, pataikiau į akordą“, – sako jis.
Tačiau kaip dirbti karo reporteriu, kai bombarduojama tavo paties šalis? Ar apskritai įmanoma išlaikyti žurnalistinę distanciją?
„Der Spiegel“ susitiko su I.Ponomarenko madingame Kijevo Podilo rajone esančioje kavinėje „Café Zavertailo“. Už durų dundėjo raudonas sovietinių laikų tramvajus. Prie kasos parduodami sausainiai, už kuriuos gautos lėšos skiriamos kariuomenei. Ant pyragaičių dėžučių puikuojasi šūkis: „Būk drąsus kaip Ukraina“. Kitais atžvilgiais niekas nerodo, kad vos už kelių šimtų kilometrų yra karo frontas.
I.Ponomarenko sėdėjo prie stalo kambario viduryje su savo mergina Natalija Kušerijava, kurią pažįsta iš bendro darbo leidinyje „Kyiv Post“, laikraščio „Kyiv Independent“ pirmtako, kuriame dabar dirba reporteriu.
„Mes kartu tik nuo gruodžio mėnesio, o po to viskas įvyko labai greitai“, – pasakojo ji. 27 metų N.Kušerjava dabar dirba komunikacijos agentūroje. Ji šypsosi jam ir sako, kad kartais tai nėra taip paprasta.
I.Ponomarenko yra „labai įsitraukęs“, tvirtino mergina. Tuo tarpu I.Ponomarenko sako, kad viskas, kas įvyko per pastaruosius kelis mėnesius, galėtų tilpti į visą gyvenimą.
Bekompromisis ir įžūlus
I.Ponomarenko beveik be akcento kalba angliškai. Jis dėvi sportbačius, marškinėlius ir džemperį, daug gestikuliuoja, mažai šypsosi ir atsakinėja greitai.
Socialiniame tinkle „Twitter“ jis gali būti bekompromisis ir įžūlus, tačiau asmeniškai jis labiau primena ne chuliganą, o moksliuką. Daugelis jo atsakymų yra migloti. Dažnai jis skamba kaip politikas, kuris mieliau pateikia blankius požiūrio taškus, nei atsako į konkrečius klausimus.
Pakeliui iš kavinės į „Kyiv Independent“ redakciją jis prašo kantrybės. Jis šlubčioja. I.Ponomarenko serga ūmia tromboze, nuolat turi vartoti vaistus ir dažnai kenčia skausmą. Ir taip buvo dar prieš jo dviračio avariją. Atsižvelgiant į dabartinę jo būklę, panašu, kad žurnalistas artimiausiu metu iš fronto linijos reportažų nedarys.
Iki vasario 24 d. jis dažnai keliaudavo į rytus, kur Rusija, padedama prokremliškų separatistų, nuo 2014 m. kariauja prieš Ukrainą.
Šį pavasarį I.Ponomarenko rengė reportažus apie mūšius Kijevo priemiesčiuose ir iš pradžių sudėtingą aprūpinimo situaciją. Prie Irpinės tilto jis ėmė interviu iš žmonių, bėgančių nuo okupantų po artilerijos sviedinių kruša. Jis buvo Donecko srities apkasuose, Kijevo bunkeriuose ir net liko savo bute, kai Rusijos kariuomenė buvo vos už kelių kilometrų. Jis ir jo kambariokai buvo apsirūpinę atsargomis ir susitarę dėl pabėgimo kelių. Jie taip pat turėjo galimybę naudotis draugų butais tuo atveju, jei rusams būtų pavykę įžengti į Kijevą.
Laikraštis „Kyiv Independent“ yra įsikūręs ketvirtame niekuo neišsiskiriančio biurų pastato aukšte. Čia nėra nei registratūros, nei jokios iškabos. Biuras įsikūręs buvusiose programinės įrangos bendrovės patalpose.
Laikraštis gyvuoja tik nuo praėjusių metų pabaigos ir daugiausia yra finansuojamas žmonių.
„Mūsų žvaigždė, mūsų idealas“
„Kyiv Independent“ vyriausioji redaktorė Olga Rudenko gegužę net atsidūrė žurnalo „Time“ viršelyje. I.Ponomarenko laikraštyje atlieka pagrindinį karo korespondento vaidmenį. „Kai prasidėjo karas, Ilija buvo vienintelis Ukrainos karo reporteris, kuris gerai kalbėjo angliškai“, – sakė jo draugas. Kolega jį vadina „mūsų žvaigžde, mūsų idealu“.
I.Ponomarenko sakė, kad pirmosiomis karo savaitėmis tviteryje rašė viską, ką matė, – iki 20 pranešimų per dieną. „Dabar rašau, kai yra didelė problema arba kiti vartotojai klausia mano nuomonės. Žmonės manęs klauso.“
Jis atskleidė, kad „Twitter“ platformoje praleidžia 5–7 valandas per dieną. I.Ponomarenko sako, kad jo „didžiausia klaida“ buvo tai, kad anksčiau nebuvo aktyvesnis socialiniame tinkle. Šiandien jis į tai žiūri kaip į „pareigą“.
Klausimas, ar jis yra aktyvistas, ar žurnalistas, jam neaktualus. Jis sako, kad žmonės tviteryje jį seka, „nes nori sąžiningumo“, o ne todėl, kad mano, jog jis nešališkas. Jis sako, kad istorijoje tikriausiai niekada nebuvo tokio konflikto, kurio byla būtų tokia aiški, kaip čia: „Ukraina yra neteisėto užkariavimo karo auka. Ginti Ukrainą yra teisinga.“
I.Ponomarenko užaugo Rytų Ukrainoje, teritorijoje, kurią vyriausybė ilgą laiką buvo apleidusi ir dėl kurios jau aštuonerius metus vyksta ginčai.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino kariuomenė sugriovė Volnovachos miestą, kuriame jis užaugo, ir Mariupolio miestą, kuriame jis mokėsi universitete.
„Vis dar turiu prisiminimų apie laimingus laikus ten, – sako jis, – bet mirtis viską gaubia kaip šešėlis. Kaip čia gali būti objektyvus?“
Jis mylėjo savo gimtąjį regioną, bet taip pat tai buvo ir kančių šaltinis. Volnovacha yra geležinkelio mazgas Donbase, kasybos ir plieno gamybos regione. „Tai visada buvo problemiška vieta, kuriai būdingas nedarbas, alkoholizmas, nusikalstamumas“, – paaiškino jis.
Paauglystėje jis su motina ir seserimi persikėlė gyventi į priemiestį, tačiau ten viskas buvo ne ką geriau. „Žmonės buvo tiesiog riboti. Vienintelis dalykas, kurį jie išmanė, buvo mokykla, o paskui darbas fabrike.“
Kai jam buvo 16 metų, nuo vėžio mirė jo geriausias draugas. „Tikriausiai tai buvo tas šokas, kurio man reikėjo, kad išvažiuočiau, – sakė jis. – Pagalvojau, kad gyvenime turi būti daugiau.“ Mariupolyje jis išmoko anglų kalbą ir studijavo tarptautinius santykius.
Kartu su 20 kitų studentų ir keliais dėstytojais 2013 m. pabaigoje jis organizavo vietos Maidano protestą, kuriuo palaikė proeuropietišką revoliuciją, netrukus prasidėjusią Kijeve. 2014 m. pradžioje buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius pabėgo į Rusiją, V.Putinas okupavo Krymą, o jo kariuomenė pradėjo destabilizuoti Donbasą.
I.Ponomarenko buvo liudininkas to, kaip Maskvos vadovaujamos milicijos pajėgos užėmė Mariupolio kontrolę, iki kol Ukrainos kariai, padedami Azovo pulko, išlaisvino miestą.
Kai gatvėse prasidėjo kovos, jis parašė elektroninį laišką BBC ir pasiūlė dirbti reporteriu įvykio vietoje. „Mano telefonas suskambo ketvirtą valandą ryto, o po 10 minučių jau buvau tiesioginiame eteryje“, – pasakojo žurnalistas. Nuo tada jis ne kartą rengė reportažus pagrindiniam britų transliuotojui iš Mariupolio.
Baigęs studijas, I.Ponomarenko grįžo į Volnovachą ir pradėjo dirbti vietiniame laikraštyje „Mūsų žodis“. Ieškodamas naujo iššūkio, 2016 m. gegužę su kuprine ir 100 dolerių jis sėdo į traukinį ir išvyko į Kijevą.
Kijevo laikraštyje „Kyiv Independent“ dabar publikuojamas maždaug vienas jo straipsnis per savaitę, dauguma jų – ilgos analizės, kuriose daugiausia dėmesio skiriama Ukrainos elgesiui karo metu.
Jo pranešimuose daugiausiai kalbama apie Ukrainos sėkmę. Kritiškus straipsnius jis rašo rečiau, pavyzdžiui, apie įrangos ir taktinio vadovavimo trūkumą artilerijos kare.
Kartais jo straipsniai skamba kaip jo „Twitter“ žinutės – juose apstu motyvacinių padrąsinimų žmonėms ir rėmėjams, tačiau kitais atvejais žurnalistas juose suveda sąskaitas su savo kritikais. Rugpjūčio 24 d., per šešių mėnesių karo metines, jis rašė: „Būkite sprendimo dalis, kaip tik sugebate, arba pasitraukite iš kelio“.
Į Ukrainą įsiveržė jos tariamai daug galingesnė kaimynė. Šalis siekia laisvės ir visų pirma yra priklausoma nuo rėmėjų geros valios. Tai, ką daro I.Ponomarenko, žurnalistika galima vadinti tik iš dalies.
Žurnalistikai reikia distancijos, o jos I.Ponomarenko dažniausiai trūksta. Tačiau jis daro tai, kas naudinga jo šaliai, suteikdamas jai požiūrį ir mąstyseną, kurios ji taip troško: užtikrintumą ir pasitikėjimą savimi, o ne drovumą ir pasiteisinimus.
Dar kartą paklaustas, kur jis mato ribą tarp žurnalistikos ir aktyvizmo, I.Ponomarenko pateikė pavyzdį. „Kai buvo Ukrainos kariuomenės vado gimtadienis, iš pradžių norėjau jį pasveikinti per „Twitter“. Tačiau po akimirkos apmąstymų, nusprendžiau to nedaryti.“
Parengta pagal „Der Spiegel“ inf.
